RAUDONA

Amerikiečių dramaturgo Johno Logano drama „Raudona“, kurią Valstybiniame jaunimo teatre pastatė aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis, skatina dar kartą pagalvoti apie įvairių meno sričių – šį kartą dailės ir teatro – ryšius, galimybes skirtingomis priemonėmis atskleisti menininko požiūrį į jo pasirinktą kūrėjo misiją, atsakomybę prieš save ir pasaulį.

Teatro kūrinių, kuriuose veikia dailininkai ir dailės kūriniai, nėra daug, dar mažiau jų matėme Lietuvos teatre. Eugenijaus Ignatavičiaus ir Jono Vaitkaus „Svajonių piligrimas“ (1975, Valstybinis Kauno dramos teatras), kelissyk įvairiuose teatruose statytas Yasminos Rezos „Menas“, trumpai šmėkštelėję Howardo Barkerio „Europiečiai. Meilės pastangos“ (2002, Lietuvos nacionalinis dramos teatras) su tapytojo personažu, kurį sukūrė šviesaus atminimo Saulius Mykolaitis. Labai trumpas sąrašas. Kol kas Lietuvoje nestatyta Kosto Ostrausko drama „Van Gogho ausis“ (2007–2008) – kūrinys, pasak dramaturgijos tyrinėtojos Aušros Martišiūtės-Linartienės, padedantis „sukurti kontrastą scenoje vykstančio reginio banalumui, kuria vizualinį konfliktą tarp buitiškojo žmogaus ir menininko vaizduotės laisvės, įkūnytos paveiksluose“ (Aušra Martišiūtė-Linartienė. Pasaulio kultūros kalbinimai Kosto Ostrausko dramose. Kn. Teksto slėpiniai. – Vilnius: Edukologija, 2012.)

Žinomas amerikiečių scenaristas ir dramaturgas Johnas Loganas savo pjesės „Raudona“ protagonistu pasirinko Marką Rothko – XX a. antrosios pusės Jungtinėse Amerikos valstijose kūrusį tapytoją, savitą abstrakčiojo ekspresionizmo atstovą, nors jis pats nenorėjo būti siejamas su jokia šiuolaikinės dailės kryptimi ar srove. Dailininko, vaikystėje palikusio Europą, paveldą jo gimtajame Daugpilio mieste aktualizuoja 2013 metais atidarytas Marko Rothko meno centras, kuriame galima pamatyti ir šešis tapytojo kūrinių originalus.

Ypatinga spalvos ir atspalvio pajauta garsėjęs menininkas spektaklyje apsaugotas nuo tiesmukų spalvų; netgi pavadinimas „Raudona“ labiau susijęs su dviejų skirtingoms kartoms priklausančių menininkų asmeninėmis patirtimis, o ne su tapyba.

„Raudona“ – Rothko ir jo jauno padėjėjo Keno dialogai, atskleidžiantys dviejų asmenybių dvasinio brendimo ir vertybinių patikrinimo kelią. Tikra istorija – užsakymas sukurti paveikslus vienam iš prabangiausių Niujorko restoranų „Keturi metų laikai“ – tampa menininko principingumo ir atsakomybės savo paties kūrybai išbandymu.

Tiek dramaturgas, tiek jo dramos „Raudona“ pagrindinis herojus Jaunimo teatro komunikacijos skyriaus buvo išsamiai pristatyti prieš premjerą, tad suvokti spektaklio idėjas nebuvo sudėtinga, juo labiau kad scenoje jas įkūnijo aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis, ėmęsis ir pagrindinio Marko Rothko vaidmens.

Pjesė parašyta puikiai savo amatą išmanančio profesionalo – ji dinamiška, lakoniška, iki pat pabaigos išlaiko žiūrovų dėmesį ir propaguoja tas vertybes, kurių menininkai siekė per visą XX amžių, be to, vaizduoja Rothko kaip menininką, gebantį įsiklausyti į kur kas mažiau gyvenimiškos patirties turinčio padėjėjo nuomonę ir pakeisti savo nusistatymus. Vis dėlto spektaklio naratyvas kiek nuspėjamas, todėl ne dramaturgija ir ne tekstas, bet teatrinė, aktorinė materija tampa svarbiausia šio scenos kūrinio intriga.

Masalskis spektaklį apie dviejų skirtingų kartų menininkus kūrė, pasitelkdamas jaunosios kartos kūrėjus, tarp kurių – ir skulptorius Mykolas Sauka, bene pirmą kartą susiduriantis su scenografo pareigomis. Atnaujinimo laikotarpį išgyvenančio ir po įvairias vaidybos aikšteles klajojančio Jaunimo teatro sąlygomis sukurtas minimalistinis, mobilus scenovaizdis (spektaklį teko matyti Kaune, „Rūtos“ salėje, ir Vilniuje, Menų spaustuvės Juodojoje salėje), kurio pagrindinis elementas – balti dažų kibirai ir šviesa, generuojanti abstrakčius, asociatyvius spalvos vaizdinius.

Abu tapytojai kalba apie menamus paveikslus, kurie kabo kažkur už žiūrovų nugaros, taip pat ir žiūrovų vaizduotėje, todėl Rothko nėra konkretus menininkas, o veikiau menininko simbolis, nors jo istorijai suskambėti ir padeda realus faktas apie pelningo komercinio sandorio atsisakymą vardan išpažįstamų meninių idealų.

Režisūrinis spektaklio sprendimas taip pat asketiškas, daugiausia dėmesio skiriant dramaturgijoje užkoduotų idėjų nuosekliam ištransliavimui. Nors Masalskis, aiškindamas pagrindines spektaklio mintis, labiau pabrėžė problemas, iškylančias prie profesijos amžiaus ribos priartėjančiam menininkui, akcentavo kartų konfliktą, vis dėlto spektaklyje akivaizdžiausia liko menininko idėjinių nuostatų paslankumo būtinybė, sugebėjimas pripažinti savo klaidas, įsiklausyti į kitokią – kad ir nepatyrusio, išsilavinimu nelygiaverčio oponento – nuomonę.

Keną vaidinantys aktoriai Mantas Zemleckas (matytas Kaune) ir Donatas Želvys (matytas Vilniuje) turi unikalią galimybę atsidurti ne tik tapytojo Rothko, bet (ir tai dar svarbiau) aktoriaus Masalskio dirbtuvėje, būti jo lygiaverčiais partneriais, diskutuoti su juo, ginčytis, gerbti ir nekęsti. Tai profesinio meistriškumo laboratorija, stiprinanti dialoginės vaidybos tradiciją, ugdanti aktorių – partnerį, gebantį klausyti, išgirsti ir iškart reaguoti tiek tekstu, tiek emocine energetika.

Todėl didžiausia spektaklio vertė – ne jo deklaruojamos idėjos ar mėginimas materializuoti konkrečią istorinę asmenybę, bet aukštos kokybės aktorinis menas, kuriuo galima mėgautis apie pusantros valandos. Aktorinė Masalskio charizma tai įkaitina atmosferą, tai leidžia jai atvėsti, tačiau palaiko stabilų spektaklio energetinį tonusą, prie kurio prisideda ir abu jo partneriai, savaip kurdami iš meistro šešėlio palaipsniui išsivaduojančios ambicingos, pasiruošusios tobulėti ir nugalėti savo vidinius demonus asmenybės paveikslą.

Istorinio laiko ženklai – XX a. šeštajame-septintajame dešimtmečiais išryškėjusi reali menininkų kartų kova, abstrakčiojo ekspresionizmo ir poparto varžybos – pasitraukia į antrą planą, aktorių dėka sukuriamas universalus meninis dialogas, galėjęs nutikti bet kurioje Naujųjų amžių chronologinėje atkarpoje, bet kurioje meniniu požiūriu civilizuotoje visuomenėje.

Jaunieji aktoriai skirtingi, kai kurias scenas skirtingai akcentuoja (pasirodė, kad Želvio pasakojime apie jo šeimos tragediją nuskamba kiek per daug savigailos), tačiau abu turi pakankamai daug artistinio parako lygiavertėms profesinėms rungtynėms su Masalskiu.

Masalskio Rothko – gyvas žmogus iš daugeliui menininkų būdingų silpnybių ir kompleksų; iš jų susikurtas šarvas vis dėlto palaipsniui pradeda skeldėti, ir po juo pradeda ryškėti jautraus žmogaus paveikslas, spektaklyje iki galo taip ir neatskleidžiamas. Bet tai ir yra didžioji Masalskio talento galia: sukurti personažą, kuris lieka gyventi žiūrovo vaizduotėje ir spektakliui pasibaigus. Lieka ne tik gyventi, bet ir ieškoti savo tiesos – prieštaraudamas, sutikdamas ir keisdamasis.