NAUJI LIETUVIŠKI SPEKTAKLIAI

Aušra Martišiūtė

2010 metai teatre išsiskiria ryškiais spektakliais, sukurtais pagal lietuvių literatūros tekstus. Pavasarį Vilniaus mažajame teatre įvyko spektaklio „Mistras“ premjera pagal naujausią Mariaus Ivaškevičiaus pjesę (rež. Rimas Tuminas, premjera kovo 5 d.), Valstybiniame Jaunimo teatre sceną išvydo „Barbora ir Žygimantas“ pagal Jono Griniaus pjesę „Gulbės giesmė“ (rež. Jonas Vaitkus, premjera balandžio 23 d.), vasaros pradžioje „Cezario grupė“ pristatė poezijos ir muzikos spektaklį „Nutolę toliai“ pagal Pauliaus Širvio poeziją (rež. Cezaris Graužinis, premjera birželio 6 d.), Klaipėdos dramos teatras – spektaklį „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ pagal Gintaro Grajausko tragikomediją (rež. Jonas Vaitkus, premjera birželio 8 d.), rudenį Nacionalinio dramos teatro sceną išvydo spektaklis „Unė“, Birutės Mar sukurtas pagal aktorės Unės Baye-Babickaitės dienoraščius (rež. Birutė Mar, premjera spalio 2 d.), Kauno dramos teatre – „Antigonė Sibire“ pagal Aušros Marijos Sluckaitės kompoziciją (rež. Jonas Jurašas, premjera spalio 2 d.), teatro laboratorija „Atviras ratas“ sukūrė spektaklį „Antigonė (ne mitas)“, kuriam tekstą parašė patys aktoriai (idėjos autorė ir režisierė Ieva Stundžytė, premjera spalio 7 d.). Pilnos salės publikos ir kiekvienam spektakliui parašyta po keletą teatro kritikų recenzijų, atsiradusi kritikų polemika byloja, kad 2010 metų lietuviški spektakliai yra neeilinis įvykis.

Lietuviškų kūrinių pasirinkimas byloja apie artimesnį, intymesnį teatro santykį su žiūrovu. Teatro poveikį žiūrovams sustiprina suvokimas, kad spektaklis kalba būtent apie mums svarbias patirtis. Teatro pastangas kuo tiksliau perteikti aktualias idėjas išreiškia specialiai spektakliui sukurti ar sukomponuoti tekstai – „Antigonė (ne mitas)“, „Unė“, „Nutolę toliai“. Režisierė Ieva Stundžytė kuria spektaklį „Antigonė (ne mitas)“, kad atskleistų jauno žmogaus laisvės ir maišto idėją. Režisierei svarbus „jaunas, maištingas, kupinas gyvenimo pažinimo džiaugsmo asmuo, nepakenčiantis jokių suvaržymų. Šeima šiuo atveju yra tam tikra primesta sistema, kuriai supriešinama individuali pasirinkimo laisvė.“ Birutė Mar spektaklyje „Unė“ iškelia bekompromisį aktoriaus meno tobulumo siekį. Cezaris Graužinis spektaklyje „Nutolę toliai“ siekia grąžinti į Lietuvos kultūros erdvę Pauliaus Širvio pasaulį, jo unikalią etiką ir poetiką, jo sukrečiantį sentimentalumą ir švelnumą – kaip iššūkį šiandienei visuomenei.

Dramos kūrinių pasirinkimą taip pat lėmė režisieriams aktualios temos. Rimas Tuminas, vadinantis save neišsipildžiusiu romantiku, entuziastingai sutiko Mariaus Ivaškevičiaus idėją rašyti pjesę apie Adomą Mickevičių ir romantinę pasaulėjautą, kuri yra „labai tolima šiandienai – nešiuolaikiška savo iškilmingumu, jausmų intensyvumu ir idėjų grandioziškumu“ . Režisieriaus tikslas – pasitelkus istorijos pasakojimą keisti šiuolaikinio žmogaus pasaulėjautą, aktualizuoti ambicingas romantizmo idėjas.

Jonas Vaitkus iš keturių lietuviškų pjesių (Balio Sruogos, 1945–1947, Jono Griniaus, 1962, Raimundo Samulevičiaus, 1967–1970, Juozo Grušo, 1972), kuriose interpretuojama Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės legenda, pasirenka žymaus intelektualo Jono Griniaus (1902–1980) eiliuotą dramą „Gulbės giesmė“. Literatūros paraštėje buvęs kūrinys išsiskiria intelektualia Renesanso meilės legendos interpretacija. Spektaklyje pasakojama istorija žiūrovo dėmesį sutelkia į ryškius konfliktus tarp žmogaus, kovojančio už humanistines vertybes (Barbora, Žygimantas), ir politinę galią įkūnijančios karalienės Bonos, politikų, dvasininkų, – valdžios mechanizmo, kuris reikalauja paklusnumo. Dar ryškesniu pavidalu konformistinio prisitaikymo ir pasipriešinimo kolizijos žiūrovų auditorijai pateikiamos Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“.

Tekstų pasirinkimo principas iškalbingas, net jeigu spektaklyje ir nepavyko maksimaliai pasiekti užsibrėžto tikslo. Režisieriai siekia ne atspindėti šiandienos tikrovę, o ją keisti, tobulinti, užpildyti istorinės atminties spragas. Temų, problemų panašumas, sutapimai skirtinguose spektakliuose leidžia teigti, kad teatras jau pajuto šiandienos gyvenimo atmosferą ir imasi koncentruoti idėjas, kurios „sklando ore“.

2010-ųjų spektaklius sieja pagrindinių dramos herojų statusas visuomenėje: šiuolaikinis dramos herojus atrandamas visuomenės nuošalėse, tarp reikšmės, įtakos neturėjusių žmonių. Dramatiškiausiais spektaklių herojais tampa vaikai („Antigonė (ne mitas)“), moterys („Mistras“, „Barbora ir Žygimantas“, „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, „Unė“, „Antigonė Sibire“), netipiškas, keistokas vyras ar į nuošalę išstumtas žmogaus nuoširdumas, švelnumas, sentimentalumas („Nutolę toliai“).

Spektaklis „Unė“ kone manifestiškai išdėsto nuošalės herojaus programą. Unė Babickaitė – Lietuvių teatro pasaulio nuošalėje esanti aktorė, kuri gyveno ir kūrė Paryžiuje, JAV. Ji liko teatro gyvenimo pakraštyje ir tuomet, kai sugrįžo į Lietuvą. Žiūrovai nebuvo matę jos vaidmenų, o vyrai režisieriai nenorėjo įsileisti į teatrą konkurentės režisierės. Teatro istorijos nuošalėje ji liko ir tuomet, kai, ištremta į Sibirą, vykdė aukščiausią aktorės misiją: jos skaitoma poezija buvo gyvybės eleksyras išsekusiems, žmonėmis nelaikomiems tremtiniams. Spektaklis primena, kad nuošalėje visuomet yra tai, kas nepažinta, nesuprasta.

Spektaklyje „Mistras“ iš kultūros nuošalės į centrą įvedamas ne tik keistuolis dvarininkas iš Lietuvos Andžejus Tovianskis, kuris Paryžiaus menininkių bohemai padaro nepaprastą įspūdį, bet ir suvargusi namų šeimininkė, Adomo Mickevičiaus žmona ir garsios pianistės dukra Celina. Gyvendama pripažintų menininkų šešėlyje, ji jaučiasi esanti niekingu, buities rūpesčių išvargintu žmogumi, tačiau, išdrįsusi apie savo gyvenimo menkumą prabilti garsiai, Celina, taip pat ir ją vaidinanti aktorė Gintarė Latvėnaitė, spektaklyje tampa pačia ryškiausia ir dramatiškiausia veikėja. Marius Ivaškevičius šiuolaikinio herojaus dramatizmą atskleidžia išpažindamas nevisavertiškumo kompleksą, netradiciškai išspręsdamas romantikams būdingą viršūnių ir gelmių dramą. Nuošalėje lieka menas, Adomo Mickevičiaus poezija, o Celina, pati nereikšmingiausia tarp pjesės veikėjų, tampa vienu svarbiausių, o gal ir vieninteliu spektaklio laidininku, kuris pasiekia žiūrovų širdis ir sukrečia būties tragizmo pajauta. Celina atveria interpretacijos kelius į moters, mažojo žmogaus, mažų tautų istorijos likimų dramatizmą. Spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ moteris, namų šeimininkė, tampa pagrindine heroje. Marija yra izoliuota, nes drumsčia nusistovėjusį gyvenimą, – ji nenori prisitaikyti prie esančios tvarkos, tradicijų, susitaikyti su amoralumu. Spektaklio „Antigonė (ne mitas)“ kūrėjai dėmesį sutelkia į Oidipo vaikų išgyventą dramą, kuri buvo mito, jo motyvais sukurtų dramų ir tragedijų nuošalėje. Dar viename spektaklyje pagal istorinę dramą „Barbora ir Žygimantas“ renesansinė Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės legenda aktualizuoja humanistines vertybes valstybės politikoje – žmogaus apsisprendimo laisvę, meilę (Barbora), meno ir mokslo reikšmę (Žygimantas).

Poezijos ir muzikos spektaklyje „Nutolę toliai“ į sceną įvedamas nuoširdus ir kiek negrabus kolektyvinis herojus, kuris pakeri visus jausmingu poezijos grožiu. Kontrastas tarp taupios aktorių – dviejų merginų ir trijų vaikinų – kūno kalbos ir jų deklamuojamos poezijos sukuria įspūdį, kad žiūrovai čia ir dabar išgirsta savo drovumą nugalėjusio žmogaus sielos balsą ir patiria gyvenimo pilnatvę. Poezijos prasmių ir muzikos ritmo, intonacijų sąsaja byloja apie žmonių bendrystę, – vienas kitą pratęsia, papildo moters ir vyro, vieno žmogaus ir daugelio balsai. „Antigonė Sibire“ į dėmesio centrą iškelia atminties problemą, atskleidžia trėmimų, rezistencijos dramą, kuri sovietmečiu buvo nutylėta, ištrinta iš kone trijų kartų atminties.

Šiuolaikinis herojus sutrikdo nusistovėjusią gyvenimo tvarką, pareikšdamas: aš esu, mano dramatiški išgyvenimai yra verti meno kūrinio ir jūsų dėmesio, taip pat kaip ir daugybės salėje sėdinčių žiūrovų patirtys. Šiuolaikinis herojus ne tik tapatinasi, solidarizuojasi su teatro žiūrovais, bet ir daro įtaką auditorijos sąmoningumui, iškeldamas idėjas, kurios keičia požiūrį į dabarties visuomenę, šiuolaikinio žmogaus egzistenciją. Teatro publika su šiais veikėjais jaučia stipriausią emocinį ryšį, spektaklyje atskleistos patirtys sukrečia. 2010-ųjų spektakliai išsiskiria tuo, kad atspindi pačios įvairiausios publikos lūkesčius, praplečia teatro žiūrovų auditoriją.

Nuošalėje buvę personažai patenka į dėmesio centrą, nugalėdami įvairiausio pobūdžio kliūtis, baimes, atskleisdami žiūrovų auditorijai, kokia svarbi visavertei žmogaus egzistencijai yra istorija. Atminties tema ryškia gija driekiasi per 2010 metų lietuviškus spektaklius.

Istorijos informacija pateikiama nevienodais kiekiais. Ilgesnės istorijos atkarpos – kai praeities žmogaus pasakojimas tampa spektaklio herojaus savastimi. „Unė“ kalba apie užmaršties įveikimą – aktoriaus menas šiuo požiūriu yra labiausiai priklausomas nuo dabarties akimirkos. Unės Babickaitės (1897–1961) dienoraščiai, rašyti Nepriklausomos tarpukario Lietuvos laikotarpiu 1930–1932 metais, kalba ne tik apie „tuos laikus“, jie pasirenkami dėl to, kad atskleidžia šiandienos teatro, aktoriaus situaciją, įkvepia siekti pasiaukojimo ir tobulumo. Birutė Mar, lanksčiai laviruodama tarp Unės vaidmens ir pasakojimų apie Unę, žiūrovams sukuria gyvą atsiminimo proceso pajautą, supina prasmingą praeities ir dabarties ryšį.

Spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ ilgesnės praėjusių laikų žmonių istorijos taip pat pasakojamos tuomet, kai atskleidžia personažo vidinę būseną, kai istorija smarkiai paveikia dabarties žmogaus elgesį. Marijos senelis epiškai pasakoja lakūno Antano Gustaičio gyvenimo istoriją. Viena vertus, tai anūkei ir žiūrovams pasakojama giminės istorija, kuri atskleidžia įdomų Lietuvos istorijos faktą: ne visi salėje sėdintys iki spektaklio žinojo, kas yra Antanas Gustaitis ir kad tarpukario Lietuvoje buvo kuriami ir gaminami lėktuvai. Tačiau pasakojama istorija atlieka ne tik informacijos, bet ir gyvenimo motyvacijos vaidmenį. Istorija padrąsina personažus veikti, padaryti neįtikėtinus dalykus. Paskatintas Antano Gustaičio istorijos, Senelis, eilinis kolūkietis, susikonstruoja lėktuvą ir visų kaimynų akivaizdoje pakyla į orą. Tai įspūdinga dovana anūkei Marijai vestuvių proga. Kitame epinio pasakojimo fragmente kalba pats istorijos veikėjas Antanas Gustaitis. Tai scena, kurioje Marija sprendžia savo svarbiausią vidinį konfliktą, – prisitaikyti ar pasipriešinti. Tą pačią problemą sprendusio didžiausio giminės autoriteto istorija suteikia jai pasiryžimo žengti toliau, nei padarė pats Gustaitis, neišdrįsęs pasipriešinti sovietinei okupacijai. Gintaro Grajausko pjesėje yra trys ilgi epinio pasakojimo fragmentai, – Senelis pasakoja Gustaičio gyvenimo istoriją, samprotauja apie ištremtų, emigravusių, žuvusių netekties padarinius dabartinei visuomenei, Antanas Gustaitis pasakoja apie didįjį žmogaus gyvenimo egzaminą. Pasakojimai stabdo spektaklio ritmą, rizikuojama, kad nuslūgs žiūrovo dėmesys, bet nei dramaturgas, nei režisierius šių pjesės vietų neišbraukė ir nekupiūravo. Teatras demonstruoja istorinio pasakojimo poveikį personažų sprendimams, imasi misijos ugdyti publikos gebėjimus ir savojo gyvenimo sprendimus patikrinti istorijos pasakojimu.

Spektaklyje „Antigonė Sibire“ atminties tema atskleidžiama pasitelkus keletą pasakojimo strategijų, kurios, pateiktos atskirai, nebūtų tokios paveikios. Tremties tragediją dokumentuoja faktų kalba: skaitomi „Misijos Sibiras“ dalyvių dienoraščiai, kuriuose užfiksuoti skaičiai, mirties vietos, aplinkybės. Faktai lyg aštrūs dūriai žeidžia žiūrovo sąmonę, – vaikų kapinės, pavasario polaidžio plaunami ir upe nuplaukiantys karstai, vyrų ir moterų lagerių sukilimas, kurį numalšino tankai, sutraiškę keturiasdešimt tūkstančių sukilėlių, kape rastas lobis – butelis su palaidotų žmonių vardais ir pavardėmis, tai didelis įvykis, nes daugybė kapų, deja, yra bevardžiai. Greta dokumentinės medžiagos, – faktus interpretuojantys kūriniai. Matome misijos dalyvių vaidinamą Jeano Anouilh’aus dramą „Antigonė“, lietuvišką Antigonės mito interpretaciją, kurią sukūrė išeivijos rašytoja Birutė Pūkelevičiūtė autobiografiniame romane „Devintas lapas“, tremties temą su pokario rezistencija susieja giesmės – Pūkelevičiūtės sukurtos raudos žuvusiems partizanams iš poetinės prozos rinkinio „Atradimų ruduo“. Aušros Marijos Sluckaitės literatūrinėje kompozicijoje dėliojama tekstų mozaika susieja geografinius, laiko kontekstus, literatūros žanrus, viešumai skirtus literatūros kūrinius ir asmeninę dienoraščiuose užrašytą patirtį.

Atminties, pasipriešinimo vertę iškelia visa Europos kultūros epocha: antiką mena Antigonės mitas, XX a. vidurio kataklizmus – Prancūzijoje sukurta Anouilh’aus tragedija, partizanų rezistencijos ir išeivijos traumą atskleidžia JAV sukurti Pūkelevičiūtės kūriniai, XXI a. tekstai – dienoraščiuose aprašytos „Misijos Sibiras“ dalyvių kelionės į prieškario ir pokario tremtinių gyventas vietas. Dienoraščių poveikį sustiprina užfiksuotas asmeninės atminties virsmas kolektyvine atmintimi. Dauguma misijos dalyvių vyko į senelių, kitų artimų giminaičių tremties vietas, tačiau, išvydę tūkstančius Sibire palaidotų lietuvių kapų, kurie diena iš dienos nyksta, grimzta užmarštin kartu su juose palaidotų žmonių likimų istorijomis, suvokia, kad tremtis yra visos tautos atminties tragedija. Spektaklis, sukurtas pagal įvairių šaltinių pasakojimų koliažą, turi keliakryptį poveikį – vaidinimo metu emocinį sprogimą publikoje sukelia aktorė Eglė Mikulionytė, vaidinanti Antigonę. Tačiau po spektaklio atminčiai ramybės neduoda iš dienoraščių perskaityti faktai, skaičiai, lakoniški gyvenimo ir mirties aplinkybių epizodai.

Dominuoja dvi istorijos interpretavimo strategijos. Vienuose spektakliuose istorija pasakojama nuosekliai („Antigonė (ne mitas)“, „Mistras“, „Barbora ir Žygimantas“), kituose žiūrovų sąmonę pasiekia pasakojamų likimų fragmentai, lakoniški faktai („Nutolę toliai“, „Unė“, „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, „Antigonė Sibire“). Pirmieji atskleidžia iš kito rakurso, kitaip papasakotos istorijos etinę ir estetinę vertę. Pasirinkę antrąją strategiją, spektaklių kūrėjai pateikia fragmentišką informaciją, kurią žiūrovai turi savo pastangomis sudėlioti ne tik į nuoseklią istoriją, bet ir susieti su savo asmenine patirtimi. Režisieriai siekia iškelti socialines ir moralines problemas, kurios imtų veikti žiūrovo savimonę, užvestų mąstymo mechanizmą, kuris nenustotų veikti ir išėjus iš teatro. Tam pasitelkiamas nuoširdus personažas ir asmeninės istorijos. Personažus su žiūrovais suartinanti atmosfera leidžia teatrui kelti aštresnius socialinius ir moralinius klausimus, tarp kurių 2010-aisiais ryškiai išsiskiria konformizmo problema.

Pagrindiniai personažai – nuošalės veikėjai – susiduria su galią turinčiomis institucijomis, antagonistu, kuris įkūnija dabarties visuomenės grėsmes. Spektakliuose „Barbora ir Žygimantas“, „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, „Antigonė Sibire“ atskleidžiama visuomenėje egzistuojanti galios struktūra, kuri reikalauja, kad visi individai jai paklustų. Galios instanciją įkūnijantiems personažams suteikti ryškūs pavidalai, kurie turi bendrą bruožą: geba įtikinamai dangstytis humanizmo kauke. Spektaklyje „Barbora ir Žygimantas“ rėkiančio ryškumo raudoniu plieskia karalienė Bona, politikai, dvasininkai, reikalaujantys, kad Barbora paklustų jų valiai, bet ilgainiui kategoriškumą pradeda slėpti žmogiškesni argumentai, švelnėja spektaklio spalvinė gama. Dar ryškesniu pavidalu galią įkūnijantis personažas pasirodo spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ – tai groteskiška senio figūra. Vestuvėse visus tarsi marionetes šokdina Piršlys, imunitetą žmogiškumui suteikia kretantis psichiatrinės Gydytojas. Tačiau to paties aktoriaus vaidinamas šleikštulį keliantis personažas gali pakeisti pavidalą ir pasirodyti kaip malonus ir stilingas Generalinis. Spektaklyje „Antigonė Sibire“ galią įkūnijantis personažas dar įtikinamiau dangstosi humanistinėmis vertybėmis, siekia sukelti gailestį: dėl Antigonės gyvybės kaunasi Kreontas, savigailą demonstruoja KGB pareigūnas, kuris brolio kapo ieškančiai seseriai guodžiasi esąs daugiau negyvas nei jo išžudyti partizanai. Tačiau galią turintys veikėjai žmogiškumą pasitelkia tik kaip kaukę, padedančią numalšinti pasipriešinimą ar sušvelninti jų kaltę. Dramų protagonistų – Barboros, Žygimanto, Marijos, Sibiro Antigonės – pasipriešinimas galią įkūnijantiems veikėjams yra tiek neįtikėtinas, kad kurį laiką jie laikomi naiviais išsišokėliais. Tačiau suvokus, kad pasipriešinimas yra sąmoningas, pavieniai herojai be jokių sąžinės skrupulų pašalinami. Be tokio tipo veikėjų, Antigonės žodžiais tariant, visiems bus ramiau.

Teatro žiūrovų auditorija, atsidūrusi akistatoje su teatro kūrėjų aukštai iškeltu moraliniu imperatyvu, turi pripažinti, kad nuo antikos tęsiasi kova su konformizmu, kurioje savo gyvybes paaukojo Antigonė, antigoniškojo pasipriešinimo atitikmenį atpažįstame pokario tremties ir rezistencijos istorijose, tačiau ar surandame tokį atitikmenį dabartyje, savo asmeniniuose sprendimuose? Protagonisto ir antagonisto konfliktų priartinimas prie žiūrovo patirties spektakliams suteikia aštrų šiandienos visuomenės kritikos skambėjimą. Simboliška, kad režisieriai Jonas Vaitkus ir Jonas Jurašas, sovietmečiu išdrįsę kelti publiką į kovą su totalitarine sistema, šiandienos vertybių chaose modeliuoja aiškų vertybių pagrindą ir siekia sugrąžinti teatrui socialinio ir moralinio sąmoningumo ugdytojo misiją.