KARTU*

... Gyveno Diedas ir Boba. Turėjo Diedas žirnį, Boba pupą. Pasodino Boba tą pupą palovy. Pupa augo augo, užaugo lig lovos ir pradūrė lovą; paskui užaugo iki lubų ir lubas pradūrė. Vėl augo, užaugo lig debesų ir pradūrė danguj skylę. Tada Seniai pradėjo lipti pupos stiebu į dangų. Boba pirmiau, o Diedas paskui skuba. Lipo lipo ir įlipo į dangų...

Lietuvių liaudies pasaka

***
Kaip ir dauguma spektaklių, šis prasideda nuo tamsos scenoje ir nuo garso: gilaus, aistringo, trūkčiojančio kvėpavimo – tokio paties, kaip filmo „Kill Bill“ įžangoje. Tačiau jeigu Tarantino filme šios įžangos nuojautos žiūrovų neapgauna, tai spektaklyje „Kartu“ įvyksta priešingai. Šoniniame spindulyje scenoje pasirodo susirietusi moteriškos giminės žmogysta, aprengta stormenimis ir margais skarmalais. Ji įnirtingai galynėjasi su sunkiais prikrautais maišais, vilkdama juos link mums nesuvokiamo, bet žūtbūtinio tikslo. Prie pirmosios būtybės prisijungia analogiška antroji, bet vyriškos lyties. (...) Kovos už būvį sužvėrėjimas priverčia jas elgtis tarsi būtų du graužikai. Jų gyvenimo apoteozė yra keli maišai pupų, kuriuos dera paslėpti į gilią saugyklą ir tuo užsitikrinti primityvų egzistavimą. Paradoksalu, bet jau ši azartiška ir išradinga klounada išsyk suteikė rimtų vilčių, kad išankstiniai to vakaro kompleksai buvo perdėti. Žiūrovo siela pradėjo atsargiai skleistis būsimų įspūdžių link. (...)

Ilona Kvietkutė dalyvauja šiame spektaklyje beatodairiškai, maksimalistiškai, užkrečiamai, žadindama publikoje homeriško juoko priepuolius. Aktorius Dainius Gavenonis sugeba priblokšti iš esmės. Tiesą pasakius, seniai kilo įtarimų, kad jis yra tas artistas, kurio sugebėjimuose glūdi ypatingas vaidmens ekstremalaus plastinio įkūnijimo ir gilaus vidinio įprasminimo lydinys. Spektaklyje „kartu“, senuko Alfonso vaidmeny, jam pavyko tai pademonstruoti ypač efektingai. (...)

Publika ilgesingai laukė, kad jie pasirodys, tie žadėtieji apsinuoginę „diedas“ ir „boba“. Ir jie pasirodė, du artistai (jauni šokėjai Tautvilas Gurevičius ir Edita Stundytė), apsivilkę natūralistiniais sukriošusių žmogaus kūnų muliažais ir senų žmonių kaukėmis, šiek tiek primenančiomis galvas nuo turgaus prekystalių (tai ir yra skulptoriaus Donato Jankausko-Duonio indėlis į spektaklį). Jie sušoko įkvėptas ir subtilias šiuolaikinio šokio intermedijas kaip plastinius komentarus Gavenonio balsu skaitomai pasakai apie „diedą“, „bobą“, pupą ir Dievą.

Julijus Lozoraitis. „Kartu“: dar neragautas tikro meno skonis. www.menufaktura.lt

Tai šiek tiek neįprasta premjera. Ir ne tik todėl, kad programėlėje nėra režisieriaus pavardės. Spektaklio „Kartu“ iniciatoriai ir autoriai scenografė Jūratė Paulėkaitė ir aktorius Dainius Gavenonis savo darbą vadina kūrybinio (o prisimenant neseną skandalą, sukeltą šito spektaklio plakato, – galima sakyti, ir socialinio) eksperimento dalimi. (...)

Buitinė situacija pjesėje tampa pretekstu ne tik komiškiems dialogams, bet ir intymiems atsivėrimams. Spektaklyje atsisakoma bet kokio lyrizmo, per daug nesigilinama ir į psichologinius niuansus, tačiau situacija išsirutulioja į archetipinę istoriją. „Pupų“ siužetas sumaniai supinamas su lietuvių liaudies pasaka „Seniai ir pupa“, ir šis sugretinimas tampa centrine spektaklio ašimi. Pasaka apie tai, kaip du seniai savo užsiauginta pupa užlipo į dangų, tris naktis nakvojo Dievo namuose, bet, bobai neišlaikius smalsumo išbandymo, buvo išmesti atgal į žemę, virsta parabole apie tikruosius Brigitą ir Alfonsą – mylinčius, kupinus jaunatviško polėkio ir džiaugsmo. Ši istorija pasakojama subtiliai siejant aktorių-kaukių plastiką, šokį, Martyno Bialobžeskio muziką, šviesų (dailininkas Eugenijus Sabaliauskas) ir garso efektus. Spektaklio pabaigoje, jau pasibaigus pjesės įvykiams, t.y. išsivadavus iš lifto kalėjimo, Brigita ir Alfonsas susitinka savo antrininkus. Prisidega nuo jų cigaretes ir paskęsta dioniziškame siautulyje.

Ramunė Balevičiūtė. Išsivadavimas iš marazmiškų santykių. Lietuvos rytas, 2007 02 06

Jūratės Paulėkaitės ir Dainiaus Gavenonio spektaklis „kartu“ pagal Daivos Čepauskaitės radijo pjesę „Pupos“ buitinę situaciją pripildo mitologijos ir poezijos. (...) Scenos situacija tiesiog prašosi neužsižaisti fizinio teatro juokeliais, ir čia turi atsirasti tai, ko nebuvo pjesėje, bet buvo jos ištakose – lietuvių pasakoje: ano pasaulio, į kurį neša transcendentinis liftas. Senukai stoja nuogi prieš Dievą, prieš kurį (tokia jau prigimtis) – vėl meluoja ir apsimetinėja nelietę duonos, neragavę obuolio. Tokia keista lietuviška Pradžios knyga, pasenusių Adomo ir Ievos versija: juk mes nežinome, kiek jie rojuje gyveno, kita vertus – štai koks buvo tas jų rojus. Arba: visada rojus yra dabar. Ir tai, kad senukus keičia šokėjai Edita Stundytė ir Tautvilas Gurevičius, sukuria sceninį mitiškojo pasaulio atitikmenį: čia apsieinama be kalbos, čia viskas yra judesiai ir jų kanonai. Siužetinį amžinybės matmenį lydi amžinas pirmykštis judesys.

Vaidas Jauniškis. Poezija ir proza, mirtis ir sugrįžimas. Verslo žinios, 2007 02 23

Parengė Rasa Vasinauskaitė

 

OKT / Vilniaus miesto teatras

KARTU*

*pagal Daivos ČEPAUSKAITĖS pjesę „Pupos“

Vienos dalies spektaklis, trukmė – 1 val. 10 min.
Premjera – 2007 m. vasario 2 d.

Spektaklio autoriai – Jūratė PAULĖKAITĖ ir
Dainius GAVENONIS
Kompozitorius – Martynas BIALOBŽESKIS
Skulptorius – Donatas JANKAUSKAS-DUONIS
Šviesų dailininkas – Eugenijus SABALIAUSKAS

Vaidina:

Brigita – Ilona KVIETKUTĖ + Edita STUNDYTĖ
Alfonsas – Dainius GAVENONIS +
Tautvilas GUREVIČIUS


Spektaklis įvertintas Kultūros ministerijos apdovanojimu kaip geriausias 2006–2007 m. sezono nacionalinės dramaturgijos pastatymas.