MARIUS REPŠYS

Viskas prasidėjo lyg ir sklandžiai – aktorius Marius Repšys startavo kaip vienas iš jaunos ir veržlios kūrybinės komandos dalyvių. Tikrai nepasakysi, kad jo nesimatė. Tačiau reikėtų pridurti – savo pedagogo režisieriaus Gintaro Varno, o netrukus – ir bendramokslio Vido Bareikio spektakliuose jis matėsi kaip vienas iš žavių, drąsių, laisvų, pašėlusių, azartiškų jaunų aktorių komandos. Ir M. Repšiui, atrodo, visai patiko taip būti.

Visgi akivaizdu – būtent atsitraukimas nuo savo kurso komandos ir susitikimas su kitokiu režisieriaus Oskaro Koršunovo teatru tapo nauju stipriu jo kūrybiškumo impulsu. O. Koršunovas išlaisvino aktorinę M. Repšio prigimtį, atskleidė jos talpumą ir individualumą bei imlumą kitokiai teatro kalbai. Buvęs „vienu iš tų“ jis tapo „vienu tokiu“.

Tiesa, kūrybinio M. Repšio bendradarbiavimo su O. Koršunovu pradžia iš pirmo žvilgsnio atrodė labiau pratęsianti ir sutvirtinanti, nei koreguojanti jo aktorystės charakteristikas, pažįstamas iš „Utopijos“ teatro bei „No theatre“ spektaklių. Viena vertus, O.Koršunovo „Išvaryme“ aktoriaus sukurtas Vandalas – tas savimi patenkintas statybose neblogai „išsikačialinęs“ treninguotis – buvo pastebimai atitrūkęs nuo rafinuoto G. Varno teatro estetizmo ar intelektualinių sceninių V. Bareikio spektaklių tipažų. Tačiau jame atsispindėjo ankstesniuose „Utopijos“ socialinio teatro eksperimentuose „Žvaigždžių krušoje“ (2007) ar „Dekaloge“ (2008) M. Repšio įgyta patirtis, o taip pat ekscentriškose „No theatre“ provokacijose „No concert‘e“ (2009) ar „Telefonų knygoje“ (2010) išlavinta nevaržoma, savaip įžūli ir „chamiška“ jo personažų laisvė.

Vis dėlto „Išvarymo“ Vandalo efektas buvo susijęs ne tiek su „atšviežintais“ aktorinės M. Repšio praeities pasikartojimais, kiek su naujų aktorinio buvimo būdų atradimais. Visų pirma – ir labiausiai – jis susijęs su dar nematyta stulbinančios empatijos energija, suliejančia agresyvumą ir nuoširdumą. Šis priešingų energijos polių lydinys Vandalo vaidmenyje lėmė ypatingą vaidybos realizmą, balansuojantį ant teatrinio sąlygiškumo ribos, tačiau jos neperžengiant dėka aktoriaus sugebėjimo valdyti vaidmens formą ir minėtas priešybes savaip „įvilkti“ į žanrinį komizmo rūbą.

Gražiausia yra tai, kad prasčioko ir primityvaus tipelio Vandalo gyvenime M. Repšys už socialinių paribių luobo ieško ir atranda žmogiškas savybes, atsiskleidžiančias netikėčiausiais momentais, tarp jo agresijos pliūpsnių. Aktorius neteisia savo personažo ir nesišaipo iš jo, bet ieško jo veiksmų motyvų. Ir sugeba žiūrovą paversti savo paieškų sąjungininku. Šitaip jis atranda Vandalo paprastumą ir žemiškumą, jo siautėjimams suteikdamas patrauklių žmogiškumo bruožų – naivaus nuoširdumo, draugystės džiaugsmo, geresnio, laimingesnio gyvenimo troškimo. Galima sakyti, M. Repšys atveria Vandalo širdį. Todėl už viso jo veiksmų ir poelgių komizmo pamatome kažką daugiau, o būtent – žmogaus likimo dramą. Ji savotiškai ataidi dramatiškose Beno (Ainis Storpirštis) ir Eglės (Monika Vaičiulytė) likimų peripetijose.

Būtent šis širdies/nuoširdumo aspektas tikriausiai nulėmė, rodos, netikėtą aktorinės M. Repšio biografijos posūkį ir savaip užpildė didžiulę properšą tarp „Išvarymo“ Vandalo bei „Katedros“ (2012) Lauryno. Nors Laurynas įkūnijo visokeriopą Vandalo opoziciją ir reiškė iššūkį „Išvarymo“ įtvirtintam aktoriniam M. Repšio, kaip „gatvės chamų“ eksperto „statusui“, šis naujas aktoriaus vaidmuo turėjo savo priešistorę. Pirmojo „Katedros“ veiksmo pabaigoje Aklas Smuikininkas (Saulius Bareikis) Lauryno prašomas „kažką pagroti“, pasiūlo „Grūšią“, nes ji „lyg ir iš širdies išeina“. M. Repšio Lauryno replika, kad „svarbiausia – iš širdies...“, išreiškianti esminį jo vaidinamo kūrėjo credo, galėjo būti ir „Išvarymo“ Vandalo replika.

Žinoma, M. Repšio Lauryno „iš širdies“ yra kitokios prigimties bei kyla iš kitokios – gerokai sudėtingesnės – aktorinės raiškos. Tiksliau – tai, ką Vandalas išreiškė per kūno energiją, Lauryne tarytum transformavosi į dvasios energiją. Kūrybinėje M. Repšio biografijoje Laurynas ženklino ne tik susitikimų su klasikiniais scenos herojais pradžią, bet ir tai, ką būtų galima įvardyti kaip perėjimą nuo išorinės prie vidinės ekspresijos.

Šis vidujiškumas visų pirma reiškia kitokį jautrumą. Jis gimsta per pastangą įsiskaityti į Just. Marcinkevičiaus aprašytą Lauryno ryžto, nerimo, abejonių bei kančių istoriją ir kartu su režisieriumi papasakoti ją taip, kaip scenoje ji dar nebuvo pasakota – be tradicinio heroizmo, tačiau ir be ironiško jo revizavimo. Nuoširdžiai, asmeniškai, jautriai. M. Repšiui turėjo būti labai nelengva. Jis ėmėsi Lauryno vaidmens kaip savo paties Katedros. Ir kūrė jį, pasitelkęs visą savo stropumą, darbštumą, užsidegimą, profesinę atsakomybę bei rimtį. Šis vaidmuo, anot aktoriaus, jam tapo ne tik žmogiška bei profesine mokykla. Joje kartu su režisieriumi O. Koršunovu jis mokėsi to nesuvaidinto tikrumo, be kurio spektaklio kūrėjai neįsivaizdavo šiandieninės „Katedros“.

Lauryno tapatybė spektaklyje ne šiaip aktualizuojama, bet iš naujo atveriama, atsižvelgiant į Just. Marcinkevičiaus kūrybines nuostatas. M. Repšys vaidina ne garsųjį XVIII a. Lietuvos menininką, „griuvėsiuose ir tamsoje“ skendinčios tautos žadintoją ar laisvės kovotoją-maištininką (jie jau buvo suvaidinti ankstesnėse lietuvių teatro „Katedrose“), bet pasakojo ir kartu išgyvena skausmingą kuriančio jauno žmogaus brendimo/dvasinės saviieškos istoriją. Šia prasme aktorius su režisieriaus pagalba monumentalų klasikinį herojų paverčia intravertišku, sutelkia jo dramos gijas į vidinę refleksiją. Spektaklyje dominuoja vidinis Lauryno konfliktas, kylantis iš gniuždančių praradimų, prasmės paieškų, akistatų su savo silpnybėmis, abejonių, vilčių bei nusivylimų. Jį įrėmina jauno ir gyvybingo kūrėjo tapsmo kitu, kitokiu – gyvenimo „šobliom apkapotu“ ir savo talentą, kaip likimo prakeiksmą suvokusiu žmogumi. O. Koršunovas kartu su M. Repšiu Lauryno istorijoje išskaitė ir sceninėje jos interpretacijoje išviešino būtent žmogiškos patirties dramos logiką.

M. Repšio dėka ši drama neprarado patrauklumo ir širdingo paprastumo žymių. Aktorius atvėrė Lauryno daugialypumą, savotišką jo „hamletiškumą“ – nuolatinėje vidinėje įtampoje jaučiamą jo būties prieštaringumą, bet kartu leido jam išlikti žemiškam bei paprastam kaip „kupiškėnas“, anot Motiejaus (Arūnas Sakalauskas/Martynas Nedzinskas). Organiškas žemiškų ir dvasinių priešybių derinys M. Repšio kūryboje su Lauryno vaidmeniu įgavo naują meninę išraišką ir vertę.

Į dramatišką Lauryno patyrimų istoriją M. Repšys įsižiūrėjo su maksimalistiniu atsisakymu meluoti ir besąlygišku – savaip „vandališku“ – atvirumu.. Matyt, todėl vis sunkėjanti Lauryno nevilties našta atrodė – paradoksalu – tiesiogiai proporcinga lygiai taip pat stiprėjančiam „išlengvinančiam“ jo dvasinės švaros įspūdžiui, kuris radosi kaip nebanali Just. Marcinkevičiaus kūrybos dvasingumo išraiška.

Turbūt taip būna tik tada, kai „svarbiausia – iš širdies“.