STALO TEATRAS

Apie šeštus metus gyvuojantį „Stalo teatrą“ sužinoti galima arba iš jį jau mačiusių pažįstamų, arba atsitiktinai kurį šeštadienio rytą užsukus į Kišeninę „Menų spaustuvės“ salę. Kelios menininkės – šio teatro įkūrėja, režisierė ir aktorė Saulė Degutytė, aktorė Edita Zizaitė, kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė ir dailininkė Ligita Skukauskaitė – dirba tyliai, visiškai nesireklamuodamos, ir tai leidžia patirti šiandien gana retą atradimo džiaugsmą.

Išvydus „Stalo teatro“ spektaklius, tarp jų – ir naujausią „Avinėlio kelionę“, visų pirma negali nesižavėti tuo, kad visa, ką matome scenoje, sukurta pačių menininkių rankomis. Numegzta, nuvelta, pasiūta, išsiuvinėta, nupiešta, sukonstruota, atskleidžiant pavydėtiną sumanumą ir vaizduotę. Nors „Stalo teatrą“ greičiausiai reikėtų priskirti objektų teatrui, visi jo spektakliai, skirti vaikams, bet ne tik jiems, skirtingi, jungiantys daiktų, lėlių, dramos, vaizdų ir šešėlių teatro raišką. Tačiau visi jie skleidžia ypatingą šilumą, verčia stebėtis ir įkvepia kūrybai.

„Avinėlio kelionė“ – vizualiausias „Stalo teatro“ spektaklis, dėmesį sutelkiantis į didžiulį baltą ekraną, kuriame pasitelkus grafoprojektorių sekama poetiška pasaka apie pasaulio sukūrimą. Aktorės Saulė Degutytė ir Edita Zizaitė pavaizduoja dangų, žemę, jūras, gyvūnus ir žmones, naudodamos pačias įvairiausias priemones – dažus, vandenį, siūlus, plunksnas, spalvotus stikliukus ir dar daug ką. Tai konkretesni, tai asociatyvesni nuolat besikeičiantys vaizdai, subtiliai įpinta ir interpretuota krikščioniška simbolika bei gyvai Snieguolės Dikčiūtės atliekama muzika sukuria skoningą ir daugiasluoksnį, šiek tiek meditatyvų reginį.

Tiesa, atlikimo technikos požiūriu jis netobulas, tačiau tai netgi tampa privalumu. Matydamas, kaip, kartais ne itin sklandžiai, randasi vienas ar kitas vaizdas, suvoki, kad spektaklio kūrėjoms svarbu pabrėžti, jog kūrybai, mažiems ir paprastiems stebuklams, nereikalingas fokusininko miklumas. Turbūt ne vienam jau šiek tiek ūgtelėjusiam žiūrovui šovė į galvą mintis, kad ir jis galėtų taip kurti žaisdamas. Ir tai, ko gero, didžiausias „Stalo teatro“ nuopelnas.

***
Kaip mažiesiems žiūrovams papasakoti apie tokį rimtą reikalą kaip pasaulio sukūrimas? Nenuklystant į mažiesiems dar neaktualius abstrakčius „teorinius išvedžiojimus“, įtaigiai, vaizdžiai ir glaustai? Atrodo, neįmanoma užduotis, tačiau „Stalo teatro“ muzikinis reginys „Avinėlio kelionė“ parodė, kad jei kūrėjai turi fantazijos, pažįsta mažųjų suvokėjų galimybes, yra jautrūs pasirinktai temai, –­ užduotis įvykdoma. Originaliai, kūrybiškai ir nusipelnant komplimentų: matytas vaidinimas – vienas gaiviausių šio teatro sezono įspūdžių spektaklių vaikams kategorijoje. Jį kaip mažą deimančiuką vaidinimo dalyvės – Saulė Degutytė (idėjos autorė), Snieguolė Dikčiūtė, Edita Zizaitė – dar šlifuoja. Nemačiusiesiems reginio patariu jo nepražiopsoti, tai ne kokia restoraninė rėksminga pramoga, o tikra estetinė pamoka (gerąja prasme) visai šeimai...

Ridas Viskauskas Poetiškame muzikiniame šešėlių reginyje – pasaulio sukūrimo paslaptis // Literatūra ir menas, 2010 03 19