POVILAS GAIDYS

    Povilo Gaidžio teatras

    Irena Aleksaitė

    Klaipėdos dramos teatro istorijoje, žvelgiant iš šiandienos, jau galima pamatyti ryškėjančius tam tikrus šio kolektyvo kūrybos etapus. Vienas jų neabejotinai susijęs su Romualdo Juknevičiaus, talentingo lietuvių teatro režisieriaus, veikla prieškarinėje Klaipėdoje (1936–1938) ir jo iškilia H. Hejermanso „Viltimi“, spektakliu, kuris iš tikrųjų išpranašavo Lietuvos teatro kūrybinio atsinaujinimo viltį ir paties jauno režisieriaus staigų kūrybinį šuolį aukštyn.

    Prieš R. Juknevičių ir po jo šio teatro scenoje dirbo daug žinomų mūsų režisierių, sukūrusių ir reikšmingų pastatymų, tačiau ilgiau neužsilaikiusių šiame teatre. Todėl režisieriaus Povilo Gaidžio penkiasdešimties metų trukmės kūrybinė veikla sudaro neabejotinai antrą reikšmingą laikotarpį Klaipėdos dramos teatro istorijoje. Ir tai nulemia, žinoma, ne solidus metų skaičius, o kūrybos rezultatai. Povilas Gaidys – ištikimas savo teatrui, prieraišus, net, sakyčiau, sentimentalus gerąja šio žodžio prasme. Klaipėdos scenoje praslinko visa kūrybinė jo biografija. Atėjo jis čia būdamas dvidešimt šešerių metų amžiaus, o dabar – garbaus amžiaus sukaktis. „Oi kaip bėga metai!“ – kaip sakoma toje populiarioje dainoje...

    Kažkaip visi (kritikai – turiu omenyje) įpratome pradėti P. Gaidžio meninę biografiją nuo jo debiuto Klaipėdos dramos teatre 1963 metais. Iš tikrųjų tais metais jis, būdamas Maskvos GITIS’o diplomantas, atvyko čia statyti savo diplominio spektaklio – V. Višnevskio „Optimistinės tragedijos“. Bet jo režisūros pradžia Lietuvoje sietina su visai kitu teatru – buvusiu Kapsuko, dabar Marijampolės. Štai ten su jauna tuometine trupe niekam nežinomas režisierius – iškilia, ambicinga pavarde Gaidys – pastatė žavų ir šiltą vaidinimą, kuris vadinosi keistai – „Ryžio grūdas“. Ir aš tą spektaklį, laimei, mačiau. Tai liūdnai linksma italų dramaturgo A. Nikolaji komedija „Būk vyras, Čelestinai!“, o pagrindinis veikėjas – mažas žmogelis – buvo taip gyvenimo stumdomas, lamdomas, ujamas, kad jautėsi jame it vienas ryžio grūdas prigrūstame ryžių maiše... Gaidžio pavardę nuo tada gerai įsidėmėjau, pajutau jo humorą, šmaikštumą, išmintingą režisūrą.

    Viename savo interviu Povilas Gaidys pasakė: „Žinokite, laimingai susiklostė mano gyvenimas. Iš karto radau savo vietą. Ir kitko nenorėčiau.“ Manyčiau, kad tai yra tikra tiesa. Povilui Gaidžiui daugeliu atvejų pasisekė. Baigęs studijas Maskvoje ir grįžęs į Lietuvą, jaunas dvidešimt šešerių metų režisierius iškart gauna savo teatrą. Žinoma, lengva pasakyti – „savą“. Savas jis dar turėjo tapti ne per vienus ar dvejus metus. Kol kas P. Gaidys stojo vadovauti naujai suformuotai klaipėdiečių trupei (kai buvo sulieti du – Klaipėdos ir buvusio Kapsuko dramos teatro kolektyvai). Taigi jauno režisieriaus laukė netgi labai sudėtinga užduotis – kūrybiškai sujungti dvi skirtingo amžiaus bei kūrybinės patirties trupes.

    1963-iaisiais jaunas režisierius susidūrė su dar viena ir sau turbūt nelaukta problema. Su gana atšiauria žiūrovų reakcija į jo pirmuosius spektaklius, su ne tik šaltu, bet ir priešišku sutikimu. O įvyko taip, man rodos, dėl to, kad naujas Klaipėdos teatro vadovas pirmiausiai pakoregavo repertuarą. Vietoje salstelėjusių melodramų, šiaip menkaverčių verstinių tarybinių pjesių ir komedijėlių, kuriomis buvo užgriozdinta anuometinė Klaipėdos (kaip, beje, ir kitų teatrų) dramos afiša, P. Gaidys pasiūlė kitą meninį lygmenį. Jį visų pirma nulėmė režisieriaus santykis su gyvenamąja epocha. Chruščioviškas-brežnevinis marazmas ryškėjo jau visose tuometinio gyvenimo srityse. Visuotinis melas, sovietinio biurokratizmo voratinklis, partinės nomenklatūros diktatūra kultūrai ir menui, komunistų partijos „darbas“ su inteligentija (R. Juknevičiaus tremtis, J. Miltinio išvarymas iš jo teatro, vėliau – J. Jurašo likimas) – visa tai jau buvo sovietinės imperijos griuvimo ženklai.

    P. Gaidys ėmėsi kalbėti su žiūrovais apie tokius reiškinius, apie kuriuos anuomet nepriimta buvo viešai pareikšti nuomonę. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, neabejotinai galima pasakyti, kad P. Gaidžio pilietinė pozicija (gal, tiksliau, opozicija) buvo tiesi ir sąžininga. Jis ėmėsi kelti sovietinės tikrovės absurdiškas situacijas. Ir čia, žinoma, jam puikiai pasitarnavo komedijos žanras. Juoku, satyra, grotesku buvo galima smagiai pašiepti visa, kas mąstančiam žmogui kėlė ne tik juoką, bet ir savotišką grėsmę. P. Gaidžio režisuotos komedijos rimtai nagrinėja blogį; viena ar kita socialinė yda yra čia tarsi preparuojama; režisūrinė komiškumo „operacija“ žingsnis po žingsnio artėja prie esmės – prie komiško absurdo. P. Gaidys komiškumui turi ypatingą pojūtį. Gal dėl to, kad pats yra su dygiu humoru, nors gal ir nemėgsta būti linksmuoliu. Dažniau matydavau jį savotiškai nepatenkintą savimi, „gaidiškai“ aštriai užsiplieskiantį ginče ir labai nemėgstantį klausytis komplimentų savo adresu. Tik ką nors gero pradėsi jam sakyti, žiūrėk, P. Gaidys sumakaluos rankomis ore ir kažką piktai murmėdamas pasuks kalbą visai į kitą temą...

    Komedijų Povilas Gaidys yra pristatęs daugybę. Žinoma, ne visos jos buvo lygiavertės. Bet tokie jo režisuoti spektakliai kaip „Trys muškietininkai“ (pagal A. Dumas), K. Gocci „Karalius Elnias“, I. Kočergos „Laiko meistrai“ („Laikrodininkas ir višta“), V. Majakovskio „Pirtis“, A. Kopkovo „Dramblys“, V. Merežko „Proletarinis laimės malūnas“, K. Sajos „Abstinentas“ ir „Poliglotas“ – visa tai jau mūsų istorijos puslapis.

    P. Gaidys tarsi tyrinėja komiškumą, jo pakopas bei spalvas. Jis ėmėsi buitinių ir lyrinių, situacijų ir charakterių komedijų, visur demonstruodamas savo didį išmanymą šiame reikale, aukštą meistriškumą.

    Jis nepabijojo pasodinti romantiškuosius A. Dumas muškietininkus ant vaikiškų medinių arkliukų, duoti į rankas jiems medines špagas, o kardinolui Rišeljė – net kišeninį telefoną... Nepabijojo parodijuoti jų riteriškų nuotykių (dėl ko grupė pasipiktinusių Klaipėdos mokytojų net rašė rimtas „peticijas“ į aukštas instancijas); jis drąsiai patalpino šelmišką žaidimą nūdienos gyvenimo temomis į K. Gocci pasaką „Karalius Elnias“, improvizuodamas su savo aktoriais įvairiausiomis aktualijomis, nuo kurių leipo iš juoko žiūrovai. Ir tradiciniai italų commedia dell’arte personažai – Pantalonė, Tartalija, Brigela, Smeraldina, Trufaldinas, – įsisiautėję fantastiškų pjesės peripetijų vingiuose, lietuviškoje „dirvoje“ staiga imdavo „porinti“ apie „Žalgirio“ komandos fiasko, paskutines sezono madas, apie čia pat sėdinčius žiūrovų salėje „atsakingus“ veikėjus, kritikus, ministrus... Ir Klaipėdos trupės artistai B. Barauskas, A. Venskūnas, P. Stankus, B. Gražys, A. Kubilius, N. Narijauskaitė, E. Gaigalaitė, A. Žadeikis buvo smagiai režisūros įsukti į šią šelmišką improvizaciją.

    Ukrainiečių dramaturgo I. Kočergos komedija „Laikrodininkas ir višta“ veik trisdešimt metų buvo sovietinės cenzūros stalčiuje, o P. Gaidys ėmė ją ir prikėlė sceniniam gyvenimui. Prikėlė ir sukūrė juokingiausią istoriją, kurioje „revoliucinė sumaištis“ sujaukė žmonių gyvenimus, jų likimus. Niekada nepamiršiu to vaizdo: kažkokia nušiurusi „N“ Rusijos provincijos miestelio geležinkelio stotelė su didžiuliu kabančiu laikrodžiu, kuris, galima sakyti, nebesuskumba skaičiuoti laiko, nes toje stotelėje įsitvirtina tai „baltieji“, tai „raudonieji“. Tad laikrodis rodo sustojusį pačios Istorijos laiką. Ir toje stotelėje vienu nelemtu „revoliucinių įvykių“ laiku susitinka keisti personažai – pedantiškas vokietis, laikrodininkas Karfunkelis – Vytautas Paukštė ir „romantiškas“ dūsautojas Algirdo Venskūno studentas Jurkevičius, kurie abu laukia ir niekaip negali sulaukti savojo traukinio. O per tą stotelės erdvę viena koja šlubčiodamas tai iš kairės į dešinę, tai iš dešinės į kairę lekia it įgeltas Balio Barausko vietinės reikšmės orkestrėlio dirigentas, ruošdamasis pasitikti tai „baltuosius“, tai „raudonuosius“... Taigi, ta „revoliucija“ P. Gaidžio spektaklyje išrodė kaip tikras cirkinis balaganas, sumaišęs žmonių gyvenimus, protus, jausmus ir tvarką.

    Manau, kad K. Sajos vienaveiksmius groteskus geriausiai perprato ir scenoje įkūnijo būtent Povilas Gaidys. Taip antai „Abstinente“ provincialų baliukas-išgertuvės virto tikra „miesčioniškos filosofijos“ absurdiška apoteoze. O vienaveiksmis vaizdelis „Poliglotas“ pateikė savaip makabrišką inteligentijos kasdienybę.

    Bet komedija sovietiniais metais nebuvo jau toks „nekaltas“ dalykas. Anais metais ir juoktis atseit reikėjo „saikingai“. Neatsitiktinai vis labiau partiniams ideologams, CK kultūros „atsakingiesiems“ kliuvo P. Gaidžio juokas, kuris drebino ne tik žiūrovų salę, bet ir pirmąsias parterio eiles, – ten paprastai „reprezentuodavosi“ „liaudies tarnai“ ponų pilvais...

    Kai P. Gaidys į Vilnių atvežė V. Majakovskio „Pirtį“, salė jau dejavo iš juoko, nes tokia sovietinių biurokratų, aukštų pareigūnų, „tvarkančių“ meną, galerija išriedėjo į sceną (visokie „Ivanai Ivanovičiai“!), ir taip stipriai jie buvo P. Gaidžio „Pirtyje“ su „gareliu“ „išvanoti“, kad vienas ypač atsakingas – jau lietuviškas „Jonas Jonavičius“ po spektaklio įsakmiu tonu pasakė P. Gaidžiui, kad reikia išimti iš spektaklio aktorių improvizuojamą tekstą! Režisierius atsakė, kad labai gaila, bet viskas, kas scenoje sakoma, yra V. Majakovskio parašyta, o teatro suvaidinta. Štai koks aštrus buvo šios P. Gaidžio komedijos aktualumas! Ir koks fantastinis, žinoma, Jonavičiaus teatrinis „išprusimas“...

    Povilas Gaidys nemėgsta kalbėti apie savo anais laikais patirtas skriaudas, bet jų pasitaikydavo ir ypač skaudžių, žeidžiančių, traumuojančių režisierių. Tokia istorija įvyko su A. Kopkovo komedija „Dramblys“, kuri, beje, taip pat buvo sovietinės cenzūros ilgus dešimtmečius uždrausta scenai. P. Gaidys pastatė anais laikais, sakyčiau, „kolūkinę apokalipsę“. Vadinamieji kolūkiečiai – tai vargetos, elgetos, skurdžiai, materialiai išsekinti, ideologijos nukamuoti žmonės: prieš mus atsivėrė tikras panoptikumas. Į žmogų nebepanašiems spektaklio subjektams ta rasta auksinė dramblio statulėlė – it karvei balnas. P. Gaidys stato tikrą groteską, nuo kurio darosi ne tik juokinga, bet ir šiurpu, nes „kolūkinė dizenterija“ apėmė jau visą Rusiją, nuvarė ją it seną kuiną ir, ko gero, galėjo persimesti į kitus, anot Gorbačiovo, „regionus“...

    Tokio sceninio vaizdelio jau nebeištvėrė aukščiausiai sėdintis, kurio parėdymu P. Gaidžio „Dramblys“ buvo nuimtas, o pats režisierius iškviestas „ant kilimėlio“ smegenų praplovimui... Na, ir dar sovietinių paradoksų. Kai „Dramblio“ Klaipėdos teatro afišoje jau nebeliko, staiga įtakingame Maskvos žurnale „Ogoniok“ pasirodė aršiausio sovietinio kritiko-sanitaro, tokio V. Zubkovo straipsnis, kuriame buvo giriamas P. Gaidžio „Dramblys“ kaip aštrus, „savalaikis“ spektaklis... Kaip sakoma, kairė nežino, ką daro dešinė... Beveik su kiekvienu aštresniu šio režisieriaus pastatymu buvo „problemų“ aukštose partinėse instancijose.

    Jei visas šis opozicinis P. Gaidžio repertuaras turėtų tik politinį rezonansą, vargu ar mes šiandien jį prisimintume. Tai buvo ir meistriški, menu paženklinti vaidinimai. Komedija P. Gaidžio rankose visuomet stebina komiškumo koncentracija.

    Štai viename savo darbų – H. von Kleisto „Sukultame ąsotyje“ – P. Gaidys dosniai pažeria savo išmonės, vėl sugrįždamas prie numylėto komedinio žanro. Šiame linksmame spektaklyje matai, kaip lengvai meistriškai P. Gaidys komponuoja scenas, tarsi suliedamas visą reginį į nesibaigiančių komiškų situacijų virtinę, kaip netikėtai ir nepaprastai efektingai atgyja scenoje senosios olandiškos tapybos mokyklos peizažas, persišviečiantis it koks stebuklas, kaip „nardo“ komedijos stichijoje ne tik vyresnieji artistai – A. Venskūnas, P. Stankus, E. Gaigalaitė, bet ir talentingieji jaunieji – D. Meškauskas ir E. Barauskaitė. Ne, niekur nesidėsi – komedija ilgam paėmė Povilą Gaidį į savo nelaisvę.

    Režisierius nemėgsta pigių triukų, vengia primityvaus juokinimo. Labiausiai jis pasikliauna Artistu, kuriuo tiki, kurį „gaidiškai“ myli, su kuriuo moka puikiai dirbti. Tam, be abejo, įtakos turi ir paties P. Gaidžio aktorinė prigimtis. Jis – diplomuotas artistas (1954–1958 m. mokėsi Valstybinės konservatorijos teatro fakultete). Į savo sceną P. Gaidys atkakliai vengia išeiti kaip artistas, bet lietuvių kinas jį dažnai pasikviesdavo. Ir ką gi – P. Gaidys ryškiai suvaidino daugelį epizodinių vaidmenų: Dirgėlą („Žaizdos žemės mūsų“), Trakymą („Perskeltas dangus“), Policijos komisarą („Seklio Kalio nuotykiai“), Kapitoną („Ilga kelionė prie jūros“). Vaidino P. Gaidys ir televizijos filmuose.

    Tad dirbdamas su aktoriais P. Gaidys ir pats turbūt patiria malonumą. Klaipėdos dramos teatro trupė tarp Lietuvos teatrų, sakyčiau, užima išskirtinę vietą. Čia gausu ryškių, talentingų individualybių, tikrų scenos meistrų – Vytautas Paukštė, Povilas Stankus, Bronius Gražys, Valentina Leonavičiūtė, Marija Černiauskaitė, Nijolė Narijauskaitė, Nijolė Sabulytė, Regina Šaltenytė, Elena Gaigalaitė, Jūratė Jankauskaitė, Eglė Barauskaitė, Nelė Savičenko. Visi jie – neužmirštant šviesaus atminimo aktorių Balio Barausko, Vytauto Kanclerio, Algirdo Venskūno – iš to paties Klaipėdos teatro žvaigždyno. Kiekvieno jų įnašas į teatro kūrybą didžiulis. Tai gerai susivaidinęs, „susigrojęs“ kolektyvas. Trupėje jau trys P. Gaidžio parengtos aktorių laidos.

    Jaunųjų artistų P. Gaidys nepalieka likimo valiai. Jis įtraukia juos į darbą, o kartais net specialiai stato jiems spektaklį. Ar ne taip bus įvykę su vaidinimu, skirtu specialiai jiems – N. Savičenko, V. Klimui ir K. Macijauskui, kurių „trio“ pasigėrėtinas savo psichologiniu jautrumu, savotišku švelniu prisilietimu prie intymiausios gyvenimo sferos – meilės, ištikimybės, išdavystės. Ar ne apie tai buvo H. Pinterio „Išdavystė“ Klaipėdos teatro scenoje?

    Suprantu Povilą Gaidį, kai išgirdęs, jog jo teatras dažnai vadinamas Komedijos teatru, jis lieka nepatenkintas. Iš tikrųjų, lyg pamirštama, kad be komedijų šis režisierius statė ir didžiąsias tragedijas (Shakespeare’o „Koriolanas“, Sofoklio „Karalius Edipas“, Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“ ir „Mažvydas“, B. Sruogos „Milžino paunksmė“), psichologines skvarbias dramas (M. Gorkio „Dugne“, E. O’Neillo „Anė Kristi“, J. Glinskio „Po Svarstyklių ženklu“, G. Kanovičiaus „Kaip jums sekasi, pramuštgalviai?“, B. Brechto „Motušė Kuraž“). Ir čia yra vertingų ir didelių režisieriaus atradimų. Išskirčiau Shakespeare’o „Koriolaną“, kurį P. Gaidys pastatė gyvai ir energingai, pateikęs spalvingą tų senų politinių aistrų panoramą, dinamiškas masines scenas ir šekspyrinio charakterio gelmes. P. Gaidys rado savo trupėje artistą – Henriką Andriukonį (deja, anksti išėjusį iš gyvenimo), kurio Koriolanas buvo tikras karo kūdikis, fanatiškas, tiesmukas, bebaimis, tačiau nepajėgęs atskirti tikslo nuo priemonių, tad ir nusiritęs ligi Tėvynės ir Motinos išdavystės. „Koriolanas“ Klaipėdos dramos scenoje dvelktelėjo aštriu konfliktiškumu, kuriame persipynė ir susiraizgė Koriolano, įsisiautėjusios minios ir tribūnų – valdžios atstovų nesuderinami interesai.

    Režisierius P. Gaidys visuomet įdomus tuo, kad nemėgsta eiti jau pramintais koncepcijų keliais. Jis pasikliauna savo nuojauta, savo požiūriu. Gal dėl to, statant rimtuosius žanrus, regi net polemines režisūros gaideles. Taip originaliai, pavyzdžiui, jis realizavo B. Sruogos „Milžino paunksmę“. P. Gaidys statė šią istorinę tragediją pasitelkdamas šaižias, net groteskines priemones. Jis ironiškai drauge su artistu E. Čepuliu pažvelgė į nusenusio Jogailos dramą pjesėje. Ji, anot režisieriaus, negalinti išpirkti visų klaidų ir negerovių, kurios ligi tol buvo Jogailos padarytos Lietuvai ir Vytautui; tai pavėluota atgaila, o gal net senatviškas Jogailos merdėjimas. Šitoks aštrus ir, sakyčiau, negailestingas Jogailos paveikslo posūkis buvo P. Gaidžio požiūris, kurį režisierius gynė: „Niekad neatsisakysiu to, ką padariau ir išgyvenau, statydamas šį spektaklį. Juk kiekvienas darbas – tai didžiulė mokykla, apie kurią nenutuokia žiūrovas, o kuo sudėtingesnis kūrinys, tuo labiau vilioja tas sunkus ėjimas „iš klasės į klasę“. Gal, ieškant savo požiūrių į nusistovėjusias vertybes, galima ir net taip perskaityti kokį istorijos puslapį, bet skaitymas dėl to netampa nemalonus... Tai tik parodo, kad skaityti verta. Gal kitąkart, statydamas „Koriolaną“ ir „Milžino paunksmę“, visai kitaip padaryčiau, o dabar yra taip, kaip yra.“ („Kultūros barai“, 1976, Nr. 10)

    Lygiai tą patį būtų galima pasakyti ir apie P. Gaidžio statytą M. Gorkio „Dugne“. Ir gal dar didesniu mastu, nes turinčią dideles pastatymo tradicijas pjesę režisierius netikėtai pasuka savaip. Įdomiausia čia turbūt yra tai, kad P. Gaidžio „Dugne“, kur vyksta ginčai apie žmogų, jo paskirtį ir esmę, nėra vienos tiesos, pavyzdžiui, Satino ar Lukos. Režisierius jautriai įsiklauso į filosofinį ginčą ir leidžia absoliučiai visiems dramos personažams ginti savąją Tiesą, išsakyti savo skausmą ir abejones, įsitikinimus ir paklydimus. Pasinaudojant užslėptais mikrofonais staiga šiame gyvenimo dugne sugausdavo Lukos – B. Gražio, Bubnovo – P. Stankaus, Aktoriaus – A. Venskūno, Kleščiaus – H. Andriukonio ar Barono – R. Gustaičio tiesa. Kiekvienas žmogus turi teisę ne tik išsisakyti, bet ir ginti savo nuostatas, kad ir kokios klaidžios jos būtų.

    P. Gaidžiui tragedijoje ypač svarbu ir vyksmas, ir jo atmosfera. Ir čia pats metas pasakyti, jog mūsų režisierius susilietė su genialaus rusų artisto Michailo Čechovo kūryba, jo pedagogika bei vaidybos teorija. Mat P. Gaidžio kurso vadovė Marija Knebel buvo ištikima Michailo Čechovo mokinė. Neabejoju, jog ypatinga P. Gaidžio geriausių pastatymų atmosferinė nuotaika bus atėjusi ir iš M. Čechovo pedagoginių pamokų.

    Just. Marcinkevičiaus „Mindauge“ režisierius ryškino nenutrūkstamą kovų verpetą, sūkurį, į kurį įsuktas Lietuvos valdovas Mindaugas – Vytautas Paukštė, atsidūręs akistatoje prieš humaniškumo ir valdžios problemą. V. Paukštės Lietuvos karalius turėjo išgerti karčią tiesos taurę, kad suvoktų ne tik savo situacijos tragizmą, bet ir bejėgiškumą prieš istorijos slinktį. Nepaprastai įspūdinga klaipėdiečių vaidinime finalinė scena, kai visi sėdintieji salėje tarsi atsidūrė scenoje, regėdami save milžiniškame per visą galinę sceną veidrodyje, kai Mindaugo – Paukštės žodžiai tapo adresuoti šiuolaikinei Lietuvai...

    P. Gaidžio „Mažvyde“ jaučiame nerimu tyvuliuojantį Ragainės špitolės liūną. V. Paukštės Mažvydui aplinka, kurioje jis privalo gyventi, atrodo kankinamai slogi, nepakenčiama, net dirginanti. Režisierius didina Mindaugo ir ypač Mažvydo atotrūkį nuo savo laikmečio. Tokio masto asmenybės pranoksta savo epochą, pralenkia ją. Ir čia šių didžiavyrių didybė, bet čia ir jų tragizmas, nes jie lieka neįvertinti savo apsupties.

    Povilas Gaidys stato tragediją be fanfarų, be patoso. Ji išreiškia veržlų pasipriešinimą senai tvarkai ir asmeninį žmogaus skausmą dėl aukštų siekių bei idealų. Tai – sužmoginta tragedija, einanti per žmogaus širdį, protą, jausmą. Tad supranti P. Gaidį, kai skaitai jo mintis: „Mane pirmiausia traukia gilūs, daugiaplaniai charakteriai, aštriabriaunės problemos, herojų santykių tikrumas.“

    Nenoriu, kad skaitantiems šias eilutes susidarytų įspūdis, jog Povilo Gaidžio ir jo trupės kelias buvo lygus it asfaltas. Čia būta ir nesėkmių, nepavykusių, gal vienadienių spektaklių, būta ir užsitęsusių kūrybinių pauzių paties režisieriaus veikloje, būta konfliktų su kritika, būta pykčio, įsižeidimų, ambicijų. Bet visa tai juk labai žmogiška. Teatro istorija, laikui bėgant, visuomet pati atsijos pelus nuo grūdų. O Povilo Gaidžio ir jo brandaus kolektyvo meno aruoduose grūdų tikrai nemažai. Sočiai.