BARBORA

Praeitis ir jos liudininkai

Jurgita Staniškytė

Mažieji turtai yra tie, ant kurių parašyta: Aš esu čia.
Didesnieji turtai tie, ant kurių parašyta: Ar dar meni?
O gražiausieji turtai tie, ant kurių bus parašyta: Aš čia buvau.

(Herta Müller, Amo sūpuoklės, Vilnius: Versus Aureus, 2010,  p. 278.)

„Ar jis ir šiąnakt pasirodė?“” – pasak teatro istorikų, šis „Hamlete“ Marcelo lūpomis ištartas klausimas taikliausiai apibūdina teatro prigimtį. Teatre visada vienokiu ar kitokiu pavidalu pasirodo praeities šmėklos. Pakartojimas ir perkūrimas – tai esminiai teatro gyvavimo principai, kiekvienas spektaklis gali būti suvokiamas kaip praeities gaivinimas, mnemoninė praktika. Vaiduokliška teatro prigimtis, besireiškianti senų ir žinomų istorijų perpasakojimu, svetimų ar savų patirčių atgaivinimu, išjaustų emocijų išgyvenimu, seniai ar ką tik praėjusių įvykių rekonstravimu, senų daiktų ar jau ne kartą matytų architektūrinių erdvių panaudojimu, žiūrovams dažnai sukuria (klaidingo ar teisingo) atpažinimo (Aristoteliškojo anagnorisis ar modernaus déjà vu) įspūdį. Herbertas Blau šią patirtį apibūdina trumpai: scenoje mes stebime tai, ką jau esame matę kažkur kitur. Trumpai tariant, teatre visuomet „vaidenasi praeitis“. Savaiminės, prigimtinės scenos meno sąsajos su praeitimi gali būti sąmoningai suvokiamos ir valingai panaudojamos kaip spektaklio kūrimo principas. Vis dėlto tokia teatro prigimtį atliepianti praktika – sukurtų spektaklių perkūrimas ar rekonstrukcija – nėra dažna Lietuvos teatro scenoje: režisieriai retai nori grįžti prie jau „atliktų“ darbų ar interpretuotų pjesių, su kiekvienu nauju spektakliu jie labiau trokšta žengti pirmyn, o ne gręžiotis atgal. Praeities kartojimas menininkui – pavojingas ir rizikingas žingsnis, juk gręžiojimasis atgal gali būti įvertintas kaip madingas retro ar postmoderni aistra perkūrinėti istorijos archyvą, tačiau gali būti interpretuotas ir kaip krizės ar nihilizmo simptomas, kai nostalgiškai gedima praėjusio laiko, prarasto „aukso amžiaus“ ir visa, kas geriausia, aptinkama tik praeityje. Ne veltui režisieriaus Jono Jurašo noras sugrįžti prie 1972 metais Kauno akademiniame dramos teatre kurto spektaklio „Barbora Radvilaitė“ buvo sutiktas kaip ypatingas įvykis. Pats režisierius interviu prieš premjeras ne kartą minėjo „riziką“ bei „nerimą“, persekiojančius jo bandymą sugrįžti atgal į skausmingą savo kūrybinio kelio etapą ir vėl į sceną iššaukti mitinę teatro istorijos šmėklą. Ne veltui apie spektaklio kūrimą Jurašas kalbėjo pasitelkęs „spiritizmo seanso“ metaforą, savo bandymus prikelti praeitį prilygindamas legendiniam Žygimanto Augusto norui mago Tvardovskio pagalba prišaukti mirusios Barboros vėlę.

„Barbora“ prasideda Aktorės, kažkada suvaidinusios karalienę Barborą, monologu: „Man šalta. Aš drebu. (...) Aplink tirštėja praeities šešėliai, siaurėja kambarys ir ima spausti sienos“. Nepaisant viešai deklaruoto spektaklio kūrėjų noro vengti konkretybių („N aktorė“, „liga – tai platesnė metafora“), žiūrovai tiesiog negali atsiriboti nuo visų jų vaizduotę užvaldančių sutapimų – sergančios Aktorės vaizdinys publikos sąmonėje neišvengiamai įgyja konkretų Rūtos Staliliūnaitės – legendinės Barboros – pavidalą. Galima sakyti, kad spektaklio pradžia simboliškai pakartoja „Hamleto“ dramos modelį: dvasia iš praeities pasirodo gyviesiems, norėdama papasakoti savo tikrąją istoriją.

Juozo Grušo pjesės papildiniais, parašytais Aušros Marijos Sluckaitės, sukuriama metateatrinė „Barboros“ strategija – istorija prieš mūsų akis iškyla kaip spektaklis, matomas Aktorės akimis. Istorija spektaklyje pasirodo kaip sapnas, atsiminimas, padedantis susidoroti su kančios tikrove, todėl istorinis įvykis ar asmenybė pati savaime čia nėra svarbiausi. Taip pirmose spektaklio scenose universalios žmogiškosios kančios ženklai trumpam panaikina istorinį dramos konkretumą, tačiau įsteigia kitą konkrečią nuorodą – į artimą Lietuvos teatro praeitį.

1972 m. „Barboroje Radvilaitėje“ iš užmaršties iššaukti istorijos vaizdinius taip pat buvo patikėta menininkui – Dailininkas (aktorius Viktoras Šinkariukas) žvelgė į istoriją kaip į statišką paveikslą, archetipinį vaizdinį, ikoną, kurios skleidžiama didybė teikia stiprybę ir paguodą nepakeliamomis dabarties akimirkomis. Dabartiniame spektaklyje į klausimą, kaip mes patiriame istoriją šiuolaikiniame pasaulyje, režisierius atsako kiek kitaip: kertinis praeities pažinimo tropas „Barboroje“ – įsigyvenimas, norėdami įveikti laiko atstumą turime emociškai susitapatinti su praeitimi. Šį požiūrį atskleidžia spektaklio pradžioje nuskambantis sergančios Aktorės monologas: „Dabar žinau, ką tu jautei, Barbora (...). Aš tavo lemtį suprantu, Barbora, dabar geriau, negu anksčiau supratus būčiau“. Atrodytų spektaklis siekia mums įrodyti, kad giliausiai istoriją (praeitį) mes galime patirti per empatiją, įsijautimą, įsigyvenimą. Neatsitiktinai Aktorę ir jos įkūnijamą Barboros Radvilaitės personažą spektaklio erdvėje vizualiai susieja „kraujo gija“: Aktorė ne tik „paskolina“ savo kūną karalienės Barboros šmėklai, jų sąveika paremta gyvybės – kraujo – jungtimi.

Žinia, įsijautimas ištirpdo atstumą, panaikina distanciją, neleidžia atsiriboti ir vertinti kritiškai. Įsijausti ir kartu kritikuoti – labai jau sudėtinga procedūra, nes išgyvenant empatiškai reiškiniai atsiduria per arti kūno ir per skaudžiai susilieja su žmogaus savastimi. Akivaizdu, kad „Barboroje“ Jurašas į savo ir Lietuvos (teatro) praeitį žvelgia ne tam, kad ją kritiškai permąstytų, akylai ištyrinėtų už istorinių vaidmenų paviršiaus slypinčius procesus ar pažvelgtų į istoriją per ironijos prizmę. Atrodytų, kad pagrindinis režisieriaus tikslas – pakartoti, dar kartą išgyventi praeitį, siekiant suprasti, ar laiko tėkmė ją pakeitė.

Istorinės dramos branduolį sudaro istoriniai įvykiai ir asmenys, kitaip tariant, istorinė tikrovė. „Barboros“ branduolyje šalia istorinės tikrovės įsikuria teatro tikrovė – praeityje sukurto spektaklio vizija. Taip režisieriaus bei dramos adaptacijos autorės valia sulydoma istorijos reprezentacija ir estetinės (savi)citatos, istorinės žinios ir asmeninė patirtis. 1972 m. statytoje „Barboroje Radvilaitėje“, pasak Audronės Girdzijauskaitės, „tarp (Barboros) Meilės Žygimantui ir Meilės Lietuvai išaugo pasiaukojimo tema.“ (Audronė Girdzijauskaitė, Jono Jurašo karštas penkmetis Kauno dramoje: Menotyra, Nr. 4, 2006, p. 19.) Dabartinėje dramos traktuotėje šią pasiaukojimo Lietuvai temą papildo aukos teatrui idėja. Teatrą Jurašas prilygina negailestingai Istorijos scenai – tai ne žaidimas, malonumas ar tiesiog profesija, o kova dėl nemirtingumo, pasiekiamo tik per pasiaukojimą ir pasišventimą. Istoriografų ir menininkų vaizduotėje Barboros Radvilaitės paveikslai buvo tapomi išnaudojant visą spalvų paletę: nuo šventosios (Antonio E. Odinieco dramoje) iki fatališkos moters (Halinos Auderskos drama, istoriko Ludwiko Kolankowskio darbai). Naujajame Jurašo spektaklyje karalienė Barbora – tai teatro personažas, talpinantis visas galimas interpretacijas, tačiau savo pavidalą (ir gyvybę) įgyjanti tik per Aktorės kūną. „Barboroje“ Aktorė vaizduojama kaip tarpininkė, suteikianti (paaukojanti) savo kūną abstrakcijai ir savo krauju maitinanti istorinę legendą.

Spektaklyje, kaip ir Grušo dramoje, istorija iškyla kaip kovos ir konfliktų laukas, kuriame kaktomuša susiduria gėrio ir blogio, tiesos ir apgaulės, meilės ir neapykantos jėgos. Taip praeities tikrovė įspraudžiama į schematinį draminio konflikto narvą, kurio formalią išraišką spektaklyje perteikia šachmatų žaidimo vaizdinys: scenos konstrukcija (Mindaugas Navakas) primena šachmatų lentą, kurioje aktoriai juda tarsi žaidimo figūros. Šį įvaizdį sustiprina ir pjesės teksto nuorodos: „Barbora (...), karaliene šachmatų žaidime“, „baltoji karaliene“. Vis dėlto istorijos „žaidimo“ logika, akivaizdžiai perskaitoma scenografijoje ir kostiumuose, nepersiduoda aktorių vaidybai, balansuojančiai tarp išoriškai demonstruojamų emocinio įsijautimo simptomų, karikatūrinių šaržų ir bandymų perteikti skulptūrišką istorijos figūrų judėjimą.

Kertinė užduotis, kurią, pasak režisieriaus, jis formulavo pagrindinio Barboros/ Aktorės vaidmens atlikėjai Eglei Mikulionytei – perteikti tapsmo būseną: aktoriaus įsikūnijimo į personažą akimirką, tikrovės virtimo fikcija blyksnį, gestą, kuris mums, žiūrovams, turėtų atverti ir priartinti praeitį. Be abejonės, tai sunkus uždavinys, kita vertus, tik tokia vaidyba gali įgyvendinti „Barboros“ idėją – užmegzti empatijos giją ir suteikti gyvybę istorinei atminčiai. Tapsmą galima apibūdinti kaip labai trapų, sunkiai apčiuopiamą būvį, tad nenuostabu, kad spektaklio tikrovėje ši transformacija, turėjusi tapti spektaklio ašimi ir subjektyviu istorijos užvaldymo aktu, labiau pastebima išorinėje plotmėje, per kostiumo, pozicijos scenos erdvėje ar intonacijų kaitą ir daug silpniau girdima kaip dvasinio virsmo gaida.

Kitų spektaklio aktorių užduotis atrodo sąlyginai lengvesnė: skulptūriškai įkūnyti istorijos teatro figūras, praeities veikėjus, varžomus istorinių konvencijų ir schemų. Stebint spektaklį kartais kyla įspūdis, kad labiau nei istorinės konvencijos aktorius varžo nepatogūs kostiumai (jų šiuolaikiškumo laipsnį puikiai apibūdina interviu su dailininke Jolanta Vazalinskiene pavadinimas „Renesansas su storapadžiais“). Galima teigti, kad visų personažų traktuotėje prasišviečia bendri „istorijos teatro“ idėjos kontūrai: istorinė asmenybė spektaklyje vaizduojama kaip rūbas (šarvas), atgyjantis per persikūnijimo veiksmą, tačiau praktinėje spektaklio vaidybos plotmėje ši idėja nėra išgryninta. Atrodo, kad režisierius pernelyg tikėjo tuo, kad „didingi dalykai yra savaime švytintys.“ (Hannah Arendt, Tarp praeities ir ateities: Vilnius: Aidai, 1995,  p. 61.)

Dar kartą grįždamas prie „Barboros Radvilaitės“ interpretacijos, Jurašas siekė parodyti, kaip legenda suteikia prasmingumą dabarties kančioms, ištraukdama, perfrazuojant Jörną Rüseną, beprasmiškumo geluonį iš asmeninės patirties: pasimatavus legendos rūbą kasdienybė įgyja prasmę, kančia – didingumą, gyvenimas – kryptį. Toks klasikinis režisieriaus požiūris į istoriją tam tikra prasme susieja abi „Barboros Radvilaitės“ versijas, suformuodamas idėjinę jungtį tarp praeities ir dabarties. Kita vertus, ši sąsaja kartu išreiškia ir nuostatą, kad laiko distancija, skirianti abu spektaklius, nedaug ką pakeitė. Žinoma, išskyrus tai, kad į legendos erdvę įšventintas dar vienas – Aktorės – vardas.

Teatrologas Freddie Rokemas istoriniuose spektakliuose vaidinančius aktorius vadina „liudininkais“. Aktoriai liudija už mirusius, taip grąžindami pavidalą dingusiai tikrovei. Išgyvenę liudininkai, pasak rašytojo Primo Levi, yra nepatikimi, nes jie nenuėjo viso kelio – tik mirusius galime vadinti tikraisiais liudytojais. Bet ar gali būti didesnė rizika nei kalbėti už mirusius?

 

Nacionalinis Kauno dramos teatras

Juozas GRUŠAS, Aušra Marija SLUCKAITĖ

BARBORA

Dviejų dalių spektaklis pagal Juozo Grušo dramą
„Barbora Radvilaitė“, trukmė – 2 val. 40 min.
Premjera – 2014 m. rugsėjo 25 d.

Režisierius – Jonas JURAŠAS
Scenografas – Mindaugas NAVAKAS
Kostiumų dailininkė – Jolanta VAZALINSKIENĖ
Kompozitorius – Linas RIMŠA
Choreografai – Mantas STABAČINSKAS,
Marius PINIGIS

Vaidina:

Barbora – Eglė MIKULIONYTĖ
Žygimantas Augustas – Dainius SVOBONAS
Radvila Juodasis – Tomas ERBRĖDERIS
Radvila Rudasis – Gintaras ADOMAITIS
Bona – Ugnė ŽIRGULĖ
Elzbieta – Inga MIKUTAVIČIŪTĖ
Papagoda – Vaidas MARŠALKA
Arkivyskupas Dzierzkovskis –
Egidijus STANCIKAS
Juokdarys – Saulius ČIUČELIS
I Bajoras – Gintautas BEJERIS
II Bajoras – Edgaras ŽEMAITIS
III Bajoras – ARTŪRAS SUŽIEDĖLIS
IV Bajoras – Henrikas SAVICKIS
Viešnios – Martyna GEDVILAITĖ,
Eglė GRIGALIŪNAITĖ