VIZIJOS ILGESYS

Audronis Liuga

Lenkų režisierius Krystianas Lupa, 2015 metais padovanojęs Lietuvos teatrui spektaklį „Didvyrių aikštė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, 2018-ųjų balandį pasakė kalbą Jaunimo teatro konferencijoje „Pasipriešinimo teatras“. Per „Didvyrių aikštės“ repeticijas aiškinęs aktoriui Valentinui Masalskiui, kaip vaidinti profesoriaus Roberto Šusterio monologus antrajame spektaklio veiksme taip, kad atsirastų „minčių gurkšniai“, gimstantys iš „atminties juostos“ ir „prieš mane atsiveriančio peizažo“, kuris yra „publikos erdvė, inspiruojanti kalbėti“, šįkart pats Lupa priešais konferencijos publiką sukūrė tokį savo paties monologą. Lupos kalbos vaizdo įrašas atskleidžia šio nepakartojamo menininko gebėjimą čia ir dabar perteikti gyvą minties aktą kaip savotišką asmeninį performansą, kuriame persipina fakto ir vaidybos tiesa.

2018-ųjų lapkritį Anapilin išėjęs režisierius Eimuntas Nekrošius į amžinojo poilsio vietą savo tėviškėje buvo palydėtas iš Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos. Priešais baziliką 2016-ais buvo parodyta jo „Jobo knyga“. Ten pat 2017-ais įvyko specialus spektaklio „Dieviškoji komedija“ pristatymas pavadinimu „Inferno-Paradiso“. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Nekrošius nusprendė atvežti savo teatrą į Šiluvą ir parodyti tėviškės žmonėms. Šiandien šis menininko gestas, kurį galima pavadinti savotišku jo asmeniniu performansu, atrodo daugiau negu simboliškas... In memoriam Eimuntui Nekrošiui – spektaklio „Jobo knyga“ rodymo Šiluvoje akimirkos.

Aktoriai Airida Gintautaitė ir Vytautas Anužis, Valentinas Masalskis ir Valentinas Novopolskis 2017–2018 metais sukūrė bene įsimintiniausius vaidmenis skirtinguose Lietuvos teatruose. Tuos vaidmenis skiria skirtingos spektaklių temos, stilistikos, režisierių asmenybės. O kas sieja? V. Masalskio personažas dailininkas Rothko spektaklio „Raudona“ finale sako savo mokiniui: „Kai buvau tavo amžiaus, menas buvo vienišas dalykas: jokių galerijų, jokių kolekcijų, jokių ten kritikų, jokių ten pinigų. Mes neturėjom mentorių. Mes buvom be tėvų. Mes buvome vieni. Bet tada buvo didis laikmetis, mat neturėjom, ką prarast, tik viziją, kurią turėjom rast“. Ano laiko nebėra. Bet retkarčiais kai kuriuose šiuolaikinio meno, taip pat ir teatro darbuose, pamatome jo atšvaitus. Kas tai? Gal vizijos, kurią reikia pačiam vienam atrast, ilgesys...