JULIJA SKURATOVA

Lėlių pasaulis be ribų

Ramunė Balevičiūtė

Viena jauniausių ir originaliausių lietuvių lėlių teatro dailininkių Julija Skuratova studijavo Vilniaus dailės akademijoje scenografiją, vėliau stažavo Varšuvos Aleksanderio Zelwerowicziaus teatro akademijos Balstogės Lėlių teatro fakultete. Profesionaliame teatre J. Skuratova dirba dar tik aštuntus metus, tačiau jau sukūrė scenografiją, kostiumus ir lėles dešimčiai spektaklių Lietuvoje, Lenkijoje, Slovakijoje ir Rusijoje. Dailininkė apdovanota pagrindiniais ir specialiaisiais prizais tarptautiniuose lėlių teatro festivaliuose Ukrainoje, Lenkijoje, Maskvoje. Dalyvavo rengiant parodas Lietuvoje ir užsienyje, surengė penkias personalines parodas.

Pirmasis ryškus J. Skuratovos darbas „Juodoji višta“ (pagal Antonijaus Pogorelskio apysaką „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“), sukurtas 2001 metais kartu su režisieriumi Rimu Driežiu Vilniaus teatre „Lėlė“, buvo įvertintas LR kultūros ministerijos „Kristoforo“ premija. Vėliau abu menininkai kartu sukūrė spektaklius „Muzikinė dėžutė“ (Vilniaus teatras „Lėlė“, 2005) ir „Berniukas iš albumo“ (Žešuvo lėlių teatras „Maska“, Lenkija, 2006).

Ypač šiltai Lietuvos ir tarptautinė publika sutiko spektaklį „Muzikinė dėžutė“. Spektaklis pelnė pagrindinius prizus tarptautiniuose festivaliuose Lenkijoje, Maskvoje, Ukrainoje. „Julija Skuratova – viena tų dailininkių, kuriai lėlių teatro pasaulis iki šiol yra stebuklingas. Didesnis ar mažesnis daiktas, regis, turi tiek užslėptų galimybių, kad visoms joms atskleisti neužtektų vieno spektaklio. Iš pažiūros kuklus, neįspūdingas daiktas tik dėl savo metamorfozės, netikėtos transformacijos tampa nepaprastai gyvas ir tikras, pradeda gyventi savo nepakartojamą gyvenimą. Tiesa, tam prireikia aktoriaus rankų ir širdies, tačiau ir pats daiktas, nesvarbu, ar lagaminėlis, ar miniatiūrinis dviratukas, skleidžia kažkokią ypatingą nuotaiką ir nuteikia kažkokiam ypatingam netikėtumui.“ Taip apie spektaklį „Muzikinė dėžutė“ rašė teatrologė Rasa Vasinauskaitė.

Studijavusi Lenkijoje, J. Skuratova periodiškai bendradarbiauja su šios šalies teatrais ir režisieriais. Bene giliausi kūrybiniai ryšiai dailininkę sieja su režisiere Ewa Piotrowska. Kartu abi menininkės kūrė spektaklius ne tik Lenkijoje, bet ir Slovakijoje, Maskvoje bei Kaune. 2007 metais jų bendras darbas „Ašigalis“ pagal Vladimirą Nabokovą (Balstogės lėlių teatras) Lenkijos senųjų Europos literatūros kūrinių inscenizacijų konkurse pripažintas geriausiu spektakliu.

Viename iš pokalbių su teatrologe Audrone Girdzijauskaite dailininkė Julija Skuratova yra sakiusi: „Manau, kad lėlių galimybės dar ne visos panaudotos. Kartais lėlės papildo ir praturtina dramos ir muzikinio teatro spektaklius. Pagaliau lėlių teatras nėra tik teatras vaikams, norėtųsi kurti spektaklius su lėlėmis suaugusiems. Ir man atrodo, kad būtų įdomu jungti lėles su kitais menais, išryškinti jų universalumą“.

Būtent lėlių teatro ir kitų menų (muzikos, dramos teatro) sintezė yra vienas iš J. Skuratovos kūrybos ypatumų. Tokia sintezė reikalauja ne tik ypatingos muzikinės dailininko klausos, bet ir dramos teatro pojūčio. J. Skuratova visa tai turi. Muzikinį jos mąstymą liudija toks dailininkės prisipažinimas: „Piešdama eskizus visuomet klausausi muzikos, kuri man čia tinka. Gaila, kad kuriant spektaklį muzika paprastai atsiranda labai vėlai. Atsiradusi anksčiau, ji daug ką galėtų nuveikti. Galėtum net kai kurių tekstų atsisakyti“. O siekį peržengti lėlių ir dramos teatrus skiriančią ribą išreiškia dailininkės mąstymas, jos pastangos lėlėms suteikti žmogaus psichologiją ir dramatizmą.

Dramos teatras ją viliojo ir galimybe sutikti bendramintį režisierių: „Dramos scena mane ne tiek baugina, kiek domina. Joje slypi daug galimybių ir paslapčių. (...) Antras dalykas, dramos teatre viskas dar labiau priklauso nuo režisieriaus. Laimė rasti savo režisierių ir kalbėti su juo viena kalba.“

2008-ieji dailininkei J. Skuratovai buvo ypač sėkmingi. Iš jos susitikimo su režisieriumi Gintaru Varnu gimė unikalus meninis projektas pagal Claudio Monteverdi madrigalines operas „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ bei „Nedėkingųjų šokis“, įgyvendintas bendradarbiaujant su programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“.

G. Varnas nuo seno labai simpatizuoja baroko kultūrai. Šįkart jis ne tik atgaivina užmirštin nugrimzdusį šios epochos paveldą, bet jį interpretuoja kaip XXI amžiaus kūrėjas. Tai anaiptol nereiškia, kad režisierius jį sušiuolaikina ar kaip nors supaprastina. Didžiulį atstumą tarp epochų jis įveikia per autentišką kultūros paveldą žadindamas emocinę šių dienų žmogaus atmintį ir prarasto laiko ilgesį. Tokiam režisieriaus tikslui ypač talkina J. Skuratova, tapusi lygiaverte kūrybine G. Varno partnere. Jos sukurtos lėlės – lyg atgiję prarasto laiko liudininkai ir mūsų atminties fantomai, įgavę dramatiškus ir kartu komiškus pavidalus. Šie jų pavidalai netikėtai tampa žmogiški, kai, išėjusios iš užmaršties pragaro, lėlės per laiką ir atmintį kreipiasi į mus muzikos kalba.