ARTŪRAS AREIMA

Artūro Areimos manevrai
virš literatūros

Andrius Jevsejevas

Kai 2008 m. sausį spektakliu pagal lenkų dramaturgo Michało Walczako pjesę „Kelionė į kambario vidų“ debiutavo anuomet dar bakalauro studijas baigiantis Artūras Areima, vargu ar galima buvo nuspėti kryptį, kuria nusidrieks jauno režisieriaus kūrybinis kelias.

Pradėjęs įdomiai „perskaitytais“, nors kartu raiškos priemonių eklektiškumu gluminusiais spektakliais pagal šiuolaikinius dramaturginius tekstus, tik per plauką nepaskendęs Bernard’o-Marie Koltéso „Sugrįžimo į dykumą“ filosofinėse gelmėse, Areima per porą metų įvairiose Lietuvos scenose pastatė keturias pjeses iš pasaulinės dramaturgijos klasikos aukso fondo: „Laimingi“ pagal Friedricho Schillerio „Klastą ir meilę“ (Kauno valstybinis dramos teatras), Augusto Strindbergo „Freken Julija“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras), Henriko Ibseno „Šmėklos“ (KVDT) ir „Prakeiktieji“ pagal Eugene’o O’Neillo trijų veiksmų tragediją „Gedulas tinka Elektrai“ (OKT).

Būtent pastaruosiuose Areimos pastatymuose pradėjo ryškėti kūrėjo režisūrinis braižas, jo individualumas ir savita teatrinė kalba. Areimos spektakliuose matome aiškiai nubrėžtą ribą, skiriančią vaidybos ir žiūrovų erdves, čia gerai juntama takoskyra tarp teatrinės ir kasdienės tikrovės. Pirmuosiuose šiuolaikinės dramaturgijos pastatymuose ši perskyra grindžiama savitu brechtišku teatrinės realybės dekonstravimo principu, o spektakliuose pagal Schillerį, Strindbergą, Ibseną ir ypač naujausioje O’Neillo tragedijos interpretacijoje sceninio gyvenimo fiktyvumas pabrėžiamas pirmiausia scenografiniais, audiovizualiniais sprendimais ir aktorių plastika.

Areima ne sykį yra sakęs, kad jam teatre svarbiausi – vyro ir moters santykiai. Bet kol kas režisieriui nepavyksta prasiskverbti į jų gelmes. Dėl patirties stokos jam koją pakiša ir pasirenkama dramaturgija. Debiutiniuose Areimos spektakliuose pagal šiuolaikinius kūrinius daugelį spragų užkaišydavo nesudėtinga, socialiai orientuota Walczako ar Jimo Cartwrighto dramaturgija, o vėliau statytuose „Laiminguose“ pagal Schillerio „Klastą ir meilę“ režisierius sąmoningai pjesės situaciją supaprastino.

Tačiau Strindbergo, Ibseno ir ypač O’Neillo tekstų filosofinis talpumas pasirodė kol kas sunkiai įkandamas ir atskleidė svarbiausias Areimos režisūrines ydas. Tekstas dar yra bene didžiausias Areimos „priešas“, į kurį režisierius ne tiek gilinasi, kiek jį laužo, pritaikydamas savo pasirinktai spektaklio estetikai.

Akivaizdžiai tai demonstruoja naujausias Areimos spektaklis „Prakeiktieji“. Jis pastatytas „OKT / Vilniaus miesto teatre“, kuriame vis dar gyva jo vadovo Oskaro Koršunovo suformuota pozicija: šiuolaikinę dramaturgiją statyti kaip klasiką, o klasiką – kaip šiuolaikinę. Ir Areimos interpretuota antikinio modelio pagrindu sukurta O’Neillo tragedija iš tiesų suskamba konceptualiai perteikta šiuolaikine ekspresija. Konceptualų vizualinį spektaklio sprendimą formuoja jo dramaturginį karkasą išryškinantis Kotrynos Daujotaitės scenovaizdis (statūs metaliniai laiptai – kelių pakopų, tarytum atitinkančių personažų emocijų ir situacijų dramatiškumo lygius, pakyla) ir kostiumai. Ir, be abejo, saksofonininko Liudo Mockūno gyvai atliekama muzika. Nors sunku tai pavadinti „muzika“ – saksofono pasažai savo emocingu laisvumu veikiau primena 6-ojo dešimtmečio free jazz žaismę. Mockūno išgaunamų garsų ir melodijų metamorfozės – be galo teatriškos, sustiprinančios pačią teatro esmę – „čia ir dabar“ kuriamo meninio vyksmo įspūdį.

Kraštutine teatrine ekspresija pulsuoja ir aktorių kuriami vaidmenys. Statiškas, bet itin ekspresyvus, šiuolaikinio šokio dėsniais grįstas aktorių veikimas scenoje ir sąlygiška plastika emocijas iliustruojantis vaidybos būdas jau tapo savotiška Areimos režisūros vizitine kortele. Ir vis dėlto „Prakeiktuosiuose“ muzika, scenovaizdis, aktorių kūnų plastinė ekspresija, kone choreografiškai režisieriaus pastatytos mizanscenos pasakoja vieną istoriją, o O’Neillo tekstai tarytum kalba apie ką kitą. Literatūrinio teksto ir vizualioji spektaklio dramaturgija tarytum veikia skirtinguose prasminiuose lygiuose. Pirmoji – daugialypė ir daugiaplanė, o antroji, įsprausta į fatališko šeimos likimo koncepciją, atrodo vienpusiškai. Dėl šio neatitikimo estetiniai režisieriaus sprendimai yra statiški ir nefunkcionalūs, jie susiaurina aktorių vaidybos ir veiksmo konstravimo galimybes bei spektaklio poveikio ribas. Belieka tikėtis, kad su gyvenimišku ir profesiniu patyrimu režisierius įgys daugiau pasitikėjimo statomu literatūriniu kūriniu ir žinių, kaip iš jo kildinti scenines prasmes.