ROLANDAS KAZLAS

Geležis ir sidabras Rolando Kazlo kūryboje

Šarūnė Trinkūnaitė

Aktorius Rolandas Kazlas, per daugiau nei penkiolika kūrybos metų pabuvojęs skirtingų režisierių rankose ir visose jose, atrodė, jautęsis savo vietoje, prie autorinio monoteatro priartėjo vis dėlto nuosekliai. Jo monoteatro istorija prasidėjo, ko gero, ne monospektakliu „Geležis ir sidabras“ pagal Vlado Šimkaus poeziją. Ji prasidėjo nuo pat pirmųjų vaidmenų – nuo tų Povilo Gaidžio „Siuvėjų dienų Silmačiuose“ (1993) Karlėnu startavusių patrakusių berniūkščių, kuriuose išryškėjo R. Kazlo aktorystės monologiškumas. O tiksliau – unikalus jo sugebėjimas tapti spektaklio traukos centru ir ryškiausia jo vieta. Šį sugebėjimą įtvirtino du visiškai skirtingas aktorinės R. Kazlo prigimties briaunas įprasminę etapiniai jo vaidmenys – klounadiškas Foma Opiskinas režisieriaus Jono Vaitkaus „Stepančikovo dvare“ (1998), sukurtas iš didžiulio pasimėgavimo būti scenos vienvaldžiu, ir dramatiškas Jagas režisieriaus Eimunto Nekrošiaus „Otele“ (2000), atsiradęs – priešingai – iš veik desperatiško veržlumo būti dievinamo Vlado Bagdono Otelo dėmesio centre, iš nenugalimo noro būti pastebėtam, išgirstam, įvertintam.

Ir vis dėlto „Geležis ir sidabras“ pasirodo kaip naujo, kito teatrinės R. Kazlo biografijos etapo nuoroda. Ne tiek todėl, kad R. Kazlas jame debiutuoja kaip savarankiškas menininkas, – šį debiutą jis, regis, suvokia kaip savo kūrybos penkiolikmečio apibendrinimą. Galbūt dar daugiau – kaip poetinę savęs paties kūrybos ir gyvenimo peržvalgą. Ją savotiškai pranašavo pastarųjų metų R. Kazlo vaidmenys – pirmiausia paskutiniuosiuose Igno Jonyno spektakliuose – paženklinę jo trauką į intymesnę, autobiografiškesnę saviraišką, kurią tarytum vis atidėliojo susitikimai su J. Vaitkumi, kaskart tvirtinę R. Kazlo, kaip ekscentriškos teatrinės išmonės eksperto, reputaciją.

Dėsninga, kad, ko gero, dar E. Nekrošiaus pabudintos ir I. Jonyno palaikytos R. Kazlo svajonės apie jautresnę, atviresnę sceninę kūrybą išsipildymas sutapo su V. Šimkaus poezijos atradimu. Dėsninga, nes „šimkiškas“ pasaulis, žemiškas ir šmaikštus jo rupumas su nejučiom atsiveriančiomis egzistencinių patirčių properšomis, galima sakyti, atitiko šelmišką R. Kazlo išradingumą bei žmogišką jautrumą – savotišką „geležies ir sidabro“ junginį.

Kitaip sakant, „Geležis ir sidabras“ kyla iš darnaus dviejų artimų kūrėjų – „sielos brolių“, R. Kazlo žodžiais tariant, – sąmokslo. Ir ne atsitiktinai, o savotiškai įvaizdindama tą kūrybinę brolystę į sceninio veiksmo centrą iškyla kūrybos tema, daiginama iš besikryžiuojančių ir viena ant kitos užplaukiančių siužetinių sceninės ir literatūrinės kūrybos gijų. Turbūt kaip tik ją R. Kazlas labiausiai įasmenina, o V. Šimkaus eilėse išrašytą kūrybinių poeto dirbtuvių siužetą interpretuoja ir kaip savo paties kūrybinės laboratorijos durų pravėrimą.

Kita vertus, „Geležį ir sidabrą“ suvokdamas kaip savirefleksijos galimybę, R. Kazlas neatsisako personažo kūrimo. Tiksliau – jo intonacijos intymumas iki galo neapsemia, neištirpdo preciziškai išieškotų vaidmens – šmaikštaus ir inteligentiško praeities poeto paveikslo – kontūrų. Išties sceninio R. Kazlo buvimo nuoširdumas, įrodytas E. Nekrošiaus teatre, taip pat I. Jonyno pastatymuose, čia tarytum susijungia su J. Vaitkaus spektakliuose ryškiausiai paliudytu jo „chameleoniškumu“, virtuoziška persikūnijimo meistryste. Arba – ko gero, būtent „Geležies ir sidabro“ scenoje R. Kazlas labiausiai priartėja prie to, ką viename interviu yra įvardijęs kaip savąjį aktorystės vertės matą – tardamas, jog „galbūt tik tada vaidmuo būna labai geras, kai aktorius personažų lūpomis sugeba papasakoti savo gyvenimą“. Ir – reikia pridurti – atverdamas „savo gyvenimą“ nesugriauna teatro. Taip, kaip jo nesugriauna „Geležies ir sidabro“ prologo veikėjas – tas paprastas gatvės prašalaitis, nedrąsiai praskleidžiantis teatro uždangą ir vis drąsiau tampantis kitu – teatro herojumi.

Apskritai R. Kazlo vaidyba yra gyvenimiško tikrumo ir teatriškumo dermės įsikūnijimas. Ji gimsta iš pastangų sužmoginti teatro personažus ir savaip teatralizuoti lyriškus scenos veikėjus. O apie šio „dvipusio eismo“ taisyklių galiojimą R. Kazlo vaidyboje bene įtaigiausiai byloja, regis, išskirtinis jo vaidmuo – J. Vaitkaus „Tėvo“ (1997) Rotmistras. Režisieriaus pasiūlytą personažo kaukę aktorius užpildė žmogiškų pojūčių pulsacija. Beje, greičiausiai kaip tik šiame spektaklyje pirmą kartą pajutęs dramatiško vaidmens kūrimo skonį, R. Kazlas jo ieškojo ir vėlesniuose savo personažuose. Dauguma jų yra nepakaltinami ir savaip žavūs piktavaliai, liudijantys R. Kazlo gebėjimą į ekscentrišką kvailybės ar nedorybių šaržą įlieti žmogiškų silpnybių balzamo. Kaip tik tai R. Kazlo personažams suteikia juos vienijančios teatro ir gyvenimo pilnatvės pojūtį. Šis jų įvairialypiškumas atveria bene pagrindinę R. Kazlo aktorystės temą – jautrumą žmogui. Todėl dėsninga, kad kurdamas „Geležį ir sidabrą“ kaip savojo teatro moto, aktorius ją tarytum apnuogina, išgrynina.

Šiame spektaklyje jis, regis, daug atviriau nei anksčiau žmogiškojo jautrumo temą pina iš nuotaikų kaitos. Daro tai ir atpažįstamai, „kazliškai“, ir kartu truputį kitaip. Kažkaip atsargiau, subtiliau, švelnindamas pašėlusį savo humorą ir gludindamas dramatiškus kampus. Nelyg ieškodamas pusiausvyros tarp ankstesnių vaidmenų komizmo arba dramos dominantės. Išsprūdusi iš žanrinių rėmų, R. Kazlo vaidyba „Geležyje ir sidabre“ svyruoja tarp emocinių būsenų – šelmystės ir mąslumo, azarto ir nevilties, džiugesio ir ilgesio, ironijos ir saviironijos, žaismės ir gėlos. Perėjimai tarp jų beveik nepastebimi ir paklūsta aktoriaus vidiniam balsui bei sugebėjimui kiekvieną vaidmens akimirką išlikti savimi.

Šitaip besiskleidžiantis „Geležies ir sidabro“ herojus nesusideda į kokį nors išbaigtą ir lengvai apčiuopiamą, įvardijamą personažo pavidalą. Greičiau galima pasakyti, kad jis tiesiog gyvena. Fragmentiškus spektaklio epizodus sieja lyriškas aktoriaus pasakojimas apie tai, kas žmoguje jam yra gražiausia. O gražiausia jam yra žmogaus buvimas tarp kasdienybės ir būties. Būtent jį išreiškia geležies ir nerūdijančio sidabro metafora. R. Kazlas savo herojų panardina į tirštą kasdienybę ir tuoj pat kilsteli virš jos, pakylėdamas į, V. Šimkaus poezijos žodžiais tariant, „dangų žemėje“. Šią kaitą perteikia aktoriaus vaidyba tarp lengvabūdiškos ironijos ar saviironijos ir lyrinės refleksijos. Suvaidinęs Strindbergo Rotmistrą, Dostojevskio Fomą Opiskiną, Shakespeare’o Jagą, Camus Kaligulą, Gombrowicz’iaus Karalių Ignotą ir daug kitų išskirtinių herojų, R. Kazlas per V. Šimkų tarytum sugrįžta prie kūrybinės savo biografijos pradžioje atrastų paprastų berniūkščių. Bet sugrįžta norėdamas parodyti, kaip jie subrendo, įgijo išminties ir dramatizmo.

„Geležis ir sidabras“ vaizdžiai liudija anaiptol ne introvertišką, o priešingai, komunikabilų R. Kazlo monoteatro pobūdį. Būdamas scenoje aktorius siekia dialogo ir per menamus scenos partnerius, ir – labiausiai – per gyvą kontaktą su publika. R. Kazlas ne kartą įrodė sugebėjimą bendrauti su publika jos dėmesį užkariaujančiomis improvizuotomis „intermedijomis“, tapusiomis savotiška aktoriaus „vizitine kortele“. Tuo tarpu „Geležyje ir sidabre“ aktorius improvizuoja ne siekdamas valdyti publikos dėmesį, o atskleisti čia ir dabar vykstantį kūrybos procesą. Kiekvieną eilėraštį jis skaito tarytum netikėtai pats sau jį atrasdamas ir dalindamasis tuo atradimu su žiūrovu.

Po spektaklio „Geležis ir sidabras“ V. Šimkaus poezija atrodo nebeatsiejama nuo R. Kazlo aktorinės prigimties, jo balso, intonacijų, kalbėjimo ritmo. Į ją aktorius įsismelkia taip, kaip jo Jagas smelkėsi į slaptųjų Otelo minčių bei troškimų pasaulį – nepaprastai stropiai, veik pedantiškai išžvalgydamas visus užkaborius. Ir per ją pasibelsdamas į šiandienio žmogaus širdį.