KODAS: HAMLET

Vertėtų pradėti nuo to, kad Olga Lapina yra viena nuosekliausiai, kruopščiausiai ir galbūt netgi šalčiausiu protu dirbančių pastarojo meto režisierių Lietuvoje. Kasmet, peržvelgiant naujausius ir įsimintiniausius spektaklius, jų sąraše atsidurs ir bent vienas O. Lapinos darbas. 2010 m. baigusi režisūros studijas GITIS’e (kurso vadovas – Olegas Kudriašovas), jauna režisierė grįžo į Lietuvą ir lyg niekur nieko (atrodytų) įsiliejo į kūrybinį teatro gyvenimą.

Iš pradžių Lapina buvo žinoma kaip spektaklių vaikams kūrėja (už juos du kartus apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi), kurios pavardė laikui bėgant ėmė užtikrinti projekto sėkmę. Šiandien sukūrusi taip pat ir spektaklių suaugusiems, režisierė jau turi savo braižą. Labai svarbią vietą jos teatre užima vaizdiniai ir garsiniai potyriai, kuriami ne vien estetikos, o dar daugiau – atmosferos vardan, pasirinkta literatūrinė medžiaga tampa lengvai perkonstruojamu įrankiu, o aktorių darbas yra grįstas komandos bendradarbiavimo principu. Visa tai dar ryškiau nei iki šiol galima patirti teatriniame žaidime „Kodas: HAMLET“.

Šis „Hamletas“ – bandymas jungti teatrą ir neseniai Lietuvoje išpopuliarėjusį laisvalaikio leidimo būdą. Jo veikimo principas paprastas: grupė žmonių yra uždaromi kambaryje ar kambariuose, iš kurių, ieškodami užuominų ir jas spręsdami, turi ištrūkti. Nors ir populiaresnis tarp jaunimo, loginio mąstymo reikalaujantis užsiėmimas yra tinkamas bei suvilioja ir vyresnius. Į panašią tikslinę auditoriją taikosi ir spektaklio kūrėjai, žymintys „Hamletą“ N–16 ženklu. Tai leidžia suprasti, kad kiekvienas žiūrovas čia yra savarankiškas ir sąmoningas žaidimo dalyvis, galbūt net susipažinęs su Shakespeare’o kūriniu, nors jo išmanymas, beje, nebūtinai padės...

Escape room žaidimai, šiemet skaičiuojantys dešimtus savo egzistavimo metus, greitai rado savo gerbėjų ratą. Gimę iš kompiuterinių simuliuotos realybės žaidimų, jie ėmė tenkinti norus tų, kurie visą gyvenimą norėjo pabūti realiais herojais. Akivaizdu, kad tai nedaug kuo skiriasi nuo šiandieninio įtraukiančio (immersive) teatro, kuriame ilgai stebėtoju buvęs žiūrovas gali tapti ne tik veikiančiuoju, bet (jei jam suteikiama galimybė) ir kuriančiuoju veikėju.

Ne veltui Shakespeare’as, kurio citatos apie tikrovės ir teatro ryšį skamba iki šiol, buvo pasirinktas Lapinos eksperimentui. Režisierės sprendimas atrodo dėsningas: jau anksčiau ji naudojo Rusų dramos teatro užkulisius vaikiškam spektakliui. Dekonstruodama, o ne iliustruodama dramaturginę medžiagą, režisierė vėl ją lipdo teatro siūlomomis raiškos priemonėmis, patį teatrą matydama kaip didžiulę žaidimo ir bendravimo aikštelę, kurioje gimsta kitokios logikos pasaulis.

Vartodami žodį „teatras“, šiuo atveju kalbame ir apie meno sritį, ir apie patį pastatą. Lapinos kūrybos racionalumas slypi jos požiūryje: ji nemistifikuoja teatro meno. Jos spektaklių teatrališkumas yra grįstas logišku sceninės formos pasirinkimu, profesionaliai išnaudojant visas reikiamas jos dalis: ar tai būtų scenos įranga, ar pats teatro pastatas su visais koridoriais ir užkampiais. Tokiu būdu, nors tai gali nuskambėti paradoksaliai, visiškai šalia žiūrovo yra sukuriamas magiškas pasaulis, kuriame, vėlgi netikėtai, atsiranda ir kasdienybė.

Lapinos kūryboje teatras yra diskusijos, bendro būvio, vizijų, edukacijos (bet ne pamokymų) vieta. Tikriausiai tai ir yra viena paveikiausių Lapinos vaikiškųjų spektaklių dalis, teatre suaugusiems virstanti koketišku siūlymu tiesiog pasigėrėti ir į viską pažvelgti paprasčiau. Tokį siūlymą įžvelgiu ir Rusų dramos teatre sukurtame „Rusiškame sąsiuvinyje“, kurį daugelis suvokė kaip jausmingą odę moteriai iš „ikifeministinės epochos“. Mano nuomone, ryškus šio spektaklio archajiškumas daugiau suteikė ironijos „amžinosioms temoms“ nei bandė tiesiogiai perkelti veiksmo laiką.

Žaidimo „Kodas: Hamlet“ grožis yra tas, kad puikiai žinoma istorija iš esmės įvyksta ne su dalyvaujančiaisiais ar tarp jų, bet šalia jų, kuriančių savo pasakojimą paraleliniame Elsinore. Jie čia yra svečiai, sekantys ženklus, atpažįstantys išnyrančius veikėjus ar jų atvaizdus, tačiau jų tikslas nėra įsibrauti ir pakeisti istorijos tėkmę, o, greičiau, keliauti per ją, siekiant išgyventi. Kitas Shakespeare’o pjeses, tarkime, „Makbetą“ ar „Titą Androniką“, pritaikyti tokiam žaidimui tikriausiai būtų žymiai sudėtingiau...

Lapinos „Hamlete“ grupė žaidėjų tampa lyg prašalaičiais, užklydusiais į Elsinorą ir vis, jau įvykus įvykiui, atsiduriančiais nusikaltimo vietose. Kartkartėmis tai smagiai primena Tomo Stoppardo pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“, kurioje antraeiliai ir pirmaeiliai personažai savotiškai apsikeičia pozicijomis, bet ne vaidmenimis, – mes keliaujame per istoriją visiškai nauju keliu.

Du žaidėjų grupę lydintys aktoriai, iš pradžių atrodantys kiek grėsmingai, pamažu (laikui tiksint vieno iš jų rankose) tampa vieninteliais galimais gelbėtojais, jei ištiktų tikra katastrofa (kuri, matyt, nėra įmanoma). Nors žaidėjams duodamos 60 minučių, visos grupės turi atlikti visas užduotis, nesvarbu, kiek laiko tai truktų. Žinoma, tai susiję su šio renginio teatrine dalimi, dažnai įveikiančia žaidimą.

Natūralu, kad tokios didžiulės apimties bandymas turi ir trūkumų. Pirmiausia tai – neišnykstančios teatro ir interaktyvaus žaidimo prigimties skirtybės, dažnai imančios kovoti tarpusavyje. Nors kiekvienas žaidėjas bet kuriuo metu gali pasitraukti iš žaidimo, kaip ir gali išeiti iš spektaklio, tačiau žiūrovas, pirkęs bilietą į renginį ir norintis pamatyti jį visą, gali nusivilti iš tiesų išmestas iš žaidimo... Tikriausiai todėl formaliai šiame „Hamlete“ pralaimėjusiųjų nebūna, ir pabaigoje visi iškilmingai užlipa ant scenos, kur juos pasitinka aplodismentai. Juk visi mes – aktoriai...

Iš kitos pusės, teatrinis žaidimas yra pritaikytas visiems, taip pat ir mintinai pjesės nemokantiems. Tiesą sakant, puikus jos išmanymas priešpremjerinės peržiūros metu pakišo koją ne vienam dalyviui: užuot tiesiog fiziškai ėmę ieškoti, jie bandė rasti kuo intelektualesnius atsakymus. Čia, žinoma, įdomi ir kita pusė – ar „Hamleto“ gerai neišmanantys žiūrovai nepraranda dalies žavesio, kurį gimdo kūrybinės komandos išmonė, o gal kaip tik – priešingai?

Teatras „Kode: Hamlet“ tampa ne tik vieta, bet ir aplinka naujam vyksmui. Atskiruose kambariuose ir koridoriuose dažnai net pamiršti, kur iš tiesų esi ir vėl nustembi patekęs į gerai pažįstamas teatro vietas. Tuo pat metu neįtikėtinai apleistos Rusų dramos teatro patalpos, pirmą kartą matomos iš taip arti, priverčia pagalvoti, o kartais, užuodus pelėsį, net pratarti, kad kažkas danų karalystėje tikrai supuvę. Tad už itin patrauklią patirtį dėkoti reikia ne tik režisierei, bet ir scenografei Renatai Valčik, skoningai ir išmaniai sukūrusiai dažnai galerijos vertas instaliacijas kiekvienoje lankytoje patalpoje; kitokį pasakojimą plėtoti padėjusiam vaizdo režisieriui Jonui Terteliui ir kompozitorei Ritai Mačiliūnaitei. Nors ir susidedantis iš daugybės detalių, „Kodas: Hamlet“ tampa visų pirma vizualia ir fiziškai išgyvenama patirtimi. Tuo galbūt spektaklis labiausiai ir džiugina publiką, neverčiamą klausytis nė vieno monologo ar dialogo viso teatrinio žaidimo metu.

Dėl to, kad daugiausia kuria jaunesniems žiūrovams, Olga Lapina dažnai lieka bendraamžių ir vyresnių kolegų šešėlyje. Tačiau vien šiuo darbu daugelį jų Lapina lenkia paprasčiausiu, nors pastaruoju metu mūsų teatre vis rečiau pasitaikančiu, amato, profesijos išmanymu. Režisierė žvelgia į teatrą kaip individualaus pasaulio matymo ir mąstymo įrankį, kuris padeda iš tiesų bendrauti, o ne pamokslauti. Tuomet atsiranda platesnis savo profesijos matymo laukas, į kurį staiga patenka ne tik pjesės, citatos ir įvaizdžiai, bet ir nauji įkvėpimai, esantys žymiai arčiau vadinamojo „kasdienio“ žmogaus. Šiuo atveju tai – escape room, atvedantis į teatrą naujų ir kitokių pojūčių ieškančią publiką ir stebinantį tą, kuriai čia jau viskas matyta ir atsibodę.

***
Nesusilaikau nuo dar vieno baigiamojo žodžio, kurio nesinori dėti į post scriptum. Galima būtų parašyti atskirą straipsnį apie tai, kiek ir kokių panašaus principo spektaklių pasaulyje jau yra sukurta, kiek mes juos šiuo Lapinos darbu galime mintimis pasivyti ar niekada negalėsime... Tačiau Lietuvos masteliu svarbiausia ir maloniausia šio projekto žinia yra pats įrodymas, kad ir čia esama režisierių, savo profesiją suvokiančių ne kaip dramaturginio teksto inscenizavimą ar visokeriopą scenos išnaudojimą, jos „pervertimą“, bet kaip naujo dialogo kūrimą nuo pat pamatų. Fizinį ir tikrą.