PRAKEIKTA MEILĖ

Kas dar atsimena vaikystės viešnages pas senelę? Daug skanėstų, kurių kaina – ilgas ir varginantis bendravimas. Visuomet nustebinantys radiniai spintoje, saugomi tikriausiai nuo praėjusio karo, jei netyčia užkluptų kitas. Ir tas rūpestis, kurį reikia spėti išreikšti per porą valandų, kurias svečiavimuisi gali skirti tavo tėvai. Užaugęs pamatai, kad iš esmės visos senelės tokios pat ir nusijuoki viduje. Garsiai nusijuokti leido Agniaus Jankevičiaus spektaklis Rusų dramos teatre „Prakeikta meilė“ (inscenizaciją pagal autobiografiniais faktais paremtą Pavelo Sanajevo apysaką parašė Marius Macevičius).

Pirmą kartą 1996 metais išspausdintas kūrinys „Palaidokite mane už grindjuostės“ vėliau susilaukė audringos reakcijos. Iki žiaurumo sutirštinti artistų šeimoje gimusio rašytojo biografiniai faktai kėlė ir diskusijas, ir isterišką juoką. Pasakojimą patraukliu daro įvairios buities smulkmenos, tokios atpažįstamos ir bendros visoms posovietinėms šalims. Tačiau tai nereiškia, kad režisierius kartu su dailininke Laura Luišaityte scenoje stengėsi atkurti komunalinį butą.

Spektaklio erdvė, kaip ir būdinga Jankevičiui, – minimaliai apstatyta, iš pirmo žvilgsnio net tuštoka. Didžiulė kino juosta, nutiesta per grindis ir kylanti į viršų jau ekrano pavidalu, įrėmina veiksmo vietą. Joje – keturios taburetės, o toliau – tik aktoriai. Tokios scenografijos pasirinkimą įprasmina pasakotojas – jau suaugęs Saša, Aleksandras (akt. Valentin Kurlikovskij), tapęs kino režisieriumi. Jis savo vaikystės pas Senelę (akt. Inga Maškarina) prisiminimus nupasakoja lyg naudodamasis kamera. Visuomet būdamas „už kadro“, jis gali bet kada sustabdyti ir paleisti savo atsiminimų filmą – ekrane rodomos videoprojekcijos „dubliuoja“ ar pakeičia sceninį veiksmą.

Taigi, siužetas paprastas: atėjęs vaikinas pasakoja savo vaikystės istorijas, kurias vizualiai apipavidalina kiti keturi veikėjai – tarp jų – tuomet antraklasis jo paties prototipas. Į spektaklį įvestas pasakotojas suteikė režisieriui teisę pasukti aktorius en face – Aleksandrui pasakojant būsimą epizodą, mes pereiname į jo vietą, lyg akis į akį ar stambiu planu turime išvysti tai, ką ir kaip matė jaunasis Saša (akt. Valentin Novopolskij). Tuo tarpu aktoriams tenka vaidinti beveik be jokio tarpusavio kontakto. Galima tik stebėtis tiksliai atidirbtomis mizanscenomis, kai lyg atskirtuose kadruose veikiant išlaikomas sinchroniškumas (pvz., Maškarinos Senelei sugriebus menamą anūko ausį, šalia sėdintis Novopolskis užlaužia galvą ir susirango iš skausmo).

Spektaklio veiksmo ašis – Senelės ir mažojo Sašos santykiai. Anūką auginanti, nuo esamų ir įsivaizduojamų ligų bei motinos sauganti Nina Antonovna – šeimos variklis. Ji kuriama naudojant atpažįstamas, kone buitiškas priemones: į kuoduką surišti plaukai, spalvotas chalatas, iš po kurio kyšo megztinio apykaklė, prijuostė, storomis kojinėmis apmautos pėdos, vos telpančios į šlepetes. Taip aprengta, Maškarina iš pirmo žvilgsnio atrodo bjauri, perdėtai emocinga senė. Šiurkštaus balso, visuomet kalbanti pakeltu tonu, nevengianti riebiai nusikeikti, – pirmoje spektaklio pusėje toks personažas regisi net groteskiškas.

Šalia jos – Valentino Novopolskio Saša. Mažas, mielas, nuoširdus, tvirtos globėjiškos rankos prispaustas antraklasis, kuriam neleidžiama išlįsti iš šiltų pėdkelnių. O ką jau kalbėti apie žaidimus su kitais vaikais už kiemo ribų, juk suprakaituos ir susirgs, be to, ir draugai, kaip visuomet, suaugusiems atrodo nepatikimi. Mėgaudamasis kone kasdienėmis temperatūrą mažinančiomis klizmomis, berniukas nesipriešina, kurgi tai būtų matyta! Tik va norisi kartais sužinoti, ar tikrai jis toks neatsparus ligoms, o tada jau tenka kurti istorijas, iš kur apsnigtame balkone atsirado šlepečių įspaudai... Sakytum, Novopolskio kuriamas berniukas – normalus vaikas, bet turi kažkokio jautrumo. Tikriausiai tai – laukimas, kol pagaliau pasirodys mama (akt. Julija Krutko).

Kol jos dar nėra, vis arčiau susipažįstame su Nina Andrejevna. Po truputį galima pradėti suprasti, iš kur kyla jos pyktis. Senelis Semionas Michailovičius (akt. Vladimir Dorondov) pasirodo esantis viena iš priežasčių. Lėtas, dėl ligos sunkiai vaikštantis, vešliais antakiais, išoriškai gana schematiškas, Dorondovo personažas scenoje iš pat pradžių pasirodo lyg liūdnas juokdarys. Nerangaus kūno, daugiau į anūką, nei į žmoną reaguojantis senelis slepia nusivylimą gyvenimu. Saša jam kaip atgaiva, kai norisi pamiršti tai, apie ką jau nemalonu galvoti, atsipalaiduoti. Ir šis pasyvumas, ir požiūris į anūką siutina Niną Andrejevną. Jai reikia žinoti, kad kažkam irgi blogai, kad kažkam irgi rūpi. Priešingai nei berniuko motinai, kuri jį tiesiog paliko ir pabėgo pas naują vyrą. Bent jau tokią istoriją pasakoja senelė, pasiryžusi iki galo likti su Saša.

Kitoje scenoje, Jankevičiaus spektakliuose dažnai pasikartojančiame sapne-iliuzijoje, pirmą kartą išvystame mamą Olią. Sapne jaunasis Aleksandras mato, kaip pats save užkala po grindjuoste jos bute, kad galėtų ją visą laiką matyti. Paveiksle pasirodo ir seneliai su pripūstais balionais, be viso to, berniukas gauna didžiulę porciją šokoladu glaistytų ledų. Ir štai, sapnas pildosi – Sašos aplankyti ateina mama. Galbūt ne veltui pirmiau ji pasirodė berniuko pasąmonėje, akivaizdu, jog savo motiną jis mato taip retai, kad kartais gali apimti jausmas, tarsi toks asmuo – tik iliuzija, kaip ir tie ledai.

Olia myli ir bijo, nori ir negali, stengiasi ir neįveikia savo motinos. Iš pradžių tai pasirodo juokinga, panašu į mūsų tėvus, vis dar paklūstančius seneliams, bet kartu jaučiančius dėl to nesmagumą. Gimdytojai niekada nesiliaus kišęsi į savo vaikų gyvenimus, nenustos patarinėti, nors nežinia, ar jų patirtis gali duoti žymios naudos. Šiuo požiūriu Olia ir jos sūnus, atrodytų, atsiduria toje pačioje vietoje. Abu beviltiškai nori išsivaduoti iš senelės tironijos, bet vis dėlto turi jai paklusti, nes nei vienas, nei kitas nėra pakankamai stiprus.

Toks troškimas būti kartu jausmingai išreikštas scenoje, kai ant grindų susėdę motina ir sūnus išbando jos ką tik atneštą žaidimą. Trumpas svečiavimosi laikas pradeda lėkti dar greičiau, užvaldęs žaidimo azartas susipina su noru pabėgti, o visuomet kažkur netoliese rėkia Nina Andrejevna. Damoklo kardas kabo, o jos balsas tvyro ore, bet kuriuo metu pasirengęs smogti. Tuo metu apačioje du vaikai stengiasi jį ignoruoti. Galų gale jie iš tiesų pabėga.

Ir tada, kaip sako pats Aleksandras, kažkas pasikeičia, kažkas jau nebe taip. Viskas, ko buvo nekęsta, kas buvo keikta, įgauna tiesos, prasmės. Nuo pat pradžių gretinti Olios ir Ninos Andrejevnos gyvenimai atskiriami buto durimis, į kurias belsdama senelė sako ilgą finalinį monologą. Atrodo, jau nebėra ko išsakyti. Jau papasakotos visos laimės, meilės, praradimai – visas ją sudaužęs gyvenimas, į kurį savo riksmais kabinasi Maškarinos herojė. Sako, kas mūsų nepražudo, padaro stipresnius, šiuo atveju – aršesnius.

Visas įtūžis, nestabdomai liejęsis spektaklyje, čia atvirsta į tikrąją formą, atpažįstamą meilę. Žiūrovams kartu su Krulikovskio Aleksandru reikėjo peržiūrėti jo vaikystę lyg seną namų gamybos kino juostą, dar kartą pamatyti senelę, atpažinti jos meilę, rūpestį, slėptą po tuo atšiaurumu visam likusiam, žalojančiam pasauliui. Iš pradžių linksminęs vaikystės impresijomis, skaidrėse rodęs spintos barą, paverstą bene altoriumi, virtuvę, apstatytą trilitriais stiklainiais (tai, su kuo visi kažkada susidūrėme), Krulikovskio herojus pamažu nustojo būti šmaikščiu pasakotoju ir tapo liūdinčiu. Savotiškai susitaikęs su tuo, kas buvo, jis pradėjo gailėtis senelės, kurios meilė, pasirodo, prakeikė ne jį, o ją pačią.

Jankevičiaus požiūris į pasirinktą Sanajevo medžiagą savotiškai taikliai, laiku ir vietoje pasirodė publikai. Tokiais išreklamuotais dvidešimtaisiais laisvės metais vėl grįžome į tuos prieš tai buvusius, senelių aukso metus. Tokius nostalgiškus, sakoma, blogus, bet savotiškai žavius. Maškarinos senelėje buvo galima kiekvienam pamatyti bent po dalį savųjų močiučių ir galbūt dar kartą viduje joms nusišypsoti.