JAH

Ieškant istorijos aktualumo

Andrius Jevsejevas

Pernykštis Lietuvos teatro sezonas pasirodė įsimintinas keliais aspektais: nė nekalbant apie ilgai lauktas administracines ir estetines permainas keliose itin svarbiose mūsų scenos meno institucijose, 2011-ieji – kūrybiškai pajėgios jaunosios aktorių kartos, naujos režisūrinės kokybės atsiradimo užuomazgų ir, kas ne mažiau svarbu, savotiškai įdomių, motyvuotų ir kryptingų bandymų Lietuvos teatriniam diskursui sugrąžinti temos sąvoką metai.

Ir iš tiesų, po ilgesnės pertraukos galime kalbėti apie mažų mažiausiai vieną akivaizdžią tendenciją. Tai trys Kauno scenose pagal naujus draminius tekstus sukurti vyriausios kartos režisierių spektakliai: Daivos Čepauskaitės „Diena ir naktis“ (rež. Stanislovas Rubinovas, Kauno kamerinis teatras), Sofi Oksanen „Apsivalymas“ (rež. Jonas Jurašas, Kauno valstybinis dramos teatras) bei Gyčio Padegimo parašytas ir režisuotas „JAH“ (Kauno valstybinis dramos teatras). Tai trys skirtingi mėginimai kalbėti skausmingomis mūsų šalies istorijos temomis ir nutiesti istorinių paralelių ir kontekstų tiltą, jungiantį svarbiausius XX a. pirmosios pusės įvykius ir dabartį išgyvenantį šiuolaikinį žmogų.

Dramaturgės D. Čepauskaitės ir režisieriaus S. Rubinovo spektaklis „Diena ir naktis“ –pirmasis ryžtingas mūsų teatro bandymas pažvelgti į Holokausto istoriją lietuvių ir žydų akimis. Pagrindiniai spektaklio veikėjai (lietuvis Andrius ir žydaitė Milda) leidžiasi į pavojingą metateatrinį žaidimą, kurio pagrindinė taisyklė ir sąlyga – Mildos ištarti žodžiai „aš esu žydė“. Žaisdami jaunuoliai persikelia į tarpukarį. Dailininko Sergejaus Bocullo sukurtas šaltų, tuščiavidurių metalo ir stiklo konstrukcijų scenovaizdis virsta žydų Berelių vaistinės interjeru, Milda virsta savo senele Golda, o Andrius – jos mylimuoju Kostu. Vėliau jis tampa žydus medžiojančiu „baltaraiščiu“, tačiau stengiasi išgelbėti mylimąją Goldą. Taip kinematografiškai „keliaudami“ iš vieno laikotarpio į kitą jiedu suvaidina merginos giminės tragediją, iš vienų atėmusią gyvybes, iš kitų – protus.

S. Rubinovas renkasi Kauno kameriniam teatrui įprastą režisūros metodą, pagrįstą vaidybos nuoširdumu ir susitapatinimo efektu. Bet spektaklio ir Čepauskaitės pjesės (tikrasis pavadinimas – „Duobė“) veikėjai yra tiek apibendrinti (negaliu sutikti su nuomone, kad pagrindiniai spektaklio veikėjai – šiuolaikiniai jaunuoliai, nes nei tekste, nei scenoje nematome nė vieno tai liudijančio ryškesnio ženklo), jog veikiau stereotipiškai reprezentuoja tam tikrą idėją, būseną ar, tiksliau, tautinę priklausomybę, o ne tikro, gyvo ir įvairialypio žmogaus paveikslą. Todėl žiūrovo susitapatinimas su veikėjais ir dramine situacija sunkiai įsivaizduojamas.

Galima sakyti, kad idėjai (tiksliau, jų begalybei) atstovauja ir Sigito Šidlausko personažas G. Padegimo spektaklyje „JAH“. Bet režisieriaus surinktame, susistemintame tekste ir sceninėje jo realizacijoje į istorinę medžiagą žvelgiama diametraliai priešingai: čia ne siekiama prisikasti prie istorinės situacijos klodų, o stengiamasi iš istorinių faktų bei gandų kurti meninės išmonės įkvėptą teatrinių situacijų kaleidoskopą. Pasitelkę platų istorinės informacijos lauką, spektaklio kūrėjai žaismingai modeliuoja teatralizuotą visuomenės veikėjo, rašytojo, filosofo, mistiko Juozapo Albino Herbačiausko (JAH) asmenybę.

Padegimas vykusiai pasirinko dramaturginę spektaklio formą ir – svarbiausia – pagrindinio vaidmens atlikėją. Pirmame veiksme pristatęs pačią Herbačiauską asmenybę, ją pasitelkęs antrajame režisierius gilinasi į laiką ir rodo jo dramatizmą. Spalvingą kabaretą primenančiai eklektiškai spektaklio estetikai vientisumo suteikia aktoriaus S. Šidlausko įkūnytas Herbačiausko paveikslas.

Atrodo, kad G. Padegimo spektaklis daugeliu aspektų – neišbaigtumu, meninių priemonių eklektiškumu, deklaratyvumu, dekadentiškumu, ironijos pajauta – itin artimas pačiai Herbačiausko prigimčiai. Čia Herbačiauskas pristatomas pirmiausia kaip originalus mąstytojas, manifestavęs ne tik individualų, nuo nieko nepriklausomą požiūrį į meną, patriotiškumą, lenkų ir lietuvių tautų santykius, mokslą ir politiką, bet apskritai – laisvo žmogaus idėją. Būtent todėl dramatiškas šios jau užmarštin nukeliavusios istorinės asmenybės santykis su savo epocha tampa aktualus šiandien. Jis įkūnija į laiko dantračius nuolat patenkančio kuriančio, laisvo žmogaus tragediją.

Režisieriaus Jono Jurašo spektaklis „Apsivalymas“ estetiniu požiūriu yra kažkur tarp A. Rubinovo ir G. Padegimo pastatymų. Spektaklio veiksmas kuriamas pasitelkus dvi paraleliai plėtojamas istorijas, įkūnijančias praeities ir dabarties kontrapunktą: kažkur Estijos provincijoje gyvenančią komunistų partijos funkcionieriaus našlę Alydę Trū netikėtai aplanko sesers, kurią ji išdavė, anūkė prostitutė Zara. Alydė bėga nuo praeities, Zara – nuo ją persekiojančių mafiozų gaujos, Alydė pasakoja savo kančios, baimės ir neįmanomos meilės istoriją, Zara tą istoriją išgyvena dabar. Spektaklyje dinamiškai komponuojant du laiko lygmenis sukuriamas vientisas dramaturginis audinys, kuriame ir skleidžiasi dviejų iš išorės skirtingų, bet itin panašių savo patirtimi moterų būtis.

Alydės ir Zaros vaidmenis sukūrė ryškios skirtingų kartų aktorės – Eglė Mikulionytė ir Elzė Gudavičiūtė. Vis dėlto jų abiejų vaidyba pagrįsta tuo pačiu psichologinio realizmo principu. O visi abi moteris supantys antraplaniai personažai vyrai – saugumiečiai mafiozai, buvęs Alydės vyras komunistas ir net mylimasis „miško brolis“ – kuriami pasitelkus tipažinį vaidybos principą. Toks supaprastinimas, išskiriant vieną dominuojančią – teigiamą arba neigiamą – savybę, spektaklyje atrodo mažų mažiausiai senstelėjęs. Noriu tikėti, kad Jurašas supranta, kaip teatrą (ir kitus menus) papirko XX amžiaus fašistiniai ir bolševikiniai režimai. Gal todėl fetišistų botagais ginkluoti, už raudonų apatinių revolverius užsikišę, geriantys, rėkiantys, šaudantys, raugėjantys antagonistai ir tiesą, ramybę bei išmintį skleidžianti pagrindinė herojė kelia nepasitikėjimą.

Ir čia kyla esminė abejonė, ar „Dienos ir nakties“ bei „Apsivalymo“ (jų autoriai garsiai deklaravo kolektyvinį poreikį nugalėti visuomeninės sąmonėjimą stabdančias praeities šmėklas, būtinybę įveikti potrauminės būsenos apraiškas) atveju buvo pajudėta bent per sprindį į priekį. Veikiau patys abiejų spektaklių autoriai įstrigo supaprastintai interpretuotos istorijos situacijose.

Esminis spektaklio „Diena ir naktis“ konfliktas gimsta ne tada, kai Milda ištaria „aš esu žydė“ ir tam abejingą lietuvį Andrių priverčia išgyventi jos giminės ir tautos tragediją, o tada, kai Milda kapituliuoja ir nutraukia santykius su Andriumi, kuris netiesiogiai pasiūlo sužaisti jo dramą (papasakoja, kad jo senelį nukankino žydas saugumietis). Ir apie kokį apsivalymą gali būti kalba „Apsivalyme“, kai Alydė spektaklio pabaigoje įduoda Zarai buteliuką nuodų, kuriais ji nužudė ir savo komunistą vyrą, ir mylimąjį partizaną? Ir dar su naudojimo instrukcija...

Namas gal ir sudegintas, bet nuodai perduoti naujajai kartai, o duobė tik gilinama.

 

Kauno valstybinis dramos teatras

Gytis PADEGIMAS

JAH

Dviejų dalių dokumentinė fantasmagorija, trukmė – 3 val.
Premjera – 2011 m. balandžio 2 d. Penktojoje salėje

Režisierius – Gytis PADEGIMAS
Scenografė – Birutė UKRINAITĖ
Kompozitorius – Giedrius KUPREVIČIUS
Video menininkas – Simonas GLINSKIS
Choreografas – Andrius KURIENIUS
Koncertmeisteris – Kęstutis JAKELIŪNAS

Vaidina:

I veiksmas – Lenkija

LIETUVIAI:
JAH-1 (Juozapas Albinas Herbačiauskas) –
Jonas BARANAUSKAS
JAH-2 – Sigitas ŠIDLAUSKAS
Adomas Jakštas-Dambrauskas – Saulius ČIUČELIS
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė –
Inga MIKUTAVIČIŪTĖ
Petras Rimša – Tomas ERBRĖDERIS
Juozas Keliuotis – Aleksandras KLEINAS

LENKAI: 
Tadeuszas Boy-Żeleńskis – Henrikas SAVICKIS
Janas Augustas Kisielewskis – Ridas ŽIRGULIS
Tadeuszas Micińskis – Artūras SUŽIEDĖLIS
Patriotas – Algirdas PINTUKAS

NUMIRĖLIAI:
Vaidilytė – Raimonda ŠUKYTĖ
Vanda Żurkowska – Aušra KELIUOTYTĖ
Frantas su virve – Kęstutis POVILAITIS
Tadeuszas Micińskis – Artūras SUŽIEDĖLIS
Moteris-kobra – Gabrielė ANIČAITĖ, 
Giedrė RAMANAUSKAITĖ
Romietis – Aleksandras KLEINAS
Vienietė – Ugnė ŽIRGULĖ
Kabareto „Žaliasis balionėlis“ lankytojai ir padavėjai: Gabrielė ANIČAITĖ, Albinas BUDNIKAS,
Neringa NEKRAŠIŪTĖ, Giedrė RAMANAUSKAITĖ, Edvinas VADOKLIS, Ugnė ŽIRGULĖ

II veiksmas – Lietuva

JAH-1 (Juozapas Albinas Herbačiauskas) –
Jonas BARANAUSKAS
JAH-2 – Sigitas ŠIDLAUSKAS
Juozas Keliuotis – Aleksandras KLEINAS
Juozas Tumas-Vaižgantas – Albinas BUDNIKAS
Vincas Krėvė-Mickevičius – Ričardas VITKAITIS
Balys Sruoga – Egidijus STANCIKAS
Teona – Audronė PAŠKONYTĖ
Leiba Hofmekleris – Giedrius KUPREVIČIUS
Pulkininkas Štencelis – Tomas ERBRĖDERIS

Moteriškė – Gabrielė ANIČAITĖ,
Giedrė RAMANAUSKAITĖ
Ponia M. – Ugnė ŽIRGULĖ
Patriotas – Algirdas PINTUKAS
Pilietis – Ridas ŽIRGULIS
Konferansjė – Henrikas SAVICKIS
Jaunas vyras – Saulius ČIUČELIS
Sausas ponas – Henrikas SAVICKIS
„Konrado“ kavinės dainininkai, lankytojai ir padavėjos, VDU studentai: Gabrielė ANIČAITĖ, Albinas BUDNIKAS, Tomas ERBRĖDERIS,
Neringa NEKRAŠIŪTĖ, Giedrė RAMANAUSKAITĖ, Henrikas SAVICKIS, Edvinas VADOKLIS