IDIOTAS

Dostojevskis pagal Smoriginą

Helmutas Šabasevičius

Jurijaus Smorigino dviejų veiksmų baletas pagal Sergejaus Rachmaninovo muziką „Idiotas“ gali būti lyginamas su viena naujausių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro premjerų – Aleksejaus Ratmanskio sukurta Rodiono Ščedrino „Ana Karenina“ – tai dvi šokio kalba pasakojamos pasaulio literatūros klasikų veikalų interpretacijos.

Spektakliuose iškyla giminingi įvaizdžiai ir režisūriniai sprendimai – šiuolaikiniame teatre, kaip ir kitose kultūros sferose, jie migruoja, vienas nuo kito nepriklausomai gali atsirasti skirtinguose kūriniuose tuo pačiu metu. Artimi „Idioto“ ir „Anos Kareninos“ siužetų taškai lemia ir panašius vaizdinius motyvus, abiejuose spektakliuose gyvuojančius savarankiškai. Prasidėję traukinių stotyje, spektakliai vis dėlto „važiuoja“ savomis kryptimis, nors pro langą matyti ir giminingas, panašių literatūrinių asociacijų prisodrintas peizažas.

Lakoniškas „Idioto“ stoties epizodo sprendimas su bauginamai žybsinčiomis garvežio lempomis-akimis tėra vienas iš spektaklio vaizdinių, tiesiogiai motyvuotų siužeto, o jo choreografinę formą lemia abstraktus judesys, kurio fone tik kunigaikščiui Myškinui suteikta papildoma, pasakojimo požiūriu aiškiau identifikuojama linija.

Šio personažo raidą lemia kartais prieštaringi, choreografiniu požiūriu impulsyvūs, nepasverti, neapgalvoti sprendimai, iš kurių labiausiai nepriimtinas – jo kabarojimasis ant Nastasijos Filipovnos, kurį gal ir galima aiškinti kunigaikščio vaikiškumu, artimos sielos ar tiesiog motinos, prie kurios norisi saugiai prisiglausti, troškimu. Vis dėlto spektaklyje tai kelia prieštaringas asociacijas, lygiai kaip ir kaprizingas generolienės Jepančinos alpulys ar agresyvus Rogožino smurtas, išskleidžiamas antausiais ir spyriais – šitaip jį parodant kaip sadistą, o Nastasiją Filipovną – kaip mazochistę. Panašūs „psichofilosofavimai“ apsunkina spektaklį ir pretenduoja į tokį psichologinį vaidmens turinį, kurio šokio spektaklis niekaip nepajėgus sukurti.

Atskiri „Idioto“ epizodai, kuriuose atskleidžiami abstraktūs, su siužetu asociatyviai susiję personažų jausmai, plastiški, emociškai įtaigūs – J. Smoriginas juos kuria remdamasis neoklasikinio šokio leksika, veikėjų vidinio pasaulio prieštaringumą išryškina judesių kontroversijomis, duetinio ar individualaus šokio figūrų krypčių sugretinimais ir supriešinimais.

Iš įsiminusių spektaklio scenų – gaivališkas, konvulsyvus skambinimas varpais, kurį „Vilniaus baleto“ studijos artistės paverčia beveik emocine spektaklio kulminacija, juo labiau kai toliau sekęs finalas pasirodė kiek skubotas, baltas Nastasijos Filipovnos šydas asocijavosi su analogišku „Romeo ir Džuljetos“ vaizdiniu efektu ir, kitaip nei traukinių stotis, nepasirodė įtaigus ar sugebantis išgauti gilesnį prasminį efektą.

J. Smorigino kūryboje visada imponuoja darbas su šokėjais, mokėjimas atskleisti jų artistinius gebėjimus. Pagrindinį „Idioto“ vaidmenį kuriantis Igoris Zaripovas, Nacionalinio baleto spektakliuose, regis, teturintis vos porą antraeilių vaidmenų, tikslingai panaudojo savo technines galimybes, o ir vaidybiniu požiūriu pasirodė nuoseklus ir pakankamai įtaigus – santūrumą, naivumą derino su intensyviau išgyvenamomis duetinėmis scenomis ir su Nastasija Filipovna, ir su Aglaja Jepančina, ir su savuoju Ego. Tai turbūt pats brandžiausias iki šiol sukurtas šio artisto vaidmuo.

Myškino Ego vaidmenį atlieka Tomas Dapšauskas, bene pirmą kartą dirbantis su J.Smoriginu. Tai plastiškas, mokantis įprasminti judesį šokėjas, turintis šiuolaikinės plastikos patirties ir „Idiote“ gerai ja pasinaudojantis. Choreografo sprendimas „sudvejinti“ personažą pažįstamas iš jo spektaklio „Choreografo laiškai M. K. Č.“, kur Čiurlionio vaidmuo taip pat buvo padalytas dviem atlikėjams.

Nastasijos Filipovnos vaidmuo teko Olgai Konošenko – tai puikus balerinos debiutas „Vilniaus balete“, pirmiausia atkreipiantis dėmesį rafinuota išorine forma, techniškais sukinių, efektingų žingsnių pasažais, gražiomis, prasmingomis pozomis, perteikiančiomis jos herojės moterišką žavesį; vis dėlto choreografo pasiūlyta Nastasijos Filipovnos vaidmens trajektorija nėra iki galo aiški – šokėjai tenka ją įgyvendinti remiantis tradiciniais kenčiančios moters vaizdavimo stereotipais.

Rogožiną šoko vienas jauniausių baleto artistų – vos pernai Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrių baigęs Mantas Daraškevičius. Puiku, kad choreografas pasitikėjo jaunu šokėju, kuriam didesnio vaidmens Nacionalinio baleto repertuare gal ir neteks laukti dešimt metų, kaip kad jo kolegai Andriui Žužžalkinui, vos prieš kelias savaites pirmą kartą atlikusiam pirmąjį didesnį – Juokdario vaidmenį „Gulbių ežere“. M. Daraškevičius pateisino choreografo pasitikėjimą ir vaidmeniui atidavė visą savo energiją – sukūrė karštakošį, nežabojamais poelgiais ir kontrastingais jausmais tvinkčiojantį personažą.

Nuolatiniai „Vilniaus baleto“ spektaklių artistai Evelina Zorubaitė ir Misha Levinas spektaklyje gavo šiek tiek pritemptas siužetines užduotis, tačiau jų šokio ir vaidybos galimybėms pritaikyta plastika atrodė visai įdomi. E. Zorubaitės Mergelei iš Šveicarijos netgi teko svarbus prasminis spektaklio finalo akcentas – visiškai suskilusios Myškino asmenybės prisiminimas, nuskaidrinantis tragišką „Idioto“ atomazgą.

Scenografė Iveta Ciparytė vaizdinę spektaklio pusę sukūrė beveik iš nieko – keli elementai tapo veiksmo vietos užuominomis, tačiau šiam minimalistiniam sprendimui reikėtų sklandesnio uždangų leidimo ir pakėlimo bei atidesnio apšvietimo, nes kai kurioms detalėms – kad ir pro nuleistą uždangą ryškėjančiam aktyviam šviesos ruožui – reikia didesnio konceptualaus išbaigtumo. Kostiumų dailininkė Ana Lorens, žinoma, negalėjo mėgautis tais prašmatniais šilkais, kurių rekordiškai didelį kiekį „Anos Kareninos“ kostiumams sunaudojo danų dailininkas Mikaelis Melbye; kai kurie A. Lorens sukurti šokėjų drabužiai tikrai vykę, tačiau jų visumai stigo vaizdinės koordinacijos.

***
„Idiotas“ – daugeliu atžvilgių labai tipiškas J. Smorigino spektaklis, primenantis jo ankstyvuosius ir kitus pastatymus (pavyzdžiui, „Albos namus“). Ar tai reiškia, kad choreografas jau kūrybinio kelio pradžioje buvo brandus menininkas, ar kad šiandien atsinaujinimo, tobulėjimo impulsai yra per silpni? Neieškosime vienareikšmio atsakymo. Svarbiausia yra tai, kad J. Smorigino stilių visada atpažįstame, o į dalykus, kurie anksčiau stebino ar net piktino, dabar žiūrime nuolaidžiau, nes jau nesitikime, kad menininkas galėtų esmingai pasikeisti. Tiesiog džiaugiamės tais gražiais, muzikaliais choreografiniais puslapiais, kurių kiekviename J. Smorigino pastatyme galime rasti.

Audronė Žiūraitytė. Ir vėl kūrybinio kelio pradžia? Muzikos barai, 2007 Nr. 3-4

Trumpai ir aiškiai. Toks susidaro įspūdis po Fiodoro Dostojevskio romano „Idiotas“, perteikto baleto kalba, premjeros. Šio, atrodytų, bauginamai atsakingo sumanymo pastatyti rusų literatūros klasiko jausmais trykštantį, aistromis kunkuliuojantį romaną ėmėsi režisierius ir choreografas Jurijus Smoriginas. Spektaklio autorius, į talką pasikvietęs asistentę, žinomą šokėją Jūratę Sodytę, kuri viena pirmųjų įsitraukė į 1980 metais įkurto „Vilniaus baleto“ projektus, išgrynino jam labiausiai rūpimus romano akcentus.

Liucija Armonaitė. „Idiotas“ nustebino ir sužavėjo. Lietuvos žinios, 2007 03 30

 

Vilniaus baletas

IDIOTAS

Dviejų veiksmų baletas pagal Sergejaus Rachmaninovo muziką.
Trukmė – 1 val. 20 min.
Premjera – 2007 m. kovo 26 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Režisierius ir choreografas – Jurijus SMORIGINAS
Režisieriaus ir choreografo asistentė –
Jūratė SODYTĖ
Scenografė – Iveta CIPARYTĖ
Kostiumų dailininkė – Ana LORENS
Šviesų dailininkas – Paulius DZIMINSKAS
Garso režisieriai – Arūnas Jankauskas,
Jurijus MELNIKOVAS

Šoka:

Nastasija Filipovna – Olga KONOŠENKO
Kunigaikštis Myškinas – Igoris ZARIPOVAS
Parfionas Rogožinas – Mantas DARAŠKEVIČIUS
Aglaja Jepančina – Živilė BAIKŠTYTĖ
Adelaida Jepančina – Kristina KANIŠAUSKAITĖ
Aleksandra Jepančina – Žavinta ČIČELYTĖ
Kunigaikščio Myškino Ego – Tomas DAPŠAUSKAS
Lebedevas – Misha LEVIN
Mergelė iš Šveicarijos – Evelina ZORUBAITĖ
Tarnai, kaimietės – „Vilniaus baleto“ šokėjai