RENATA VALČIK

Vienas ryškiausių 2017 m. teatrinių įspūdžių – Valstybiniame jaunimo teatre rodomas instaliacijų spektaklis „Apie baimes“, kurį sukūrė dramaturgė Teklė Kavtaradzė, režisierė Olga Lapina ir scenografė Renata Valčik (premjera – rugsėjo 24 d.). Dešimt vaikystės baimių istorijų, perteiktų įvairiausiose teatro erdvėse, nustebino temų, keliamų klausimų ir ypač vaizdinių asociacijų įvairove, leidusia atrasti kitokį teatrą, nebijantį palikti sceną ir pasinerti į tarpdalykinę šiuolaikinio meno erdvę, kur interaktyviomis gijomis susiejami objektai, instaliacijos, vaizdo projekcijos, aktoriaus ir žiūrovo partnerystė.

Visa tai dailininkės Renatos Valčik stichija. Racionali, analitinio mąstymo ir išradinga fantazuotoja, visą laiką pasiūlanti savo partneriams – režisieriams ir aktoriams – aplinką, raginančią surasti su ja kontaktą ir nugalėti trumpalaikes kūrybinio baikštumo minutes.

Iš daugumos Lietuvoje dirbančių scenografų Valčik kūrybą išskiria studijos ne tik Vilniaus dailės akademijoje, kur nuo pat XX a. vidurio mokoma scenografijos, bet ir Prahoje, Teatro ir muzikos menų akademijos Teatro fakultete (DAMU). Mokslas šioje garsioje Čekijos mokykloje išugdė atvirą santykį su visais teatro komponentais; toks požiūris mokantis Lietuvoje anuomet susiklostydavo kiek vėliau: Vilniaus dailės akademijos scenografijos programa daug dėmesio skirdavo piešimui, tapybai ir tik vėliau – tikros teatro erdvės bei joje dirbančių kūrėjų pažinimui ir prisijaukinimui.

Pirmieji darbai

Renata Valčik teatrinę kūrybą pradėjo 1996 m. mažesnėse erdvėse (darbai tarptautiniam festivaliui „Naujasis Baltijos šokis“: „Žodžių žaismas“ (1996), „Vienas ne vienas“ (1997; šį spektaklį Valčik ir režisavo). Nuo pat kūrybos kelio pradžios menininkė pati ieškojo galimybių savo idėjoms reikšti, neretai ir aktyvaus kūrybinio darbo ištroškusių bendraamžių būryje (tokia buvo „Freken Julija“, 1999 m. pastatyta „Kito kranto“ režisieriaus Justino Lingio). Minimalistinis scenovaizdis leido suspindėti aktorių Eglės Mikulionytės, Astos Baukutės ir Dainiaus Kazlausko ryškiais štrichais sukurtų vaidmenų energijai.

Ko gero, drąsa ir smalsumas studijų Prahoje metu leido Valčik ne tik stebėti teatro procesus bei modeliuoti juos popieriuje, bet ir išbandyti idėjų įgyvendinimo iššūkius tikrame teatre, pirmą kartą susiduriant su pasaulinės literatūros ir dramaturgijos klasikais: 2001 m. Prahos teatre „Disk“ buvo pastatyti Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“ ir Pierre’o Beaumarchais „Figaro vedybos“.

Po mokslų Čekijoje į Vilnių grįžusią dailininkę greitai pastebėjo režisierius Cezaris Graužinis, pats po kelių svetur sukurtų spektaklių grįžęs į Lietuvą ir mėginęs vėl įsitvirtinti Lietuvos teatro pasaulyje. Graužinio „Dėdulės sapną“ pagal Fiodoro Dostojevskio apysaką, 2002 m. pastatytą Jaunimo teatre, daug kas iki šiol prisimena ne tik dėl talentingos Rolando Kazlo vaidybos, bet ir dėl konstruktyvaus Renatos Valčik scenovaizdžio, kuriam dostojevskiškos nuotaikos suteikė minkšti šviesos ir šešėlio kontrastai bei erdvę rėminančios ir tuo pat metu praplečiančios lengvos uždangos, sukuriančios paslaptingą, tikrą ir kartu nerealią atmosferą.

Masalskio teatre

Vis dėlto Renatos Valčik įvairiabriaunio talento atradėju galima vadinti Valentiną Masalskį, kuris kviesdavo ir tebekviečia ją įvaizdinti pačių įvairiausių sumanymų. Tai pačių skirtingiausių žanrų spektakliai, leidžiantys dailininkei būti kitokiai, įsigilinus į dramaturginę medžiagą suteikti sąlygas sukurti ir veiksmo aplinkybes, ir aktorinės kūrybos erdvę, ir raiškius vizualinius personažų įvaizdžius.

Pirmiausia 2002 m. Masalskis pakvietė Valčik kurti scenovaizdį (tiksliau, veiksmo erdvę) savo monospektakliui „Nuolankioji“ pagal Fiodoro Dostojevskio apsakymą – nuspręsta atiduoti pirmenybę ne sau, bet viduje iškylantiems vaizdiniams, apsiriboti šviesos, šešėlio, aktoriaus išgyvenamos istorijos įtaiga, smulkiais baltais taškučiais nusėtos Lukerjos – Dianos Anevičiūtės suknelės keliamomis asociacijomis.

2003 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) sukurtoje Thomo Bernhardo „Įpročio jėgoje“ taip pat veikė tuščia erdvė, per juodos ir baltos spalvos kostiumų kontrastą negailestingai atskleisdama ambicijų bergždumą ir „nudavinėjamos kūrybos“ tuštybę. Po metų sukurtas Williamo Shakespeare’o „Karalius Lyras“ buvo tarsi žaidimas su paties Masalskio idėjomis – rupių faktūrų drabužiais aprengti aktoriai vaidino su lėlėmis-mediniais objektais, kurių šiurkščios faktūros vėrė paties karaliaus sielos žaizdas. 

2005 m. LNDT pasirodė du Masalskio darbai: „Saula“ ir „Kontrabosas“. Albinos Žiupsnytės „Sauloje“ teko ieškoti bendros vaizdinės kalbos su subtilia, estetizuota pjesės autorės kuriamų popieriaus karpinių kalba, kurių ažūrinei ornamentikai kaip ryškus prasminis ir vaizdinis kontrastas buvo beveik natūralistinis Viščiuko (aktorius Marius Jampolskis) kostiumas – lygiai kaip ir jo konkreti, smulkmeniška sceninė būtis nublanko Saulos (dainininkė Saulė Šerytė) skleidžiamoje muzikinėje erdvėje. Patricko Süskindo „Kontrabosas“ – asketiškas, konstruktyvus, minimalistinis spektaklis, suteikęs galimybę atsiskleisti aktoriaus Šarūno Puidoko talentui.

Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler „Aš, Fojerbachas“ – dar vienas Masalskio LNDT sukurtas spektaklis, kuriame Valčik sąmoningai atsisakė iliuzinės erdvės – tai spektaklis apie teatrą, o jo veiksmo vieta – scena – palikta tokia, kokia yra, be jokių pagražinimų, atvira ir paslaptinga, tuščia ir pilna įvairiausių istorijų, vilčių ir žlugusių ambicijų, kurias įkūnija spektaklio pabaigoje pasirodantis metalinis karkasas, primenantis milžinišką šunį. Jis veikia kaip paradoksali vaizdinė detalė – siurrealistinė pabaisa, grėsminga ir bejėgė tuo pat metu. Marie-France Marsot „Laukim skambučio“ (LNDT, 2007) dailininkė sukūrė kaip vartotojiškos visuomenės, dūstančios nuo vienkartinių plastmasinių daiktų ir savo gyvenimą vyniojančios į polietileno gabalus, satyrą, o Thomo Bernhardto „Pasaulio gerintojuje“ (LNDT, 2009) keli sceniniai objektai priminė sterilų ligoninės interjerą (nikeliuota lova, didžiulis operacinis šviestuvas) ir netrukdomai leido skleistis pagrindinio veikėjo kliedesiams.

Daug darbų Valčik sukūrė su Masalskio mokiniais, įkūrusiais „Trupę P. S.“ (Peterio Handke’s „Publikos išplūdimas“, „Žinia“, „Gaidos“, „Už linijos“), kuri vėliau tapo Klaipėdos jaunimo teatru (čia pastatytas Mindaugo Nastaravičiaus „Paukštyno bendrabutis“, „Batų istorijos“, Justo Tertelio „Sudie, idiotai!“, „Kopėčios“, „Pamoka“, Justino Marcinkevičiaus „Voro vestuvės“).

Šokio erdvėse

Nuo pat pirmųjų savo žingsnių scenoje Renata Valčik bendravo su šiuolaikinio šokio menininkais, tokiais kaip Loreta Juodkaitė, gatvės šokio teatras „Low Air“. Kaip ypatingą Valčik darbą galima išskirti fantasmagoriją pagal Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno „Smėlio žmogų“ – Gintarės Radvilavičiūtės bežodį plastikos ir judesio spektaklį Vilniaus teatre „Lėlė“ (2014). Čia scenografija tapo ne tik aklinai juoda erdvė, iš kurios išnyra ir dingsta veikėjai, bet ir jie patys, vilkintys kostiumus-kaukes, sudvigubinančias fizinį ir metafizinį jų gyvenimą, primenantys vokiškojo romantizmo egzistencines dilemas, kiekviename žmoguje slypinčius vyriškus ir moteriškus pradus, kuriantys tirštą, asociacijas provokuojantį spektaklio plastinį pavidalą.

Kurdama spektaklius, kuriems būdingos postdraminio teatro formos, dramaturgija, gimstanti iš aktorių plastinių improvizacijų, vaizdų ir garsų, kartais Renata Valčik imasi ir tradicinės dramaturgijos. XV, XX a. pradžios ir XXI a. pradžios vaizdinius Valčik teko derinti spektaklyje „Fjorenca“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2016) – tai buvo pirmasis scenografės darbas su režisieriumi Jonu Vaitkumi. Racionalioje, šaltokoje erdvėje, primenančioje naktinio klubo atmosferą, veikia personažai, vilkintys groteskiškomis detalėmis paryškintais drabužiais – tai Thomo Manno kūrybos kosmopolitinis atspindys, atskleidžiantis rašytojui rūpėjusių problemų universalumą.

Naujų formų link

Pastaraisiais metais Valčik dažnai dirba su režisiere Olga Lapina – jos rado bendrą kalbą ieškodamos novatoriškų spektaklio formų ir erdvių, bet novatoriškumas čia ne savitikslis – taip kuriama, ieškant artimo kontakto su sparčiai besikeičiančia teatro kultūra ir jos dalyviais – ne tik aktoriais, bet ir žiūrovais, stengiamasi palaikyti teatro gyvybingumą ir aktualumą naujausių kūrybinių strategijų kontekste. Valerijaus Gavrilino „Rusiškas sąsiuvinis“ (Lietuvos rusų dramos teatras, 2015) ypatingas buvo medžiagos ir vaidybos pobūdžio pasirinkimu – tai vokalinis spektaklis, sudarytas iš keliolikos trumpų epizodų, kurių kiekvienam dailininkė siekė sukurti asmenišką vaizdinę erdvę, panaudodama šviesą ir kostiumus. 

Nemažai Lapinos spektaklių sukurta vaikams, siekiant parodyti kitokias teatrinio bendravimo galimybes, kitokius kūrybos pavidalus, teatro laiką išskleidžiant ne tik prieš žiūrovus, bet ir drauge su jais keliaujant po spektaklio erdvę, tyrinėjant, atrandant tokių įspūdžių, kurių šiuolaikinis žmogus, nejudamai sėdintis prieš scenos portalą, patirti negalėtų. Vaikai pratinami prie temų, nuo kurių anksčiau juos stengtasi apsaugoti, pavyzdžiui, spektaklis „Medėja vaikams“, kurį Lapina ir Valčik 2015 m. pastatė Klaipėdos jaunimo teatre.

Tradicinės teatro erdvės dekonstrukcija, naujų impulsų aktoriams ir žiūrovams paieška būdinga dar vienam Lapinos ir Valčik bendram darbui „Kodas: Hamlet“ (Lietuvos rusų dramos teatras, 2016). Čia dailininkės užduotis buvo surasti netikėtas erdves, kuriose atsidūrę aktoriai ir žiūrovai pajustų poreikį šiuolaikiškoms Williamo Shakespeare’o tekstų interpretacijoms, apsaugančioms gerai žinomą personažą ir jo likimo peripetijas nuo stereotipų ir rutinos.

Renata Valčik dalyvauja ne tik scenografijos, bet ir dailės parodose. Darbas su teatro erdve praverčia, kai parodiniuose plotuose tenka pristatyti kūrinį, turintį ir išsaugoti savo autonomiškumą, ir surasti kontaktą su greta eksponuojamais darbais. 

Ši patirtis įtaigiai išnaudota kuriant spektaklį „Apie baimes“, tapusį vienu iš šių svarstymų atsiradimo motyvų. Darbas su netradicinėmis erdvėmis dailininkei pažįstamas jau seniai, nuo pat pirmųjų darbų, sukurtų su gatvės šokio menininkais. Instaliacijų spektaklyje erdvę formuoja pati scenografė – tai dešimt skirtingų vaizdinių pasakojimų, kuriuose vis kitokiomis priemonėmis sukuriama vizualinė vaiko prisiminimo apie baimes parafrazė: darželio žaidimų kambarys su eksponuojamais bausmių instrumentais, javų lauke išraizgytas labirintas, keistos kaimynės miegamasis, pripildytas visokiausių mažmožių, kuriuos apžiūrinėti norėtųsi daugiau laiko, raibuliuojantis atšvaitais ežero dugnas su žemyn nutįsusiais lelijų stiebais ir iš apačios matomu nesaugaus lieptelio dugnu, odontologo kabinetas su stiklinėje spintoje išrikiuotomis dantų atliejomis... Surasta daugybė vaizdinių formų derinių, statiški pavidalai (daiktai) papildyti dinamiškomis, optinėmis formomis (animuotos projekcijos). Kiekviena baimė yra unikali, tarytum pati svarbiausia, kuria siekiama pasidalyti nuoširdžiai įsigilinus, pažvelgus į ją ir vaiko, ir suaugusiojo žvilgsniu. (Todėl tai nėra spektaklis vaikams – kiekvienas iš suaugusių žiūrovų tikriausiai galėtų prisiminti kokį nors baimės kambarį iš savo vaikystės; būtų įdomu ir šiame spektaklyje išgirsti, kas kėlė nerimą penkerių ar šešerių metų Teklei, Olgai, Renatai.) Konkrečios istorijos, konkrečios detalės, susidūrus su bauginančia mirties paslaptimi, pritemdytame kambaryje sušvyti mažais iš juodo kubo sklindančios šviesos plyšeliais, pro kuriuos pažvelgus atsiskleidžia aštriai nudrožtų spalvotų pieštukų instaliacija.

* * *
Kažin ar pavyktų trumpai apibendrinti dailininkės Renatos Valčik kūrybą – pastaraisiais metais ji įgavo įspūdingą pagreitį ir kiekviename naujame darbe žada nepatirtą, bebaimį šiuolaikinio teatro nuotykį, į kurį dramaturgas, režisierius, dailininkas, kompozitorius, vaizdo projekcijų autorius, aktorius ir žiūrovas leidžiasi ne atskirai, bet kaip bendraminčių komanda, iš tikrųjų besidalijanti atsakomybe už spektaklio rezultatą. Suvokti ir pripažinti tai reiškia nugalėti teatro baimę.