DIDVYRIŲ AIKŠTĖ

Paslaptingieji vandenys

Edmundas Gedgaudas

Erdvus ir aukštas kambarys. Sakytum, nuo tada, kai buvo pastatytas namas, jo neremontuojamos sienos bei lubos įgijo įvairių pilkšvumo niuansų, o kertės – jau bemaž juosvos. Įsisunkė į jas čia gyvenusių žmonių kalbos ir mintys – džiaugiantis, liūdint, barantis, šmaikštaujant... „Metraštis“? Jį sklaido ekonomė ponia Citel (Eglė Gabrėnaitė), jaudulį tramdančiu balsu ar dažniau pusbalsiu šį bei tą konstatuodama arba reziumuodama. Ties langu vis atsirandanti ir ten sustingstanti tarnaitė Herta (Rasa Samuolytė, Toma Vaškevičiūtė) galėtų tapti ekonomės pašnekove, bet dialogas nesimezga. Ponios Citel mintys ir tarsi nejučia išsakomi padriki jų pasažai sukasi apie šiandien pro langą į aikštę iššokusį profesorių Jozefą Šusterį, tad jos žodžiai protarpiais kiūžta tarsi savižudžio galva.

Bandydama suvokti netikėtą įvykių tėkmės posūkį, ponia Citel suirzusi atidarinėja spintas, paruoštas palikti šias vietas, traukia iš jų daiktus, lygina paskutinį kartą panaudoti skirtus marškinius, veikdama taip, tarsi išsiderinusiu pianinu bandytų surinkti kokią profesoriaus mėgtą melodiją... Marškinius būtina deramai sulankstyti, o tai – ne menkesnių gebėjimų nei skambinti pianinu reikalaujantis menas. Sakytum, taip galvoja ponia Citel, savo nuomonę sutvirtindama būsto ore tebetvyrančiu profesoriaus autoritetu, gal šią stabtelėjusio laiko akimirką įsigeriančio į jo sienas. Atsisveikinimo koncertas? Pianino, beje, čia nėra, jo ir nereikia.

Taip... Ir ne tokiems kaip Herta deramai šiuos dalykus suvokti, tad į aikštę tolydžio nuklystantis tarnaitės žvilgsnis, pamirštant daugybę valomų velionio batų, ekonomę vis labiau erzina. Tačiau kodėl?

Jau savaip vyksmo dalyviu tapęs, aš tokią priešybių sandūros akimirką aiškinuosi vienaip, trečiame veiksme ją prisiminęs suvoksiu jau mažumėlę kitaip, o kitą dieną gal vėl įniksiu gvildenti, ką buvau apčiuopęs piktoku ekonomės balsu išsakytose frazėse bei „už jų“. Ir būtinai sugrįšiu į pirmam veiksmui baigiantis ištuštėjusio kambario tylą, kur iš nugyventų sienų ar nežinia iš kur pasklinda vos girdima Bohumiło Misalos muzika, žydiškai graudi ir podraug guodžianti.

Trumpos pauzės, ilgos pauzės... Ir dramaturgui Thomasui Bernhardui, ir režisieriui Krystianui Lupai jos svarbios gal ne mažiau negu Antono Čechovo pjesių sceninį ritmą kūrusiam Konstantinui Stanislavskiui. Tik tuos tylos tarpsnius lenkų režisierius sunkiai nusakomu būdu („magiškai“?) atnaujina, tad jie tik prabyla ne tik apie kitką, bet ir visiškai kitaip. Dažnokai subyrančią, gęstančią įprastinę sakinio struktūrą keičia žodžiais netampančios personažo mintys, sugebančios vogčiomis (tai bene geriausias būdas) nusigriebti artistinės įtaigos galių. Tylos akimirkomis pauzės sureikšmina minčių bei jausmų mozaiką, gal vis kitaip stebindamos ir pačius aktorius.

Pokalbyje, kurį 1983 m. paskelbė laikraštis „Le Monde“, T. Bernhardas teigia: „Rašyti mane traukia paprasčiausias pomėgis žaisti. (...) Temos medžiaga man iš tiesų yra antraeilė, pakanka kurti iš to, kas mus supa. (...) Ir grįždamas prie minties, kaip aš savo knygas rašau, pasakyčiau, kad čia svarbiausi ritmo dalykai, turintys daug saitų su muzika. Taigi, kas mano parašyta, būna suprasta tik tada, kai suvokiama, jog svarbiausi čia yra muzikiniai komponentai ir tik už jų rikiuojasi tai, ką aš pasakoju. Apčiuopęs pirmąją sąlygą, galiu imtis dalykų ir įvykių aprašinėjimo. Problema yra tik Kaip.

Tad ne veltui (gal netgi pernelyg dažnai) tvirtinama, kad T. Bernhardo tekstus smelkte persmelkusi muzika. Režisierius K. Lupa „Didvyrių aikštės“ įvykiams randa itin jautrių muzikinės tėkmės paralelių, artinančių aktorius prie panašių užduočių, kokias sau kelia, tarkim, pianistas Daumantas Kirilauskas – taip pagalvojau per Vilniaus dailės akademijos gotikinėje salėje vykusį Šarūno Nako kūrinių koncertą, kur T. Bernhardo dramai (ką tik mano matytai) galinčių tikti „burtų“ aptikau Daumanto kalbinto fortepijono garsuose.

Tačiau žodžių, sakinių, pauzių muziką puikiai girdintį režisierių gal, kad ir kaip būtų, domina ir tai, kas kyla iš žmonių santykių, tų įvairiausių... Jiems šliejantis prie dramos tekste slypinčių muzikos pradų man kyla asociacijų su laiko pakoreguotais koncertų atsiminimais bei visiškai kitokiomis gyvenimo patirtimis, kurias šiandien laikau sandariai užsklęstas, taip saugodamas nuo atšiaurių pakitusios tikrovės vėjų. Ir štai tokius mano „sustingusius lobius“ netikėtai gaivina, prikelia, reikšmina nepalyginti didesnio masto paslapčių prisodrintas teatras.

Gal metaforų pertekusių spektaklių kažkas mandagiai paprašė pasislinkti, duoti vietos ir kitokiai scenos kūrybai? Nors trumpam, tegu vos keliems „maršruto tarpsniams“. Jų pakaks, kad kitokio teatro teikiamą atgaivą suspėtų patirti jos besiilgintys žiūrovai, o jeigu tokių mažuma... T. Bernhardas, beje, džiaugdavosi, kai paskutinį kurios nors jo dramos veiksmą stebėdavo praretėjęs publikos būrelis. Gal taip jis pajausdavo tikresnį scenos ir salės dialogą?

Seniai žinoma, kaip T. Bernhardas įnikdavo viską aplink koneveikti, neretai išplūsdamas ir tai, kas, vargu, ar to nusipelnė. Kokį pasibaisėjimą rašytojui keldavo Viena! Jam, vertinusiam muziką ir gana uoliai lankiusiam garsiąją „Musikverein“ salę, per dvidešimt metų toje muzikos šventovėje pavyko išgirsti vos vieną gerą koncertą. Ši nuomonė – tarsi kamertonas klausantis velionio Jozefo brolio, profesoriaus Roberto (Valentinas Masalskis) „visažinystės“ sklidinų tiradų. Ar jo lūpomis kalba autoriaus alter ego? Nusišalinti, užsisklęsti linkusio Roberto protrūkiai skamba įtaigiai – K. Lupos iš pagrindų atnaujintas psichologinis realizmas galanda žodžius, žybsinčius lyg durklai prieblandos sąstingio apimtų Vilniaus vaizdų fone. T. Bernhardas ganėtinai daug prirašė apie įvairias jo personažų pasibaisėjimą keliančias vietoves (net ir Zalcburgui kliuvo, dar kaip!), tad tikriausiai pritartų ir režisieriui, šiurpinančiam Vilniaus žiūrovą šiam itin brangiais vaizdais, į Roberto tiradas terpdamas sutemas pasitinkančių varnų kranksėjimą, gal pranašaujantį Lukiškėms Didvyrių aikštės „šlovę“.

Tačiau... Klausausi aš šiandien tų „dialogų su varnomis“ pagalvodamas, kad ir paties teksto aktualinimas (spektaklyje jo nemažai), kreipiant durklo ašmenis į Vilnių, nebepridengia pjesės amžiaus. Tad kiek ji mane veikia tuo mažumėlę kosmetiniu atnaujinimu, o kiek – prabildama iš klasikiniu tampančio kūrinio aukštumų? Manyčiau, kad sarkastiškosios Roberto tirados nepalyginti stipriau kvapą gniaužia ne jomis išsakomu turiniu, o aktoriniu V. Masalskio virtuoziškumu. Ir ne tik juo, nes gėriesi patirdamas, kiek K. Lupos spektaklyje sutelkta aktorinės kūrybos atmainų, kaip šioje mozaikoje sutviska „mažieji vaidmenys“. Tokį režisierių palyginčiau su didžiaisiais dirigentais, sugebančiais pažadinti visų orkestro dalyvių kūrybingumą, o patiems sau skirti „pirmojo tarp lygiųjų“ vaidmenį. Gal K. Lupos dvasios giminaitis būtų nepamirštamasis Jonas Aleksa?

Pietums padengtas stalas, renkasi ką tik įvykusių laidotuvių dalyviai. O aš, žiūrovas, imu reziumuoti, ką matęs, ką per šias kitaip slinkusio laiko valandas išgyvenęs, patyręs, kuo praturtėjęs. Kreipiu žiūroną (šitokiam spektakliui, sakyčiau, būtiną) į prie stalo sėdinčius arba šalimais įsikūrusius aktorius: Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė (Roberto dukterėčios Ana ir Olga), Arūnas Sakalauskas (Roberto sūnėnas), Eglė Gabrėnaitė, Valentinas Masalskis, Rasa Samuolytė, Doloresa Kazragytė, Vytautas Rumšas, Neringa Bulotaitė, Arūnas Smailys. Iš scenos sklinda visų jų kūrybinės pilnatvės akimirkos, skirtingus artistus sutelkia ir gaivina slėpiningi tos pačios požeminės upės vandenys. Vilniuje, ačiū Dievui, jų nestokojame.

 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Thomas BERNHARD

DIDVYRIŲ AIKŠTĖ
HELDENPLATZ

Iš vokiečių kalbos išvertė Rūta JONYNAITĖ

Trijų dalių spektaklis, trukmė – 3 val. 30 min.
Premjera – 2015 m. kovo 27 d.

Režisierius, scenografas ir šviesos dailininkas – Krystian LUPA (Lenkija)
Kostiumų dailininkas – Piotr SKIBA (Lenkija)
Vaizdo projekcijų autorius — Łukasz TWARKOWSKI (Lenkija)
Kompozitorius – Bogumił MISALA (Lenkija)
Spektaklyje taip pat skamba Klauso Schulze’s kūrinio „The Cello Cellingua“ ištraukos

Vaidina:

ROBERTAS ŠUSTERIS, PROFESORIUS,
velionio profesoriaus Jozefo Šusterio brolis –
Valentinas MASALSKIS
ANA, dukra – Viktorija KUODYTĖ
OLGA, dukra – Eglė MIKULIONYTĖ
LUKAS, sūnus – Arūnas SAKALAUSKAS
PONIA CITEL, velionio namų ekonomė –
Eglė GABRĖNAITĖ
HERTA, tarnaitė – Rasa SAMUOLYTĖ,
Toma VAŠKEVIČIŪTĖ
HEDVIGA, vadinama ponia profesore,
velionio žmona – Doloresa KAZRAGYTĖ
PROFESORIUS LYBIGAS, kolega –
Vytautas RUMŠAS
PONIA LYBIG – Neringa BULOTAITĖ
PONAS LANDAUERIS, gerbėjas –
Arūnas SMAILYS