BIOGRAFIJA: VAIDINIMAS

Viena įdomaus, gero teatro savybių, kurią labai vertinu, yra gebėjimas pateikti prasmingų įžvalgų. Kartais jos būna netikėtos ir nustebina, kartais joms nepritari, o kartais tiesiog supranti, kad tai jau suvokei anksčiau, tačiau dar nebuvai to sau aiškiai suformulavęs. Vertinu, kad teatras, kartais pasakydamas mažiau, iš tikrųjų pasako daugiau. Retsykiais spektaklyje suformuluota mintis apie žmogų gali atskleisti daugiau nei visa psichologijos knyga, apie visuomenę – daugiau nei kuris nors sociologinis tyrimas, apie gyvenimą – daugiau nei filosofijos veikalas. Taip būna retai, bet būna.

Nuo 2014 m. gruodžio Nacionaliniame Kauno dramos teatre rodomas režisieriaus Gintaro Varno opusas „Biografija: vaidinimas“ taip pat nenori žiūrovų išlydėti iš salės be minčių. Spektaklis siūlo įdėmiai įsižiūrėti į žmogų ir į tai, kaip jis suvokia ir vertina savo gyvenimą.

„Biografija: vaidinimas“ paremtas šveicarų pokario rašytojo ir dramaturgo Maxo Frischo (1911–1991) pjese, tiksliau, dviem jos variantais. Pardavęs architektūros įmonę, kad galėtų atsidėti kūrybai, palikęs savo pirmąją žmoną ir tris vaikus, bet vėliau nestokojęs moterų dėmesio, daug po pasaulį keliavęs rašytojas savo paprastai apolitiškoje kūryboje dažnai susitelkia į egzistencines žmogaus gyvenimo problemas.

Pasak M. Frischo kūrybos tyrinėtojų, jau ankstyvuosiuose savo darbuose autorius skeptiškai vertino humanistinio progreso idėją bei tikėjimą, kad individas gali pasikeisti ir išsilaisvinti nuo egzistencinių šablonų kartojimo. (Olaf Berwald, A Companion to the Works of Max Frisch, New York: Boydell & Brewer, 2013, 6.) Kaip teigia literatūrą vokiečių kalba tyrinėjantis Olafas Berwaldas, M. Frischas savo kūryboje kelia klausimą, kokiais individais norime būti, „kai nugalime pragaištingą įprotį identifikuoti save ir kitus pagal nuspėjamus elgesio modelius“. (Olaf Berwald, op. cit., 9.) Todėl natūralu, kad spektaklio „Biografija: vaidinimas“ centre – elgsenos tyrinėtojas, kurio elgesys iš esmės ir yra tyrinėjamas pro didinamąjį scenos stiklą.

Situacija, kurioje vaizduojamas spektaklio pagrindinis veikėjas pusamžis profesorius Hanesas Kiurmanas, galėtų būti lyginama su ta, į kurią pateko aktoriaus Billo Murray’aus Philas filme „Švilpiko diena“ (rež. Haroldas Ramis, 1993), arba su ta, kuri graikų mitologijoje buvo skirta garsiajam Sizifui. Pastarajam lemta amžinai ritinti didelį akmenį į kalną vien tam, kad pamatytų, kaip šis vėl nusirita žemyn, B. Murray’aus Philui vis neišaušta rytojus ir jis kiekvieną kartą atsibunda tą pačią dieną, o profesorius Kiurmanas vis sugrįžta į praeitį ir bando pakeisti savo biografiją. Tik situacija, vaizduojama G. Varno pastatyme, nuo kitų dviejų pirmiausia skiriasi tuo, kad ne Dzeusas ar nepaaiškinamos antgamtinės jėgos nulėmė, jog Kiurmanas nuolat kartoja savo gyvenimo epizodus, o jis pats savo noru tęsia, atrodo, niekad nesibaigsiančią gyvenimo repeticiją.

Teatras – režisieriaus G. Varno pastatymų nuolatinis bendražygis: savo darbuose G. Varnas paprastai žiūrovams nuolat primena, kad tai, kas vyksta scenoje, yra ne kas kita, o spektaklis. Tačiau „Biografiją: vaidinimą“ lyginant su ankstesniais režisieriaus pastatymais, matyti, kad šįkart buvo pasirinkta kitokia nei paprastai strategija. Kituose spektakliuose teatrališkumu ir estetiškumu ryškiai pulsuodavo vaizdinis piešinys ir aktorių vaidyba, vaizduojamiems veikėjams riba tarp tikrovės ir iliuzijos paprastai imdavo nykti, o pasakojant profesoriaus Kiurmano istoriją teatras spektaklyje egzistuoja kaip aiškus ir realus kūrybos procesas. Atrodo, lyg Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje G. Varnas būtų sukūręs savo kūrybinės virtuvės atitikmenį.

Avanscenos įduboje – stalas su staline lempa. Tai Režisieriaus (Sigitas Šidlauskas) ir jo asistentų (aktoriai Vilija Grigaitytė, Gintaras Adomaitis / Liubomiras Laucevičius, Edgaras Žemaitis, Eglė Grigaliūnaitė) darbo vieta. Jie sėdi nugaromis į žiūrovus, o iš savo vietų pakyla tik tada, kai Kiurmano (Dainius Svobonas) ir jo žmonos Antuanetės (Eglė Špokaitė) istorijai papildyti prireikia gydytojo, seselės, rektoriaus, žmonos meilužio, šalia esančios baleto mokyklos balerinos ir pan. Šie epizodai žaismingai pagyvina žiūrovų stebimą repeticiją, suteikia jai komiškų ir ironiškų atspalvių (ypač V. Grigaitytės Ponia Hubalek ir L. Laucevičiaus Gydytojas). Asistentai taip pat gyvai įgarsina vaizdo projekcijose (jų autorius – Mikas Žukauskas) vaizduojamus kitus Kiurmano gyvenimo veikėjus: alkoholiką tėvą, Amerikoje sutiktą mulatę Heleną, mirštančią motiną, pirmąją žmoną Brigitą ir kt. Tačiau pastarieji, skirtingai nuo tų, kuriuos scenoje įkūnija aktoriai, organiškai neįsilieja į vaidinimą, atrodo dirbtini, netikri ir lyg svetimi paveikslai prilipdyti didžiuliame ekrane.

Šių metų pavasarį Vytauto Didžiojo universiteto teatre, paklaustas apie režisieriaus profesiją, G. Varnas atsakė, kad režisierius turėtų būti architekto (erdvės ir dramaturgijos), psichologo, tapytojo ir muziko sintezė. („Uždaras vakaras. Persona grata – Gintaras Varnas“, Youtube, 2015 03 20. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=aiXUyoUTSMA.) Tokį režisūros suvokimą liudija paties G. Varno pastatymai, tačiau Kiurmano biografijos vaidinimui vadovaujantis S. Šidlausko Režisierius apsiriboja tik dviem savybėmis, reikalingomis režisieriams. Pirmoji (nors G. Varno neįvardyta, bet šios profesijos žmonėms labai praverčianti) – vadybininko, sugebančio organizuoti darbą ir vadovauti kitiems, kad viskas vyktų sklandžiai: rekvizitas būtų vietoje, aktoriai būtų pasiruošę vaidinti, būtų aišku, kada ir kokią sceną repetuoti, ir t. t. Antroji – psichologo, patariančio aktoriui, kaip geriau vaidinti, analizuojančio personažų poelgius ir vertinančio gautus rezultatus. S. Šidlauskas sukuria susitelkusio, iš pradžių kiek entuziastingesnio, vėliau – vis ramesnio ir vis labiau susimąsčiusio Režisieriaus atvaizdą. Toks kūrėjas ne primeta savo idėjas kitiems, o analizuoja situacijas pats ir skatina Kiurmaną, kaip savo biografijos aktorių, taip pat tą daryti. S. Šidlauskas, kaip ir D. Svobonas, išbūna scenoje beveik visą laiką, todėl būtent šių aktorių bendradarbiavimas daugiausia lemia spektaklio plėtojimąsi, jo energiją ir gyvybingumą.

G. Varnas, įstatydamas Kiurmano biografiją į teatro repeticijos rėmus, suteikė galimybę perskaityti spektaklį bent jau dvejopai. Viena vertus, praskleidžiama uždanga, skatinanti pamąstyti apie patį teatrą – juk neretai spektaklio kūrimo procesą sudaro veikėjų biografijų aiškinimasis, personažų tarpusavio santykių narpliojimas ir viso jų gyvenimo ir asmenybės įvertinimas. Kita vertus, realiame pasaulyje tik sapnų ar svajonių pavidalu galinti pasireikšti situacija, kai žmogus iš tikrųjų keičia savo biografiją, kviečia įsivaizduoti, „kas būtų, jeigu būtų“, ir susimąstyti apie nuolatinį individo nepasitenkinimą savo praeitimi bei dažną norą ją pakeisti, iš naujo perrašyti arba kitaip suvaidinti.

Spektaklyje „Biografija: vaidinimas“ scenos pakyla egzistuoja kaip erdvė, kurioje išbandomos įvairių Kiurmano biografijos epizodų variacijos. Čia, lyg koks „jo-jo“ sukutis, tai įvažiuoja, tai išvažiuoja platforma su profesoriaus kabinetu: rašomuoju stalu, sofa, staleliu, krėslu, senoviniu laikrodžiu ir kitais daiktais (scenografas Gintaras Makarevičius). O visą kabineto sieną užimančią, daugybe knygų prikimštą sieninę spintą čia atstoja jos vaizdo projekcija didžiuliame ekrane. Būtent tokioje aplinkoje, stebint Režisieriui ir jo asistentams, pirmoje spektaklio dalyje daugybę kartų kartojama Kiurmano ir Antuanetės susitikimo scena, kurią profesorius pirmiausia ir nori pakeisti. Jo tikslas – išbraukti Antuanetę iš savo biografijos, todėl jis siekia, kad ji kuo greičiau išeitų iš jo namų ir netaptų jo mylimąja, o paskui – žmona.

G. Varno pastatyme į žmogaus norą keisti savo praeitį žvelgiama kritiškai. Net jeigu individas turėtų galimybę tą padaryti ir laisvę pasirinkti, kuriuos gyvenimo momentus tobulinti, atrodo, jam lengva nebūtų. Po bergždžių Kiurmano bandymų tinkamai suvaidinti sceną su Antuanete, jis nusprendžia pabandyti keisti savo biografiją iš anksčiau. Tačiau laisvė rinktis, pasirodo, esanti apribota. Negana to, kad Kiurmanas negali pasirinkti kito intelekto, paaiškėja, kad jo poelgiai yra susaistyti su kitų žmonių likimais: jeigu jis pasiliktų Amerikoje su mulate Helena, neišgelbėtų žydų šeimos traukinių stotyje; jeigu atsisakytų santuokos su Brigita, pasaulio neišvystų jo sūnus, ir t. t. Tokie spektaklio epizodai formuoja mintį apie žmonių reikalingumą vienas kitam ir didžiulę atsakomybę, kuri tenka priimant sprendimus, kurių pasekmes žmogui gali būti sunku net įsivaizduoti.

Dar norėtųsi šiek tiek stabtelti ties viena mintimi, prabėgančia spektaklyje kartu su kitomis. Kai Kiurmanas suvokia, kad neįvertino Antuanetės kaip asmenybės, ir nusprendžia vis dėlto dar kartą pabandyti tęsti santykius, pirmiausia Režisierius jiems pasiūlo iš naujo suvaidinti jų keliones ir... laimę. Tačiau ar įmanoma vėl patirti laimę, kai ateitis nebėra nežinomybė, kai jau žinai, kas bus? „Mano sąmojai, jos sąmojai – kas gi dar sykį iš jų juoksis?“ – suabejoja D. Svobono Kiurmanas. Filme „Švilpiko diena“ B. Murray’aus Philas iš užburto tos pačios dienos rato ištrūksta tik tada, kai pasijunta laimingas, būdamas geras kitiems, mylėdamas moterį ir džiaugdamasis gyvenimu, o Kiurmanas, priešingai, atsisako kartoti džiaugsmingąjį savo gyvenimo laikotarpį ir supranta, kad suvaidinti ir (ar) dar kartą patirti laimę – beveik neįmanoma. Pasirodo, nežinojimas, kas bus toliau, yra svarbi sąlyga tam, kad žmogus galėtų džiaugtis dabarties akimirka.

Nors Kiurmanui didžiausią galvos skausmą sukelia moteris, kuri kartu yra pagrindinė priežastis, išprovokavusi profesoriaus norą keisti savo praeitį, vis dėlto į spektaklio centrą ji nepatenka. Aktorė E. Špokaitė Antuanetės charakterį spektaklio pirmoje dalyje išlaiko paslaptyje: atrodo, kad Kiurmano kabinete sėdi tiesiog graži moteris, kuria nežinia kodėl nori atsikratyti profesorius ir kurios toks jo siekis, keista, bet nė kiek nestebina ir neglumina. Antroje spektaklio dalyje apie Antuanetę sužinome daugiau – ji mėgsta susibūrimus su žmonėmis, svajojo apie dailės galeriją, ilgus metus turėjo meilužį, o vyrui susirgus vėžiu, slaugė jį ligoninėje. Apskritai atrodo, kad ši moteris – veikli ir ryžtinga (kad tokia yra, ji tikrai įtikina spektaklio pabaigoje). Tačiau E. Špokaitė uždaro savo herojės jausmus, neatskleidžia jų ir jos minčių, išskyrus scenoje, kai aplanko Kiurmaną ligoninėje. Todėl iš pradžių atrodo, kad toks svarbiausios profesoriaus gyvenimo moters portretas spektaklyje nėra pakankamai ryškus ir įdomus. Kita vertus, pasirinkimas taip beveik neutraliai vaizduoti Antuanetę neleidžia žiūrovų žvilgsniams per daug nukrypti nuo Kiurmano ir apsaugo spektaklį nuo, pavyzdžiui, nereikalingo buitinių sutuoktinių ginčų demonstravimo.

Elgsenos tyrinėtojas, turėjęs galimybę pakeisti savo poelgius ir taip patobulinti savo biografiją, iš esmės beveik nieko nepakeičia. Atsisakęs alkoholio, Kiurmanas apsaugojo savo kepenis, bet susirgo skrandžio vėžiu, atsisakė profesūros, bet kiauras dienas lindėjo namuose, laukdamas grįžtančios Antuanetės, neskėlė žmonai antausio ir neskaitė jos laiškų kaip pirmą kartą, tačiau vis vien neišvengė šaltų, uždarų santykių. „Faktai lieka tie patys“, – konstatuoja Kiurmano gyvenimo Režisierius. Profesoriaus pastangos pakeisti savo praeitį tampa bergždžios kaip ir akmenį ritinančio Sizifo. Aktorius Svobonas kuria Kiurmano paveikslą švelniai jį ironizuodamas, suprasdamas ir užjausdamas savo personažą. Tokiu veikėju sunku žavėtis ar jį herojizuoti. Svobono Kiurmanas – ramus, neryžtingas, apatiškas, apimtas nevilties ir net antrą kartą gavęs į rankas savo gyvenimą, nelabai žinantis, ką su juo daryti. Spektaklio „Biografija: vaidinimas“ kūrėjai išryškina Kiurmano biografijos nuotraukų juostelę, kurioje greta kitų taip pat galima įžiūrėti savimi (todėl ir savo gyvenimu) nepatenkinto žmogaus problemą.

Spektaklio pabaigoje dar kartą pakartojama Kiurmano ir Antuanetės susitikimo scena. Tik šįkart Antuanetė išeina, tokiu sprendimu pagaliau iš esmės pakeisdama savo ir profesoriaus biografiją. „Jūs laisvas, pone Kiurmanai, – dar septynerius metus“, – nuskamba paskutiniai Režisieriaus žodžiai. Ekrane likimo pirštas atsitraukia nuo žmogaus nosies. Kokia ta laisvė? Ji – tik septyni žingsniai iki baltais patalais nuklotos lovos.