KOPELIJA

Originali „Kopelijos“ premjera

Helmutas Šabasevičius

Prancūzų kompozitoriaus Léo Delibes’o baletas „Kopelija“ – svarbiausia Lietuvos baleto istorijos pozicija: šiuo Valstybės teatre Kaune rusų baletmeisterio Pavelo Petrovo pastatytu spektakliu 1925 metų gruodžio 4 dieną iki šiol nenutrūkusią savo profesinę veiklą pradėjo Lietuvos baleto trupė. Jubiliejiniai metai – tinkama proga atsigręžti į šį spektaklį, kuris paskutinį kartą mūsų baleto scenoje buvo pastatytas choreografo Vytauto Brazdylio 1983-aisiais ir sėkmingai rodytas apie du dešimtmečius.

Pastaruoju metu „Kopelija“ sulaukė nemažo baleto profesionalų dėmesio – 2009 metais Didžiajame teatre Maskvoje senojo baleto žinovas, buvęs šokėjas, o dabar – baletmeisteris Sergejus Vicharevas rekonstravo Sankt Peterburgo Marijos teatro 1894 metų Enrico Cecchetti ir Marijaus Petipa „Kopelijos“ redakciją, siekdamas kuo rūpestingiausiai atkurti muzikinį, choreografinį ir vaizdinį šio spektaklio pavidalą.

Naujosios lietuviškos „Kopelijos“ (premjeriniai spektakliai vyko gegužės 21, 22 ir 23 dienomis) statytojai – choreografas Kirilas Simonovas ir dailininkas Michailas Šemiakinas – pasirinko visiškai kitokį kelią. Spektakliu jie siekė įkūnyti originalias vizijas ir drąsiai nutolo ne tik nuo senojo spektaklio libreto, bet ir nuo partitūros. Delibes’o baleto librete šmėkštelintys vokiečių romantiko Ernesto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasakos „Smėlio žmogus“ motyvai Šemiakino dėka buvo sąmoningai išryškinti, pakeisti ir personažų vardai, be to, naujasis spektaklis pabaigoje įgavo netgi tokį siužetinį vingį, kokio vokiečių rašytojas savo kūrinyje nepateikė.

Esmingai pasikeitus spektaklio dramaturgijai – komiškam baletui virtus beveik filosofine parabole – senoji Delibes’o partitūra nebegalėjo tikti spektaklio sumanytojams, todėl Simonovas iš esmės keitė muzikinį spektaklio audinį, sukurdamas beveik naują partitūrą, papildydamas ją to paties kompozitoriaus baleto „Silvija“ fragmentais, o melodingus, lengvus fragmentus beveik užgoždamas niūresniais, prasminiu požiūriu kur kas labiau apibendrintais, sąlygiškais muzikos epizodais. Šie kūrėjų tikslai buvo vykusiai įgyvendinti spektaklio muzikos vadovo ir dirigento Roberto Šerveniko – orkestras įtaigiai perteikė romantizmui būdingą grožio ir paslaptingų, gąsdinančių bei pavojingų žmogaus prigimtyje slypinčių galių kontrastą.

Ryškus alegorinių, siurrealistinių įvaizdžių turtingas „Kopelijos“ scenovaizdis – reikšmingiausias Šemiakino indėlis į novatorišką spektaklio pavidalą, kuriame daug dėmesio skiriama regėjimo fenomenui bei įvairiausiems su juo susijusiems daiktams ir simboliams. Akies ir akinių motyvas kartojasi visose spektaklio uždangose, išradinguose butaforiniuose objektuose, taip pat ir kai kuriuose kostiumuose. Drąsi, ekscentriška dailininko fantazija, pažįstama iš jo grafikos, tapybos, skulptūros kūrinių, baleto spektaklyje išsiskleidė su gaivališka jėga ir tapo lemiamu prasminiu scenoje vykstančios istorijos varikliu, suteikė impulsų spektaklio choreografijai, raiškiai charakterizavo kai kuriuos spektaklio veikėjus – pirmiausia Kopelijų ir Olimpiją, taip pat fantasmagoriško divertismento Kopelijaus dirbtuvėje, o vėliau – puotoje dalyvius: Mopsus, Jautį, Dagius, Lėles.

Svarbus kuriant hofmanišką spektaklio nuotaiką yra apšvietimas – šviesų dailininkas Levas Kleinas prologe, antrajame ir trečiajame veiksme sukūrė paslaptingą, netikėtais virsmais stebinančią šviesų partitūrą.

Choreografas Kirilas Simonovas, Lietuvoje žinomas iš prieš keletą metų pastatyto Anatolijaus Šenderovo baleto „Dezdemona“, su mūsų baleto menininkais palaiko glaudžius ryšius: ne taip seniai atlikti pagrindinius vaidmenis savojoje „Romeo ir Džiuljetos“ versijoje buvo pakvietęs Eglę Špokaitę ir Martyną Rimeikį. Neoklasikinės stilistikos sprendimai, išradinga plastinė mąstysena, ryškėjanti „Dezdemonos“ choreografijoje, būdingi ir „Kopelijai“, kur taisyklingos, raiškios ir griežtos pozos jungiamos su organiškais judesiais, dažnai pasitelkiant paradoksą ir kontrastą, šitaip išvengiant iliustratyvumo ir tiesmukumo. Pirmojo „Kopelijos“ veiksmo grupinių scenų choreografiniai sprendimai ypač dinamiški, jie suteikia spektakliui reikšmingą energetinį užtaisą, neišnykstantį iki pat spektaklio pabaigos. Duetų, kuriais siekiama perteikti pagrindinių herojų – Natanaelio, Klaros ir Olimpijos – emocinį ryšį, choreografija išradinga, su akrobatikos elementais, prasminiu požiūriu – nesentimentali; akivaizdu, kad Simonovas nelinkęs spekuliuoti herojų jausmais, juos abstrahuoja, kuria sudėtingą, kartais ir efektingą išorinį piešinį, reikalaujantį iš artistų maksimalių energetinių pastangų, kurios suteikia herojams įtikinamą vidinį turinį.

Spektaklio choreografija – kūrybiškas iššūkis ir Lietuvos baleto solistams, ir kordebaleto artistams. Pastaraisiais metais daugiausia buvo statomi klasikinio ir romantinio repertuaro veikalai – „Miegančioji gražuolė“, „Bajaderė“, „Silfidė“ – daugiau ar mažiau galintys pretenduoti į choreografinio paveldo rekonstrukcijas, kur svarbi atitinkamo laikotarpio šokio stilistika. Neoklasikiniai baletai suteikia šokėjams daugiau galimybių kūrybinei saviraiškai – būtent tokia ir yra Simonovo „Kopelija“. Choreografo stilistiką „Dezdemonoje“ nepriekaištingai pajutusi Eglė Špokaitė naujajame spektaklyje atsidūrė sau artimoje šokio ir vaidybos stichijoje – jos sukurta Olimpija žavinga ir kartu grėsminga, rafinuotas plastines formas šokėja pasitelkia tam, kad sukurtų paslaptingą siurrealistinį personažą, merginą-fantomą, negailestingai persekiojantį Natanaelį. Tokią vaidmens koncepciją nesunkiai perteikė ir kita Olimpijos vaidmens atlikėja – Olga Konošenko.

Natanaelį baleto kūrėjai traktavo kaip vaikystės fobijų persekiojamą jaunuolį, kuris lemtingą akimirką nesugeba joms pasipriešinti ir besąlygiškai pasiduoda Kopelijaus manipuliacijoms – todėl neišvengiamai pralaimi. Savitai tokias šio vaidmens trajektorijas brėžia Martynas Rimeikis ir Eligijus Butkus, abu skirtingai išgyvenantys akistatą su juos sunaikinančiomis vizijomis.

Klara naujojoje „Kopelijoje“ – Natanaelio ryšys su tikrove, nesėkmingai mėginanti jį sulaikyti nuo pražūtingo šuolio į Kopelijaus pinkles. Klaros partija – dinamiška, nuotaikinga, žaisminga, tik paskutinio paveikslo scenoje ji įgauna daugiau nerimo. Tokią ją ir kuria Inga Cibulskytė bei Anastasija Čumakova. Tačiau tikroji šio personažo prasmė nėra iki galo aiški, nes mažoji Klara pasirodo ir spektaklio prologe, ir epiloge – tik čia ji su mirties kauke.

Ypatingą vietą spektaklyje užima Kopelijus, kuriam Šemiakinas suteikė bauginančiai groteskišką pavidalą. Dailininko ir choreografo sumanymus išraiškingai atgaivina Voldemaras Chlebinskas, Brazylio „Kopelijoje“ kūręs išsiblaškiusio ir lengvai išprotėjusio lėlių meistro paveikslą, o naujajame spektaklyje įdomiai išskiriantis vieną iš kito iškylančius Kopelijaus ir grėsmingojo Smėlio žmogaus paveikslus. Kurdamas šį vaidmenį, statytojų nurodymais vaisingai rėmėsi ir Aleksandras Molodovas.

Svarbią vietą spektaklyje užima kordebaletas – ypač gyvi miesto epizodai, kuriuose energija, nuotaika ir darnia šokio dinamika aiškiai išsiskiria Klaros ir Natanaelio draugai – Inga Augutytė, Antanina Maksimovič, Margarita Simonova, Vaida Šniurevičiūtė, Kipras Chlebinskas, Igoris Zaripovas, Voitechas Žuromskas ir Andrius Žužžalkinas. Ne tik Kopelijaus dirbtuvėje atsidūrusį Natanaelį, bet ir žiūrovus nustebino keisti, „nebaletiniai“ personažai įspūdingais apdarais – Mopsai iškimštais kostiumais (Tomas Ceizaris ir Žuromskas), Jautis (Aurelijus Daraškevičius) ir Dagiai (Kipras Chlebinskas, Zaripovas ir Žužžalkinas), o paskutiniame veiksme Natanaelio bičiulių ir lėlių-automatų orgiją dar labiau pagyvino komiška dviejų lėlių scena, kurią atliko Živilė Baikštytė ir Kristina Gudžiūnaitė (trečiojoje premjeroje – Margarita Simonova).

Šemiakino ir Simonovo „Kopelijos“ premjeriniai spektakliai Vilniuje nuskambėjo gaiviai, įtaigiai ir viltingai. Šių menininkų tandemas, pripažinimo, reikšmingų apdovanojimų (taip pat ir prieštaringų vertinimų) sulaukęs dar 2001-aisiais, kai Sankt Peterburgo Marijos teatre jie sukūrė originalią Piotro Čaikovskio „Spragtuko“ versiją, Lietuvoje žengė dar vieną žingsnį pirmyn ir pasirodė kaip dėmesio verti šiuolaikiniai menininkai, kuriems kultūros paveldas – literatūra, muzika, choreografija – teikia prasmingų impulsų šiuolaikiškai, įtaigiai, praeitį ir dabartį jungiančiai kūrybai. Ypač malonu, kad Lietuvos baleto trupė pasirodė lygiavertė šio netikėto meninio nuotykio partnerė.

 

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

Léo DELIBES

KOPELIJA
Coppélia

Michailo ŠEMIAKINO libretas pagal
E. Th. A. HOFFMANNO pasaką „Smėlio žmogus“

Trijų veiksmų baletas, trukmė – 3 val.
Premjera – 2010 m. gegužės 21 d.

Muzikos vadovas ir dirigentas –
Robertas ŠERVENIKAS
Dirigentas – Alvydas ŠULČYS
Choreografas – Kirill SIMONOV (Rusija)
Scenografijos ir kostiumų dailininkas –
Michail ŠEMIAKIN (JAV)
Šviesų dailininkas – Levas KLEINAS 

Vaidmenys ir atlikėjai:

Natanaelis – Eligijus BUTKUS, Martynas RIMEIKIS
Olimpija – Olga KONOŠENKO, Eglė ŠPOKAITĖ
Klara – Inga CIBULSKYTĖ, Anstasija ČUMAKOVA
Kopelijus – Voldemaras CHLEBINSKAS
Klaros draugės – Inga AUGUTYTĖ,
Antanina MAKSIMOVIČ, Margarita SIMONOVA,
Vaida ŠNIUREVIČIŪTĖ
Natanaelio draugai – Kipras CHLEBINSKAS,
Igoris ZARIPOVAS, Voicechas ŽUROMSKAS,
Andrius ŽUŽŽALKINAS
Mopsai – Tomas CEIZARIS,
Voicechas ŽUROMSKAS
Dagiai – Kipras CHLEBINSKAS, Igoris ZARIPOVAS, Andrius ŽUŽŽALKINAS
Jautis – Aurelijus DARAŠKEVIČIUS
Lėlės – Živilė BAIKŠTYTĖ, Kristina GUDŽIŪNAITĖ