JONAS JURAŠAS

Jono Jurašo sugrįžimas

Irena Aleksaitė

Po Nepriklausomybės atkūrimo režisierius Jonas Jurašas neišpasakytai sunkiai skynėsi ir, deja, tebesiskina kelią į Lietuvos teatrą, ypač dramos sceną. Sunku pasakyti kodėl. Manau, kad viena priežasčių yra chaosas, tvyrantis daugelyje kolektyvų, kai aktoriai paėmė valdžią į savo rankas, tapo daugelio trupių direktoriais, meno vadovais ir ėmė režisuoti... Toks stiprus režisierius kaip Jonas Jurašas, aišku, buvo ir liko nepageidautinas konkurentas. Bet Jurašas atkakliai beldėsi į daugelio dramos teatrų vadovybės duris, siūlydamas statyti ne vieną ir ne du veikalus. Susidomėjo šiuo režisieriumi tik Nacionalinis operos ir baleto teatras.

Nors J. Jurašas ligi tol nebuvo statęs muzikinio žanro kūrinių, būtent pastaraisiais metais Operos teatre pasirodė iškilūs Jono Jurašo režisūriniai darbai – Giuseppe Verdi „Aida“, Broniaus Kutavičiaus „Lokys“, Christopho W. Gluck'o „Orfejas ir Euridikė“, Amilcare Ponchielli „Lietuviai“. Šie pastatymai, lydimi puikios muzikos, įspūdingų efektų, J. Jurašo režisūrinio, kaip visuomet, netikėto prasminio išradingumo, jau dabar yra svarbus šio režisieriaus įnašas į LNOBT geriausių ir labiausiai žiūrovų lankomų pastatymų fondą. Ir operos scenoje atpažįstame Jurašą, kuris visuomet užčiuopia gyvą pastatymo nervą. Pavyzdžiui, „Aidoje“ staiga į veiksmą, į siužetą įvedamas pats kompozitorius G. Verdi, kuris ir norėdamas negali pakeisti tragiškų įvykių eigos. Žinoma, pastatymo požiūriu tai rizikinga, bet, subtiliai režisieriaus realizuotas, šis inkliuzas įgauna papildomą beviltiško tragizmo atspalvį.

Kompozitoriaus B. Kutavičiaus „Lokys“ (pagal lietuviško turinio Prospero Mérimée novelę) Operos teatro scenoje ir dėl lietuviškos muzikos įspūdingumo, ir ypač dėl J. Jurašo režisūros galingos ir veržlios dinamikos gastrolėse Lenkijoje labai sužavėjo publiką ir kritiką. „Orfejas ir Euridikė“ – tai vėl kita J. Jurašo spalva ir tonacija, kurioje mūsų laiko tragedija (Rugsėjo 11-osios teroristinis aktas Niujorke!) įmantriai susipina su šios žavingos operos slėpiningu infernaliniu pasauliu, Orfėjaus tragiškos meilės tema. J. Jurašas visuomet yra itin jautrus aplinkai, kurioje vyksta veiksmas. Vienas pastarųjų jo operinių pastatymų – A. Ponchielli „Lietuviai“ vyko Trakų pilyje, kur dekoracijas atstojo autentiški senieji Trakų tvirtovės mūrai, pakeliamieji tiltai ir naktyje tyvuliuojantis ežeras...

J. Jurašo sugrįžimui į dramos sceną „ledus pralaužė“ „Audronio Liugos produkcija“: 2009 metais režisierius pastatė spektaklį pagal Johno Patricko Shanley pjesę „Dvejonė“. Šis darbas dar kartą įrodė, kaip jautriai J. Jurašas sugeba įsiklausyti į pjesę ir jos problematiką susieti su esamuoju laiku. Šįkart režisierius pasirinko minimalias išraiškos priemones ir visą dėmesį sutelkė į personažų psichologiją, nes to reikalauja pati pjesė. Keturi spektaklio veikėjai (penktasis – veiksmo komentatorius) uždaroje vienuolyno erdvėje bus apnikti dvejonės dėl paties skausmingiausio klausimo apie žmogaus garbę ir orumą. Vyks karštas ginčas dėl jauno kunigo moralės, jo elgesio, kurį kiekvienas iš trijų besiginčijančių vertina savaip. Dvejonė teikia galimybę ir apkaltinti žmogų, ir apginti jį. Spektaklis ir apie viena, ir apie kita. Jurašas visada sugeba pagauti aštriausią, ore tvyrančią problemą. Ir šiame jo spektaklyje jaučiami šiandienės mūsų visuomenės atgarsiai. Juk dabar įžeisti žmogaus orumą, pažeminti, apšmeižti jį falsifikuojant gyvenimo ir veiklos faktus tapo beveik kasdienybe. Tačiau dvejoti – ne tokia jau ir prasta žmogaus savybė, ypač kai reikia daryti esminius sprendimus.

Taigi Jurašo spektaklis tyrinėja Žmogų pasitelkęs keturis asmenis, susietus šios nelemtos dvejonės. Šio psichologiškai įtempto vaidinimo esmę sudaro ne pati socialinė problema, o tai, kaip, kokiu būdu režisierius skverbiasi į kiekvieną charakterį, pasiūlydamas aktoriams neįprastą vaidybinę užduotį: visokiais būdais slėpti, o ne atvirai demonstruoti savo personažo jausmus ir mintis. Todėl žiūrovas atsiduria nežinomybėje ir visą spektaklį priverstas dvejoti spręsdamas Kunigo kaltumo klausimą.

J. Jurašas turi aštrią akį, puikiai jaučia aktoriaus galimybes ir talentą. Vaidmenų paskyrimas jo spektakliuose – tai pataikymas į dešimtuką. Tai regime ir „Dvejonėje“. Gal sau ir neįprastus vaidmenis čia pavydėtinai sukauptai ir tiksliai vaidina ir prityrę scenos meistrai – Eglė Mikulionytė – vienuolyno vyresnioji Sesuo Aloysijus; Povilas Budrys – kunigas tėvas Flinas, tapęs ginčų ir dvejonių taikiniu, ir jaunosios aktorės: Vaida Būtytė – vienuolė sesuo Džeims bei debiutavusi teatre režisieriaus Jono Vaitkaus III kurso studentė Oneida Kunsunga – berniuko motina Misis Maler. Kiekvienas aktorius šiame nedideliame ansamblyje vaidina tiksliai, rasdamas personažui savitą psichologinę spalvą. Būtent to ir siekia režisierius – pasitelkęs psichologinį teatrą kalbėti apie amžinus žmogų kankinančius klausimus. Ir būtent tokio teatro šiandien jau esame labai pasiilgę.