KATEDRA

Kam skambina „Katedros“ varpai

Elona Bajorinienė

Mintis suvesti Justiną Marcinkevičių ir Oskarą Koršunovą Nacionalinio dramos teatro scenoje sukėlė sprogstamo mišinio efektą – negali būti! Pernelyg skirtingus pasaulius simbolizuoja šios dvi ryškios Lietuvos kultūros figūros. Viena – fundamentali poeto figūra, sovietmečiu tapatinta su tautos išlikimo mitologema. Kita – veržlus dinamitinių permainų, naujų galimybių lyderis, nekvaršinęs sau galvos dėl buvusių autoritetų. Ar gali jie susikalbėti? Ir apie ką jie galėtų kalbėtis?!

Just. Marcinkevičiaus ir O. Koršunovo susitikimas kelia ir daugiau įdomių klausimų. Kiek Just. Marcinkevičiaus kanonizuota poetinių dramų trilogija tebėra gyvybinga, aktuali ir pasiduoda šiuolaikinio teatro kalbai? Kaip praėjusio amžiaus pabaigoje klestėjusi ezopinė kalba atlaiko laiko išbandymą? Imdamasis pasiūlytos „Katedros“, O. Koršunovas iš esmės statė Just. Marcinkevičiaus eiliuotų dramų kvintesenciją ir sudėjo į ją svarbiausias temas – menininko-kūrėjo, valstybės-tėvynės, tautos likimo. Tai puiki antrą sezoną dirbančios teatro vadovybės provokacija, nuosekliai brėžianti naująją kūrybinę liniją, grąžinanti Nacionaliniam dramos teatrui jo vertą dėmesingą publiką ir autoritetingo visuomenės tribūno vaidmenį.

Per Just. Marcinkevičiaus „Katedrą“ Nacionalinio dramos teatro scenoje ir salėje į vieną erdvę susirenka kelios kūrėjų ir žiūrovų kartos, stovinčios ant skirtingų epochos platformų, turinčios įvairią gyvenimo patirtį ir visiškai kitaip įsivaizduojančios, koks turi būti teatras. Kaip sako O. Koršunovas, Just. Marcinkevičius buvo „visų“. Bet ar įmanoma šiandien įtikti visiems, kai visuomenė yra susisluoksniavusi, susipriešinusi, nebeturi vienos slapčiausios, visus vienijančius laisvės idėjos, o tautos paradigmą yra pakeitusi minia?

Neeilinio įvykio vertė laukti ir intensyvi reklamos kampanija, formuluojanti spektaklio motto. „Mes vėl atstatom Katedrą. (...) / Ji bus verta ir dievo, ir šio miesto. / Bet, broliai mano, šimtąkart svarbiau / ir savo širdyse ją atstatyti“, – rėksmingą reklamų eterį permušdavo paprastas vyro ar moters balsas, kartojantis vyskupo Masalskio žodžius. Šiuolaikinių medijų kanalais tarsi gandas sklido iš lūpų į lūpas perduodama žinia, žadanti svarbų susitikimą, pokalbį tête-à-tête.

Spektaklis prasideda staiga – tylą perskrodžia kurtinantis riedulių trenksmas. Prieš akis – sugriuvusios Katedros vidus. Prisodrinta prasmių, įspūdinga Vytauto Narbuto scenografija – tikra archeologinė atodanga, palengva išskleidžianti spektaklio veiksmo vietos istorinius klodus ir paraleles. Šventykloje, kurią įrėmina sakykla, vargonų ir pastolių fragmentai, ant akmenų krūvos guli pajuodusi Nukryžiuotojo skulptūra – krikščionybės ženklas. Fone įsižiebia panoraminė tekančios upės projekcija su „dingusio Vilniaus“ kalvomis ir pilimi. Peizažui užgesus, galugalyje išryškėja sidabrinių grandinių „lietaus siena“, nusagstyta masyviais pagoniškais aukurais. Nekyla abejonių – tai mitinė, vadinasi, iš tiesų „visų“ Lietuvos šerdis. Scenos viduryje kabo iš tokių pačių blizgių grandinių nunerta Katedros kolona – scenovaizdžio ir spektaklio epicentras, sutraukiantis svarbiausias spektaklio temas. Priešais sakyklą sustatyti bažnyčios suolai, įvairiai juos konfigūruojant, pasitelkiant įprastus, publikos lengvai „perskaitomus“ metaforų teatro sprendimus, tampa čia naktinio miesto kontūrais, čia meilės guoliu, čia Katedros rūsio siena ar myriop pasmerktų sukilėlių viešu kapu.

Scenovaizdžio erdviniai sprendimai organiškai dera su medijų kalba, ir tai suteikia spektakliui santūraus modernumo, šių laikų meno kūrinio tūrio. Eugenijaus Sabaliausko videoprojekcijos perkelia Katedros vaizdinį į vidinį jos architekto Lauryno pasaulį. Pirmąkart visiems pažįstamos Vilniaus katedros fasadas scenos fone sušvinta kaip fantastiškas Lauryno regėjimas, kuris vėl išsiskaido, suyra į beorėj erdvėj sklandančias dalis baigiantis pirmam spektaklio veiksmui, kai Laurynas, klausdamas, „nejaugi Katedra ir vėl sugrius?“, pasiryžta menininko maištui.

Spektaklyje nejučia prie Lauryno prisijungia įvykių stebėtojas, jį lydintis, prižiūrintis pakeleivis. Šis personažas, Just. Marcinkevičiaus neutraliai įvardytas Žmogumi, kaip vėliau paaiškėja, yra vyskupo Masalskio nuodėmklausys. Režisierius čia įžvelgė kone privalomą jo kūryboje personažą iš Anapus. Nežemiškos, nuo žmogaus nepriklausančios jėgos – neatsiejama O. Koršunovo pasaulėvaizdžio dalis. Paslaptinga Dariaus Meškausko žmogysta su užsmaugtu gobtuvu nebyliai stebi veiksmą, bet būtent jo aiškiaregystės ir paakinimai veikia kaip lemties pirštas – spyruoklė, varanti Lauryną pažinimo keliu pirmyn.

Mariaus Repšio Laurynas – trumpaplaukis jaunuolis, dėvintis minimalistinę Sandros Straukaitės kirpimo sermėgą, – ištvermingai veda spektaklį kaip nepailstantis protagonistas. Vaidmuo sudarytas iš ilgų poetinių monologų, ypatinga užduotis – juos sakyti taip, kad patetika neužliūliuotų minties eigos. Pakili deklamacija – teatro tradicijos „dovanėlė“, kurią turi „išpakuoti“ šiandienos aktoriai, jei nori prisikasti iki Just. Marcinkevičiaus žodžio jėgos. Ne visiems spektaklio dalyviams tai pavyksta, bet M. Repšys ne vienintelis spektaklyje puikiai su šiuo iššūkiu susidoroja.

Scenoje pasirodo jaunas, užsienyje išsimokslinęs idealistas, grįžęs tarnauti Tėvynei. Papildomas teatrines prasmes čia padeda kurti ir kaip tyčia nutinkantys kūrybiniai „atsitiktinumai“. Architekto Lauryno vaidmenį „Katedroje“ O. Koršunovas patikėjo aktoriui, sukūrusiam vieną įspūdingiausių Vandalo personažą naujojo LNDT programiniame spektaklyje, jo paties režisuotame M. Ivaškevičiaus „Išvaryme“, portretuojančiame šių dienų emigravusią Lietuvą. M. Repšio nuoširdus keikūnas Vandalas toks bravūriškai pasigėrėtinas, kad nenorom kilo abejonių, ar atlikėjui pavyks netiražuoti embleminio vaidmens. Laurynas – Vandalo kontrastas, švarios ir galingos retorikos veikėjas, įrodė, kad LNDT aktorių ansamblis praturtėjo tikru jaunos kartos talentu.

***
M. Repšys kuria Lauryno vaidmenį tarsi eidamas stacijomis. Jo trejybė – Kūryba, Meilė ir Tėvynė.

Kūrybos stacija
Jau per pirmą susitikimą su vyskupu Masalskiu Laurynui iškyla kūrėjo laisvės ir parduodamo talento dilema. Jam Katedros statyba – tai kova už savo tiesą, už laisvę kurti, būti savimi. Išbandymai, likimo smūgiai, praregėjimai seka vienas po kito. Jo Katedros vizijai suduodamas smūgis kaskart, kai susiduriama su galingesnėm jėgom. Kai laimėjęs konkursą jis pavyduolių apkaltinamas parsidavimu, Laurynui belieka smuklėj prisigerti ir likti vienut vienam su savo tiesa. „Mus renkasi Valdžia, Jėga ir Turtas, / O mes, deja, negalim pasirinkt“, – meta aktorius frazę į publiką, ši sureaguoja itin gyvai.

Lauryno mecenatas ir stipriausias varžovas vyskupas Masalskis – O. Koršunovo spektaklyje taip pat savotiškas kūrėjas. Jį du aktoriai vaidina skirtingai. Dainiaus Gavenonio vyskupui nestinga išminties, jis puikiai suvokia savo galią, bet diskutuoja su Laurynu kaip lygus su lygiu, gal net pavydi šiam nepriklausomos laikysenos, kūrybos laisvės. D. Gavenonio Masalskiui „grožis ir yra / Būties aukščiausias pasiekimas“. Bet D. Gavenonio Masalskį labiausiai slegia žmogaus drama. Jis iš tikrųjų myli Ievą, kuri veda jį iš proto, bet minios akivaizdoje išsižada savo nuodėmingos meilės. Iš pareigos valstybei, nes yra silpnas, „deja, tiktai žmogus“. Savo dramą jis puikiai suvokia ir atgailauja, gula kryžium. Duodamas auką vienuolynui, nuoširdžiai prašo Abatės (kiaurai jį permatančios Nelės Savičenko, kvailokai pamaldžios Vitalijos Mockevičiūtės) pasimelst už jį. Vytauto Anužio vyskupui šis prašymas po pasimatymo su Ieva Terese – savaime suprantamas gestas, užčiaupiantis nereikalingas kalbas. V. Anužio Masalskis – pirmiausiai aštraus proto strategas, puikiai išmanantis minios psichologiją ir mokantis ja naudotis. Jam rūpi valstybės ateitis ir jos likimas, jo pašaukimas – tarnystė Tėvynei. Jis taip pat kūrėjas, tik jo kūrinija – valstybė, vardan kurios meilė, veikiau, žmogiška aistra, deja, turi būti paaukota.

Meilės stacija
Just. Marcinkevičius skiria Lauryno ir vyskupo mylimajai Ievai, tapusiai vienuole Terese, tik dvi scenas. Režisierius ryškina Ievos Teresės paveikslą jam būdinga aštria maniera – ją vaidinančios aktorės Monika Vaičiulytė ir Toma Vaškevičiūtė dėlioja panašius vaidmens akcentus. Vyskupo Masalskio ir vienuolės Ievos Teresės pasimatymas, per kurį prasiveržia svarbiausias Ievos troškimas – išgirsti tik jai priklausantį sūnaus pirmąjį žodį „mama“ – virsta kūniška aistra iš bažnyčios suolų sustumtame meilužių guolyje. Neįsivaizduojama mizanscena praėjusio amžiaus „Katedros“ pastatymuose. Tačiau ji primena „Išvaryme“ nukryžiuotą barakudą Eglę, kurią iki tragedinių aukštumų iškelia ta pati M. Vaičiulytė. Ievos Teresės likimas panašus. Iš Lauryno išgirdusi tiesą apie savo nužudytą sūnų Ieva akimirksniu persimaino. Apsupta minios pamišėlė kaip kūdikį sūpuoja akmenį, su nežmoniška jėga metasi kolonos link, lipa į viršų ir pakimba aukštybėse. Ievai sustingus kolonos viršuje, pasigirsta vienas tragiškiausių Lauryno monologų – „Vėl viskas griuvo“. M. Repšio refleksijos apie sugriautą tikėjimą tiesa, kūryba, meile – „Kaip, pasakykit, Katedrą apginti / (...) kur telpa viskas“ – čia prilygsta hamletiškoms abejonėms „būti ar nebūti“.

Tėvynės stacija
Kitą kartą Katedros kolonos kalinys – jau pats Laurynas, kai nepavykus sukilimui jis vienintelis iš maištininkų paliekamas gyvas ir it išdavikas išstatomas viešai miestiečių pajuokai kolonos viršuje. Dabar vienintelė jo atrama – Tėvynė, bet ir ji bus sutrypta. Kankinystės motyvas Just. Marcinkevičiaus dramoje įvardijamas atvirai, o spektaklyje jį sutvirtinantys erdviniai sprendimai tarsi atkeliauja iš „Išvarymo“, kai bandantys įsikabinti į gyvenimą Benas su Vandalu it nukryžiuotieji kybojo virš Temzės vandenų. „Katedroje“ greta kolonos taip pat iškyla monumentali, nuostabiai švytinti Kristaus figūra, kuriai meldžiasi karo apimto miesto moterys.

Kamerinės, spektaklio intrigą užsukančios duetų scenos antrame veiksme persikelia į viešas miesto erdves, ir čia „įsismagina“ O. Koršunovo – spektaklio statytojo ranka. Masinės scenos – O. Koršunovo arkliukas, bet šįkart jos ne visada įveikia dramaturgo suprogramuotą deklaratyvumą. Sukilėliams režisierius padovanoja mizansceną – aliuziją į viešą miško brolių egzekuciją pokario turgaus aikštėje. Just. Marcinkevičiaus dramos miestelėnus O. Koršunovas paverčia davatkų, kurtizanių ir apgirtusių rėksnių stilizuota minia, kuri linksminasi ir keičia savo nuomonę pagal tai, iš kur vėjas pučia. Klausydami vyskupo Masalskio pamokslo jie vienas po kito sustingsta skirtingomis pozomis atgailauti ant suolų ir sukuria groteskišką žmogiškų nuodėmių galeriją. „Bet argi jie Tėvynė – šitie žmonės? / Na, žinoma, ir jie...“, – sako Laurynas, atvilkęs į sceną nepakeliamą grandinę ir susikaupęs paskutinei savo vaidmens emocinei viršukalnei, iš kartėlio ir stoicizmo sumaišytam monologui apie pralaimėtą Katedrą – Tėvynę. M. Repšio Lauryno kelias – tai iliuzijų žlugimo kelias. Kaip ir visų kitų. Sceną jis palieka apsikabinęs aklą Sauliaus Bareikio muzikantą, smuikininką egzistencialistą, be kompromisų išlaikantį spektaklio vertybinę vertikalę. Iš pačių sielos gelmių abu traukia neparduodamą dainą „Grūšia“.

***
Statydamas „Katedrą“ O. Koršunovas kur kas mažiau revoliucingas, nei galima buvo iš jo tikėtis. Režisūros priemonių arsenalas gana tradiciškas, bet tai ne nuodėmė teatrui, nes jis pasiekė svarbiausia – sugrąžino ankstesnę publiką, kurią buvo per pigią pramoginę produkciją praradęs. Įprastiems sprendimams šįkart priskirčiau ir Antano Jasenkos muzikinį audinį (kaip tai nepanašu į jo kurtą garsovaizdį „Mirandai“!). „Katedroje“ muzikos paskirtis – kurti klasikinius personažų bei temų leitmotyvus ir laiku, kaip ir priklauso klasikinei didelio formato produkcijai, sustiprinti emocinę vieno ar kito epizodo temperatūrą. Tačiau labiausiai nuvilia banalus spektaklio finalas, kai į sceną išeina baltmarškinis vaikas ir smalsiai dairydamasis žengia į kolonos vidurį. Suprask, viltis yra. Taip, palaidoto po Katedros griuvėsiais vaiko prasminė linija Just. Marcinkevičiaus dramoje ryški, ir spektaklyje ji nuolat primenama – nuo moters, spektaklio pradžioje apraudančios vaiką, per nužudytą Ievos sūnų ir moterų aimanas dėl žūvančių per karą vaikų. Pasirinkęs vėlesnę Just. Marcinkevičiaus pjesės finalo redakciją (pirmojoje miestas apimtas apokaliptinio gaisro), režisierius nuėjo pavėjui – laimėjo konservatyviosios publikos balus, bet akivaizdžiai nuvylė savo, kaip stereotipų laužytojo, kūrybos gerbėjus.

Vis dėlto kas yra Katedra – visai ne naivus klausimas. Iš esmės kiekvienas spektaklio personažas ją turi. Ievai – tai apsėdimas pamatyti su vyskupu Masalskiu sugyventą sūnų. D. Gavenonio vyskupui – tai grožis ir harmonija, taip pat ir jo viduje, o V. Anužio Masalskiui – klestinti, stipri valstybė. Žibintininkui Motiejui – tai svajonė tapti vyskupo raktininku, tik kad juo tapo per išdavystę ir taip sugriovė savo Katedrą. (Aktoriaus Martyno Nedzinsko Motiejus primena vaikėzą, mokslų neragavusį Lauryno bendraamžį. Arūno Sakalausko vaidinamas žibintininkas – rafinuotas pasakotojas, miesto metraštininkas, jo paslapčių žinovas.) S. Bareikio aklam smuikininkui – tai „Grūšios“ giesmė apie medį-Tėvynę apkapotom šakom ir šaknim.

Just. Marcinkevičiaus bendraamžiai, statydami jo trilogiją Vilniaus ir Klaipėdos dramos teatruose, buvo tarsi susimokę su publika, kurstė patriotinius jausmus ir prarastos laisvės ilgesį. Šiandien tai, ką Laurynas vadino „tikėjimu, ištikimybe, meile, draugyste, tiesa, gėriu, grožiu, laime – viskuo viskuo, kuo gyvenau“, – skamba patetiškai ir abstrakčiai. Kol Nacionalinis dramos teatras su O. Koršunovo kūrybine komanda neperskaitė šių žodžių garsiai šių dienų gyvenimo sumaiščių kontekstuose. Nacionalinio dramos teatro „Katedra“ – tai pastangos sugrąžinti vertybinį požiūrį į žmogų ir jį supančią tikrovę. Pasaulis be vertybių – tai sugriuvęs pasaulis, ta Katedra, apie kurios atstatymo būtinybę skambina Oskaro Koršunovo spektaklio varpai.

 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Justinas MARCINKEVIČIUS

KATEDRA
Dešimties giesmių drama

Dviejų dalių spektaklis, trukmė – 3 val.
Premjera – 2012 m. lapkričio 29 d.

Režisierius – Oskaras KORŠUNOVAS
Scenografas – Vytautas NARBUTAS
Kostiumų dailininkė – Sandra STRAUKAITĖ
Kompozitorius – Antanas JASENKA
Dainos „Gūšia“ autorius – Saulius BAREIKIS

Vaizdo projekcijų autorius – Rimas SAKALAUSKAS
Vaizdo projekcijose panaudoti Vytauto NARBUTO piešiniai
Šviesos dailininkas – Eugenijus SABALIAUSKAS
Judesį kūrė Vesta GRABŠTAITĖ
Muziką atliko Petras VYŠNIAUSKAS (saksofonas), choras BREVIS (vad. Gintautas VENISLOVAS), simfoninis orkestras (dir. Egidijus ALIŠAUSKAS), elektronika – Antanas JASENKA

Vaidina:

Laurynas, architektas, 1794 m. Vilniaus municipalinės sukilėlių gvardijos vadas –
Marius REPŠYS
Masalskis, Vilniaus vyskupas, Lauryno mecenatas – Vytautas ANUŽIS, Dainius GAVENONIS
Motiejus, žibintininkas, vėliau Masalskio raktininkas – Martynas NEDZINSKAS, Arūnas SAKALAUSKAS
Ieva Teresė, vienuolė, buvusi Masalskio kambarinė – Monika VAIČIULYTĖ, Toma VAŠKEVIČIŪTĖ
Lauryno draugai:
Kazimieras, architektas – Ainis STORPIRŠTIS, Tomas RINKŪNAS
Steponas, muzikantas – Remigijus BUČIUS
Stanislovas, dailininkas – Dovydas STONČIUS
Povilas, poetas – Paulius IGNATAVIČIUS,
Martynas NEDZINSKAS
Žmogus, buvęs Masalskio nuodėmklausys –
Darius MEŠKAUSKAS, Vytautas RUMŠAS
Aklas smuikininkas – Saulius BAREIKIS
Šinkorius – Šarūnas PUIDOKAS
Abatė – Vitalija MOCKEVIČIŪTĖ, Nelė SAVIČENKO
Šnipas, vėliau Masalskio žibintininkas –
Marius ČIŽAUSKAS
Kapitulos maršalka, aukštas pareigūnas –
Rimantas BAGDZEVIČIUS, Ramutis RIMEIKIS
Vienuoliai – Remigijus BUČIUS,
Neringa BULOTAITĖ, Ramunė SKARDŽIŪNAITĖ
Miestiečiai, sukilėliai – Diana ANEVIČIŪTĖ, Rimantas BAGDZEVIČIUS, Saulius BALANDIS, Monika BIČIŪNAITĖ, Eimutis BRAZIULIS,
Neringa BULOTAITĖ, Adrija ČEPAITĖ,
Jolanta DAPKŪNAITĖ, Regina GARUOLYTĖ,
Vesta GRABŠTAITĖ, Edmundas MIKULSKIS,
Vitalija MOCKEVIČIŪTĖ, Šarūnas PUIDOKAS, Ramunė SKARDŽIŪNAITĖ, Arūnas SMAILYS,
Jūratė VILŪNAITĖ, Arūnas VOZBUTAS

Vaikas – Adomas GAVENONIS, Laurynas ŠAVELIS