EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ

Lėlių teatro spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ sukurtas pagal to paties pavadinimo vieną iš žinomiausių lietuvių liaudies pasakų. „Eglė žalčių karalienė“ – proginis spektaklis, skirtas Vilniaus teatro „Lėlė“ 50-mečiui paminėti, ir kartu – tarsi simboliškas teatro menininkų gestas, įprasminantis teatro kelią: savo kūrybinę veiklą „Lėlė“ pradėjo šios pasakos interpretacija. 1958 m. režisieriaus ir dailininko Balio Lukošiaus suburta jaunimo grupė parodė pirmąjį lėlių teatro spektaklį – Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“. Trys pasakos „Eglė žalčių karalienė“ pastatymai garsiausio lietuvių lėlininko Vitalijaus Mazūro kūryboje ženklina jo meninių ieškojimų kryptį. Naujoji versija – abstrahuotos formos kūrinys: čia atsisakoma teksto, lėlės ir kiti scenografijos objektai kuriami iš paprasčiausių detalių.

***

Trečiajame, 2007 m., spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ spektaklio autorius V. Mazūras jau yra „Dievas trijuose asmenyse“ – jis režisierius, dailininkas ir dramaturgas, vienas perėmęs visas šias funkcijas. Senąjį mitą V. Mazūras pasuko dar kitokiu kampu, ryškindamas šiandien jam rūpimas idėjas – žaltys jau gal nebe žaltys, o nuotakai besiperšantis užjūrio pirklys, Eglės tėvų gyvenimo gimtajame krante priešistorė spektaklyje užima ne mažesnę vietą nei pačios Eglės. Kartais dailininkas užgožia savyje dramaturgą ir režisierių, eksponuodamas scenoje jam rūpimas formas ar spalvas minties bei veiksmo logikos sąskaita. Tačiau dramaturgija spektaklyje yra dailininko logikos diktuojama formų judėjimo dramaturgija. Tarp šių dviejų kraštutinių polių esama begalinės įvairovės.

Gražina Mareckaitė. „Lėlės“ teatro dramaturgija. Menotyra, 2008, T. 15, Nr. 4

Naujoji teatro „Lėlė“ premjera – Vitalijaus Mazūro sukurtas spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ – neabejotinas Lietuvos teatro įvykis. Tai vienas įtaigiausių šį sezoną matytų spektaklių, nepriskiriant jo „lėlių“ kategorijai. Ilgus metus gyvenęs kaip samdinys, Mazūras atgijo su tokia jėga ir potencija, kad pranoko ne vieną už save keliom dešimtim metų jaunesnį kūrėją. (…) Taip, šiame spektaklyje teksto nėra. Jis pasakojamas vaizdiniais. Jo siužetas gana intensyvus, pilnas įvykių, nors žodžių nesigirdi. Mazūras demonstruoja teatro magiją, kuri randasi iš atskirų detalių, niekučių, atsitiktinumų, bet neilgtrukus mazūriška polifonija sugaudžia visa jėga. Šį spektaklį pažiūrėjus ne vieną kartą ir įrašius jį atskiromis scenomis, galima sukurti net lėlių teatro vadovėlį. Čia naudojami beveik visi įmanomi lėlių teatro principai, ir kaip niekad gaiviai veikia gyvi aktoriai. Šiame spektaklyje, choreografės Sigitos Mikalauskaitės padedami, jie suka šokdami ratus aplink nedidelę sceną, kuri tampa žemės ir vandens pasaulių kryžkele.

Daiva Šabasevičienė. Vitalijaus Mazūro atgimimas. Literatūra ir menas, 2007 10 26

Scenoje viskas priminė pažįstamą V. Mazūro estetiką ir tuo pat metu – kažkas įvyko. (...) Galvojo apie tai Vitalijus arba ne, bet mėlyną arba sodriai žydrą pradą visko, kas čia reiškia gimtąją žemę, aš suprantu taip: mėlynas karalių kraujas, priimtas ir suvoktas valstietiškai. Galbūt klystu, tačiau tik atsimenu šią Eglę. Karalienė. Karaliaus žmona! Ir tada visai kitaip nuskamba žiaurių Eglės brolių – išgamų susidorojimas su karališkuoju mėlynuoju krauju.

Irina Uvarova. Vitalijus Mazūras: prieš ketvirtį amžiaus. Menotyra, 2008, T. 15, Nr. 4