KOSTAS SMORIGINAS

Kostas

Audronė Girdzijauskaitė

Kostas Smoriginas – unikalus talentas. Ar būtų scenoje, kine, ar estradoje, jis visuomet atpažįstamas, tarsi tas pats Kostas, nepripažįstantis jokių metamorfozių, žiūrovų mulkinimo, apsimetinėjimo. Tai kurgi slypi jo sceninis žavesys, jo unikalumas? Man regis, paslaptis yra tai, kad jis kiekvieną kartą persikūnija į kitą esybę ne išore, o savo vidumi. Būdamas jautrus lyg membrana, jis gali įsijausti, įsiklausyti į kito žmogaus pasaulį, suvokti, ką tas galvoja, ko siekia, ko neįstengia. Gali atjausti. Ir tada kaskart kitaip jo charakteringame veide spindi didelės tamsios akys... 

Dainuojančio Kosto taip pat su niekuo nesupainiosi: jis, kaip ir anuomet Vytautas Kernagis, turi unikalų balsą, ypatingą tembrą ir tokią švelnią, graudžią intonaciją, kuri verčia jo dainų klausytis ir drauge jas išgyventi, nes ir jose veikia aktoriaus kuriamas personažas – liūdnas, filosofuojantis, besiilgintis.

Kiekvieno aktoriaus gyvenimas – labai sudėtingas, nes mažiausiai priklauso nuo jo paties. Aktoriaus likimą lemia daugybė aplinkybių: pas kokį pedagogą pateksi mokytis, kaip jis tave formuos, į kokį teatrą – gal jau grimztantį? – pateksi, į kokį kolektyvą? Ar patiksi meno vadovui, režisieriui (rašau vienaskaita, nes XX a. Lietuvos teatruose nebuvo įprasta režisieriams migruoti, statyti spektaklius skirtinguose teatruose, kaip kad yra dabar, visi buvo tarsi prigiję savo vietose), kolegoms? Kaip jie tave matys, ko iš tavęs tikėsis, kokius vaidmenis tau skirs? Šie klausimai kankina kiekvieną aktorių. Laimė, Kostui sekėsi iš pat karto; jis mokėsi pas puikią pedagogę Dalią Tamulevičiūtę, su bendrakursiais pateko į Jaunimo teatrą, kuriame jau buvo pribrendęs poreikis keistis, valytis, kitaip, atviriau matyti ir kalbėti apie gyvenimą. Teatro vadove tapo buvusi jo pedagogė, artimai pažįstanti kiekvieną iš savo „dešimtuko“ ir tęsianti auklėjamąjį darbą. Užtat aktoriai greitai brendo, tobulėjo, skleidėsi. Kai po kelerių metų į teatrą atėjo Maskvoje studijas baigęs Eimuntas Nekrošius, jis jau rado jo talentingus, neįprastus sumanymus įkūnyti pajėgius aktorius, ateityje kursiančius įžymųjį naujosios realybės teatrą, pradėjusį Lietuvos teatro triumfo kelią. Jaunas režisierius išbandė visus trupės aktorius, kiekvienam suteikdamas galimybę vaidinti svarbius ir svarbiausius vaidmenis. Pavyzdžiui, spektaklyje „Meilė ir mirtis Veronoje“ net pagrindinius vaidmenis pakaitomis vaidino keli aktoriai. Savaime suprantama, neliko nepastebėtas ir ryškus, emocingas, savitas Kostas Smoriginas.

Netrukus prasidėjo vaidmenų griūtis. Po keleto charakteringų vaidmenų Tamulevičiūtės spektakliuose (įdomiausi buvo Bebenčiukas, Kaminskas spektaklyje „Škac, mirtie, visados škac“) vienas po kito prasideda sudėtingesni vaidmenys – tikrosios brandos metas. Jaunas režisierius Jonas Pakulis, išmintingai parinkęs aktorius, stato Ibseno „Šmėklas“: scenos meistrai Eugenija Pleškytė vaidina fru Alving, Antanas Šurna – pastorių Mandersą, o Osvaldą Alvingą patiki Kostui Smoriginui. Vaidmuo buvo sėkmingas, jaudinantis, nes aktorius pabrėžė ne savo personažo „sugedimą“, net ne jo ligą ar ekstravaganciją, ką yra tekę matyti įvairiuose kitų režisierių spektakliuose, o žmogiškąją dramą, kuri labiausiai reiškėsi Osvaldo santykiuose su motina. Jo paskutinis sakinys, artėjančios mirties suvokimas ir dabar skamba ausyse... Ir jau po pusmečio (1980 m. pabaigoje) Eimunto Nekrošiaus „Kvadratas“, kur Kostas, vaidindamas Jį, karaliauja scenoje, stebindamas gebėjimu visa savo esybe perteikti vienišo, pažeminto, bet išlaikiusio žmogiškumą ir įsižiebusią viltį paveikslą. Taip Kostas tampa Nekrošiaus aktoriumi. Nesvarbu, kad tų vaidmenų nebuvo daug, bet kiekvienas iš jų – Jis „Kvadrate“, Romeo spektaklyje „Meilė ir mirtis Veronoje“, Astrovas „Dėdėje Vanioje“ – spektaklyje, kalbėjusiame apie savo, aktorių kartos, dramatišką likimą. Teatre ir kine Kostas yra suvaidinęs ir visai kitokio žanro vaidmenų: raiškaus kontūro, teatrališkų, groteskiškų, provokuojančių juoką arba filosofinį susimąstymą (Nosis Gogolio „Nosyje“, K. Kafkos „Procese“). Visi tie vaidmenys kartu buvo tarsi reti, kiekvienas savo šilumą ar šviesą skleidžiantys akmenys išrankioje kolekcijoje. Paskui dar buvo Kosto Makbetas – sunkiai įveikiamas, bet įveiktas kalnas „Meno forto“ bazėje.

Kalbant apie Kosto vaidmenis, neįmanoma apeiti jo partnerių temos. Žinoma, yra aktorių, kuriems scenoje partnerio nereikia, yra ir tokių, kurie tiesiog nemoka partneriauti. Bet Kostui ir gyvenime, ir scenoje partneris, atrodo, yra labai svarbus. „Makbete“ ir „Dėdėje Vanioje“ tai Vidas Petkevičius – subtilus, muzikalus, tolygaus talento aktorius, greta Kosto vaidinęs Dėdę Vanią ir Banką... Čia pridurčiau ir Dalios Storyk Jeleną Andrejevną, ir, aišku, jos ledi Makbet. Jeigu ne tokie jautrūs partneriai – jie čia kaip šviesa ir šešėlis, kaip ugnis ir vanduo, kaip aido aidas, – vargu ar būtų galėję taip visiškai išsiskleisti Kosto personažų sielos gyvenimai...

Kostas scenoje – tikras mūsų laikų didvyris; visuose jo vaidmenyse pulsuoja šiuolaikinio žmogaus išgyvenimai, konfliktai su epocha, džiaugsmai ir kančios, nusižengimai ir atgailos. Jam kur kas sunkiau sekasi vaidinti klasikinių dramų personažus, pavyzdžiui, vėlesni Ibseno vaidmenys – daktaras Rankas Jono Vaitkaus „Lėlių namuose“ ar juo labiau Junas Gabrielis Borkmanas Gintaro Varno spektaklyje – taip ir liko blankūs, be sceninės gyvybės, be vidinio įsitikinimo ir be aistros. Aišku, didžioji kaltė gula ant režisierių pečių. Juk Ibsenas savo dramose tikslus kaip matematikas: visi veiksmai, protrūkiai, visos personažų mintys ir net nuojautos autoriaus motyvuotos. Kai režisieriai šito nepaiso ir bando veikalui užmauti savo apynasrį ar mintį iškreipiančią interpretaciją, susigūžia ir vaidmenys.

Liko pasakyti dar vieną labai svarbų dalyką: Kostas daug vaidino kine, įvairių ir labai skirtingų režisierių – Algimanto Puipos, Arūno Žebriūno, Almio Grikevičiaus ir net Vytauto Žalakevičiaus – filmuose. Vaidino ir kitų šalių kino juostose. Ir būtent kino vaidmenyse puikiausiai išsiliejo visa jo teatre įgyta patirtis ir tas ypatingas gebėjimas atverti mūsų dienų žmogaus būties bruožus. Šiuo požiūriu jis man panašus į Vladimirą Vysockį.