EUGENIJUS ONEGINAS

Atpažįstamas ir svetimas
„Eugenijus Oneginas"

Ramunė Balevičiūtė

Skalsiausias šaltinis, anuomet kūrybiškai maitinęs Rimo Tumino teatrą, buvo namų, Prarastojo rojaus ar Pažadėtosios žemės ilgesys ir nesibaigianti kelionė svajonės link. Nuolatinio ilgėjimosi, neišsipildymo būsena netgi, galima sakyti, buvo svarbiausia režisieriaus kūrybinės egzistencijos sąlyga. Ilgą laiką režisierius namų sąvoką tapatino su teatru. Todėl natūralu, kad, 2005 m. pagaliau įvykus Vilniaus mažojo teatro įkurtuvėms naujuose namuose, Tuminas pajuto praradęs svarbų įkvėpimo šaltinį. Toks galėtų būti romantiškasis Tumino „pabėgimo“ į Maskvą paaiškinimas. Galėjai nujausti – dabar režisierius ims ilgėtis tikrųjų namų, paliktų čia, Lietuvoje, ir taip palaikys menininkui būtiną kūrybinę įtampą.

Tačiau taip neatsitiko. Bent jau neprasiskverbė į „maskvietiškąją“ režisieriaus kūrybą, kuri akivaizdžiausiai liudija ne ilgesį ko nors prarasto arba, kaip būdinga romantikams, to, ko niekada ir nebuvo, bet... džiugesį ir mėgavimąsi. Panašu, kad savo teatrinius namus Tuminas bus atradęs būtent rusų teatro kultūros terpėje. Rodydamas pagarbą šios kultūros tradicijoms, jis nuosaikiai jas atnaujino, suteikė šiokios tokios teatrinės egzotikos atspalvį, kitaip sakant, parodė veidrodį, kuriame rusų teatras išvydo save jaunesnį, patrauklesnį. Už tai, žinoma, jis atsidėkojo beatodairiška meile ir net garbinimu.

Rimo Tumino fenomenalios sėkmės Rusijoje atvejis, be kita ko, patvirtina ir tai, kiek daug teatro menininkui reiškia rasti „savo“ publiką. Vis dėlto kaip įdomu: statyti spektaklius Rusijoje režisierius buvo kviečiamas ir anksčiau, be to, nesyk čia yra pristatęs ir savo lietuviškąją kūrybą. Tačiau tuomet tiek rusų publikos palaikymas, tiek kritikos vertinimai buvo gerokai kuklesni. Priežastys galėtų būti dvi: arba vertintojai anksčiau buvo įtaresni keistuolio užsieniečio atžvilgiu, o dabar pripažino jį savu, arba pats režisierius adaptavo savo teatro kalbą pagal rusų teatralų skonį ir – tai svarbu! – pagal aktorių galimybes, jų vaidybos tradicijas, taip pat atsisakė bet kokių rizikingesnių meninių ir idėjinių sprendimų.

Suprantama – tapęs J. Vachtangovo teatro vadovu, Rimas Tuminas neteko teisės eksperimentuoti ar juolab suklysti, t. y. nepateisinti trupės, publikos ir valdžios lūkesčių. Todėl režisierius renkasi „saugią“ medžiagą, lengvai konvertuojamą į jo meistriškai įvaldytą scenos kalbą. Aleksandro Puškino „Eugenijus Oneginas“, kurio premjera Vachtangovo teatre įvyko šių metų vasarį, daug kuo, anaiptol ne tik scenoje siaučiančia pūga, primena Michailo Lermontovo „Maskaradą“, 1997 m. režisieriaus pastatytą Vilniaus mažajame teatre. Anuomet tai buvo žūtbūtinis reikalas, ėjimas va banque: iškilus teatro uždarymo grėsmei, reikėjo įrodyti, ką šis teatras gali. Vis dėlto Tuminas, puikiai suprasdamas, kad užkariauti publiką lengviausia įspūdingais vaizdais, emocinga muzika ir virtuoziškomis aktorių improvizacijomis, nenuėjo lengviausiu keliu. Jam rūpėjo rasti būdą, kaip saloninę melodramą priartinti prie kiekvieno iš mūsų patirties, individualių pojūčių ir vaikystės prisiminimų. Todėl, nepaisant akivaizdaus efekto siekio, „Maskaradas“ buvo labai asmeniškas, net intymus spektaklis.

Dabar Rimui Tuminui nieko nebereikia įrodinėti, tačiau pralaimėti jis nebegali (ir nebenori). Laimingas sutapimas – vienas svarbiausių ir pačių rusų mylimiausių rusų klasikos tekstų – „Eugenijus Oneginas“ – yra labai artimas ir jo romantinei pasaulėjautai, ir žaidimu grįstai teatro kalbai. Todėl Tumino „Eugenijus Oneginas“ regisi sukurtas lengvais ir grakščiais potėpiais – „lyg pūkas nuo Eolo lūpų“, anot vienos romano eilutės. Neatsitiktinis spektaklyje ir balerinų įvaizdis: „Maskarado“ Nina – tyrumo, trapumo ir moteriškumo simbolis – irgi priminė baleto šokėją.

Lyg ironiškai replikuodamas kritikų pastaboms, kad jo teatras – tai teatras be herojų, šįkart Tuminas jų „pridaugina“: scenoje regime du Oneginus (Viktoras Dobronravovas, Sergejus Makoveckis) ir du Lenskius (Vasilijus Simonovas, Olegas Makarovas) – vieną jauną, kitą vyresnį. Tačiau nė vienas iš jų nėra „tikras“ herojus: jaunesnieji pagal romantizmo elgsenos kodeksą vaidina – dažnai komiškai, ypač Lenskis, – herojų vaidmenis, o vyresnieji su vos pastebima ironija ir kartėliu juos stebi, retsykiais patys sudalyvaudami savo jaunystės įvykiuose. Spektaklis ir prasideda S. Makoveckio ir O. Makarovo tariamomis Puškino eilutėmis, kur svarstoma, kas yra laimingai nugyventas gyvenimas. Tačiau Makoveckio Oneginas jau spektaklio pradžioje yra pavargęs, nusivylęs, apatiškas ir kupinas apmaudo – toks jis ir lieka. Daug aktyviau į tai, kas vyksta scenoje, reaguoja penktasis „herojus“ – Vladimiro Vdovičenkovo vaidinamas Atsargos husaras, kuris kalba „autoriaus“ tekstą ir kurį jo jautrumas bei refleksijos apie vėjais iššvaistytą gyvenimą padaro svarbesnį už anuos du herojus.

Tuminui visad rūpėjo gyvenimo, kaip teatro, tema, todėl jam ypač įdomus romantizmas, kai susikurta „poetinė“ tikrovė buvo svarbesnė, įdomesnė ir tikresnė už realybę ir kai „poetiškas“ elgesys tapdavo realaus elgesio norma. Režisierių domino personažai, gyvenime vaidinantys kokį nors vaidmenį, jis į juos žvelgdavo ir su ironija, ir su empatija. „Eugenijaus Onegino“ spektaklyje Tuminas tarytum atskiria personažą nuo jo vaidmens, bet dėl rusų aktorių vaidybos manieros atrodo, kad vaidinti tie personažai nesiliauja niekada. T. y. pagyvenęs Lenskis yra tik šiek tiek mažiau teatrališkas už jaunąjį poetą (taikli Puškino jaunystės karikatūra!), abu Oneginai iš esmės irgi mažai kuo skiriasi.

Vis dėlto tikrąja heroje spektaklyje tampa Jevgenijos Kregždės vaidinama Tatjana. Ji yra vienintelė tikra romantinė herojė, ir įdomu, kad jos „netikroviškumą“ režisierius drauge su aktore paverčia įtikinamu vaidmens turiniu (Nina „Maskarade“ labiau priminė ženklą, simbolį, o ne realų personažą). Susitapatinusi su savo mėgstamomis knygų veikėjomis, meilę Tatjana suvokia kaip žaidimą. Kaip teigia XIX a. kultūrą tyrinėjęs Jurijus Lotmanas, „visas Puškino laikų gyvenimo būdas buvo toks, kad meilė jame buvo ypač svarbi. Meilė sudarė pagrindinį netekėjusios merginos gyvenimo turinį (...). Tai buvo privalomas ritualinis įsimylėjimas su prisipažinimais, laiškais ir kt. apeigomis. Jis turėjo ištobulintas „švelnios aistros mokslo“ formas ir paprastai labai skyrėsi nuo tikros aistros.“ J. Kregždės Tatjana nepaiso „ištobulintų formų“, tačiau ir nesureikšmina meilės kančių. Ji visa – vienas degimas, tikriausias tyrumo ir gyvybingumo įsikūnijimas. Jos gyvenimo geismo nenuslopina net Onegino abejingumas. Atrodo, kad meilės ilgesys jai svarbesnis už pačią meilę: tarkime, aplankiusi išvykusio Onegino namus, ji, tarytum pamiršusi viską, kas įvyko, su vaikišku smalsumu ir nuostaba apžiūrinėja mylimojo kadaise skaitytas knygas.

Tatjaną pakeičia ne mylimojo atstūmimas (jokie santykiai tarp jos ir Onegino spektaklyje, tiesą sakant, ir neužsimezga), o jos atplėšimas nuo gimtųjų namų – svajonių ir saugumo erdvės. Ji nuolankiai priima mamos sprendimą vykti į sostinę, nuolankiai sutinka tekėti už Kunigaikščio, bet užsisklendžia savy, užgniaužia vitališkos prigimties polėkį. Tokiu būdu Tatjanos istorija atveria spektaklyje jautrią, nors ir neišplėtotą, prarastų namų temą.

Kregždės Tatjana ir Vdovičenkovo Atsargos husaras yra bene vieninteliai, sušildantys, „sužmoginantys“ „Eugenijaus Onegino“ fejeriją. Dauguma kitų aktorių nedrįsta palikti aktorių žvaigždžių sistemos teritorijos. Kai kurie benefisiniai jų pasirodymai, išties žavintys aukščiausio lygio sceninės kalbos kultūra, net tampa panašūs į gyvąsias XIX a. teatro istorijos pamokas. Ko vertas vien garbingo amžiaus aktorės Julijos Borisovos epizodas, kuriame ji pasakoja, t. y. deklamuoja, Tatjanos sapną, šiai šalia „miegant“ lovoje! Tuo metu atrodė neįtikėtina, kad visa tai matai XXI a. teatro scenoje.

Jokiu būdu nesinori menkinti Tumino pagarbos praeičiai, tradicijoms ir talentams, bet tenka pripažinti, kad ši duoklė, kuri kartu yra ir sėkmės garantas, turi savo kainą. Tumino teatro žavesį ir išskirtinumą visada pirmiausia lėmė kūrybiškas režisieriaus bendradarbiavimas su aktoriais. „Eugenijaus Onegino“ spektaklyje tokios bendros kūrybos ženklų nedaug. Aktoriai – su savo retorine vaidybos maniera, „akademiniais“ įpročiais – atrodo lyg „įstatyti“ į monumentalias scenines drobes arba paversti improvizuoti negebančiomis marionetėmis. Ši teatrinė patirtis padėjo suvokti, kokios vis dėlto skirtingos, nepaisant bendrų šaknų, yra rusų ir lietuvių vaidybos mokyklos.

Žinoma, spektaklyje gausu išradingų ar tiesiog gražių scenų, įdomių sprendimų ir daugiareikšmių asociacijų. Tačiau panašu, kad be laboratorinio darbo su aktoriais Tumino teatro kalba miršta, tapdama vien didingų paveikslų galerija.

 

 

 

 

 

Valstybinis J. Vachtangovo akademinis teatras

Aleksandras PUŠKINAS 

EUGENIJUS ONEGINAS
Scenos iš romano

Dviejų dalių spektaklis, trukmė – 4 val.
Premjera  – 2011 m. vasario 19 d.

Idėjos, literatūrinės kompozicijos autorius ir režisierius – Rimas TUMINAS
Scenografas – Adomas JACOVSKIS
Kostiumų dailininkė – Marija DANILOVA
Kompozitorius – Faustas LATĖNAS
Choreografė – Anželika CHOLINA
Muzikos vadovė – Tatjana AGAJEVA
Šviesų dailininkė – Maja ŠAVDATUAŠVILI
Grimo dailininkė – Olga KALIAVINA

Vaidina:

Eugenijus Oneginas – Sergej MAKOVECKIJ, Viktoras DOBRONRAVOV
Atsargos husaras – Vladimir VDOVIČENKOV
Vladimiras Lenskis – Oleg MAKAROV,
Vasilij SIMONOV
Tatjana Larina – Eugenija KREGŽDĖ,
Olga LERMAN
"Tatjanos sapnas" – Julija BORISOVA
Olga Larina – Marija VOLKOVA,
Natalija VINOKUROVA
Klajoklė – Jekaterina KRAMZINA
Auklė, Šokių mokytoja – Liudmila MAKSAKOVA
Šokių klasės repetitorius –
Pavel Techeda KARDEN
Merginos, Šokių klasė – Ana ANTONOVA, Anastasija VASILJEVA,
Natalija VINOKUROVA, Marija VOLKOVA,
Lilija GAISINA, Eugenija KREGŽDĖ,
Polina KUZMINSKAJA, Olga LERMAN,
Olga NEMOGAI, Darja ODINOKINA,
Aleksandra ČERKASOVA, Marija ŠASTINA
Anisija, raktininkė – Ana ANTONOVA
Larinų pora – Jelena MELNIKOVA,
Aleksej KUZNECOV
Larinų kaimynai – Vladimir BELDIJAN,
Rubenas SIMONOV, Dmitrij SOLOMYKIN,
Valerij UŠAKOV, Jurij KRASKOV
Ulonas – Dmitrij SOLOMYKIN
„Zuikutis“ – Marija BERDINSKICH
Maskvietė pusseserė – Galina KONOVALOVA
Pusseserė – Liubov KORNEVA
Kunigaikštis – Jurij ŠLYKOV

Spektaklyje skamba Inokentijaus SMOKTUNOVSKIO balsas („Tatjanos sapnas“).
Spektaklyje naudojami Piotro ČAIKOVSKIO, Dmitrijaus ŠOSTAKOVIČIAUS kūriniai, rusų romansai, prancūzų dainos, chorinė bažnytinė muzika