NUSIAUBTA ŠALIS

„Nusiaubtos šalies“ esamasis laikas

Audronis Liuga

„Nusiaubta šalis“ – keisto likimo spektaklis, per dešimtmetį išgyvenęs kelis gimimus. 2002-aisiais su režisieriumi Gintaru Varnu pradėjome kalbėtis apie galimybę pristatyti vieną didžiausių ir sudėtingiausių šiuolaikinių dramaturginių kūrinių, vokiečių dramaturgo Tankredo Dorsto pjesę „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“. Bet ne teatre, o tokiose erdvėse, kurios atitiktų „nusiaubtos šalies“ sąvoką, kaip mes patys ją suprantame. G. Varnas subūrė puikią aktorių komandą. Pasirinkome buvusią „Tiesos“ spaustuvę. Intrigavo idėja joje perskaityti viduramžius ir mūsų dienas jungiančią misteriją apie Utopijos atsiradimą ir žlugimą, šitaip išreiškiant savo požiūrį į skirtingų epochų utopijas. Prisimenu tą jausmą, kai ankstyvą pavasarį keliese susirinkome šaltame šiukšliname spaustuvės kambarėlyje: aktoriams rankos sviro nuo pjesės svorio ir užmačios utopiškumo...

2003-aisiais atsirado eskizas ir tik po metų buvo baigtas kurti spektaklis. Tarp šaltų nušiurusių betoninių sienų, kolonų ir metalinių konstrukcijų skleidėsi emocionalus pasakojimas. Iš rafinuotai teatrališko G. Varno teatro konfrontacijos su šiurkščia erdvės materija gimė išraiškinga nusiaubtos šalies metafora. Įkvėpimo akimirkomis Merlinui čia pavykdavo sukurti karalystės iliuziją pasitelkus stiklinius rutuliukus. Karaliaus Artūro monologai apie utopinę valstybę ir jo dvikova su nihilistu sūnumi Mordredu tarp dažais aptaškytų sienų įgaudavo atpažįstamas potekstes. O valstybę simbolizavusios molinės šachmatų figūros visai neteatrališkai dužo į šipulius po basomis dėl tikėjimo išprotėjusio vaiko Persifalio kojomis...

Pirmoji „Nusiaubtos šalies“ versija buvo kuriama bendradarbiaujant su švedų kompanijos „Intercult“ inicijuotu tarptautiniu projektu „SEAS“, skirtu per meninę kūrybą atgaivinti industrines jūrų uostų erdves, ir turėjo keliauti po skirtingus uostus – šiuolaikinių industrijų „nusiaubtas šalis“. Spektaklis užsuko tik į du uostus – Klaipėdą ir Gdanską. „SEAS“ organizatoriams „Nusiaubta šalis“ pasirodė per didelis, sunkus ir reikalaujantis per daug išlaidų projektas. Tada spektaklis „išmetė inkarą“ Kauno dramos teatre, kuriam tuo metu pradėjo vadovauti G. Varnas. „Nusiaubtos šalies“ nebuvo įmanoma pritaikyti nė vienai šio teatro scenai, ir Kaune buvo surasta jo rodymui tinkama vieta – „Kauno audinių“ fabriko angaras. Keletą metų su pertraukomis čia rodytas spektaklis užgeso, kai šios „nusiaubtos šalies“ vietoje įsikūrė prekybos centras „Maxima“.

Iš pat pradžių suvokėme, kad „Nusiaubtos šalies“ gyvenimas skirtingose „nusiaubtose“ erdvėse pas mus yra utopija. Rodyti tokį sudėtingą spektaklį tam nepritaikytose erdvėse kūrybiniu ir techniniu požiūriu atrodė neįmanoma užduotis. Rezultatas pranoko lūkesčius – per keletą metų atsirado „Nusiaubta šalis Vilnius“, „Nusiaubta šalis Klaipėda“, „Nusiaubta šalis Kaunas“, „Nusiaubta šalis Gdanskas“ (legendinėje „Solidarumo“ gimimo vietoje, Gdansko laivų statykloje). Net ir neilgai gyvavusi pirmoji „Nusiaubtos šalies“ versija ne vien Lietuvos teatre, bet ir apskritai meninėje kūryboje tapo vienu pirmųjų bandymų konceptualiai panaudoti netradicines erdves. Kai kurias iš šių erdvių ištiko spektaklyje vaizduojamų utopijų likimas, palaidojęs ir patį spektaklį, paskutinį kartą suvaidintą 2006 metais Kaune.

2009-aisiais „Nusiaubta šalis Vilnius“ buvo atkurta „Teatro arenoje“ Vilniuje. Spektaklį naujam gyvenimui prikėlė šiandieninė tikrovė ir noras apeliuoti į tai, kas vyksta. Žinoma, nei T. Dorsto pjesė, nei G. Varno spektaklis nėra gyvenimo realijas analizuojantys kūriniai. Tačiau idealistinis spektaklio pradas ir pagrindinė jo mintis apie pasmerktų utopijų vertę šiuolaikiniame pasaulyje buvo svarbiausia žinia, kurią norėjosi perteikti būtent 2009-aisiais. Spektaklis atgijo bendradarbiaujant su programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė“, nors buvo ir nelengva, o tai irgi bylojo apie jos likimą.

Šiandieninė spektaklio „Nusiaubta šalis Vilnius“ versija – kitokia. Nebeliko autentiškų „nusiaubtų“ erdvių faktūrų, leidusių apčiuopiamai pajusti ne vien nykstančią atmintį, bet ir paties teatro kuriamos utopijos efemeriškumą. Tačiau atminties ir dabarties kolizija ne tik išliko, bet net įgavo aštresnį skambesį. „Teatro arenos“ erdvės „dėžė“ pasufleravo scenovaizdžio pokyčius, – per visą scenos plotį išskleistame ekrane už personažų nugarų kaip išnykusių pasaulių skeveldros unifikuotoje industrinėje aplinkoje praplaukia viduramžių freskų fragmentai. Pasikeitė vieno iš pagrindinių vaidmenų atlikėjas. Vietoj Dainiaus Kazlausko Merliną kuria Arūnas Sakalauskas. D. Kazlausko Merlinas buvo artistas, kuriantis pasaulį per veiksmą. A. Sakalausko Merlinas panašus į filosofą, kuriantį per kontempliaciją. Naujasis Merlinas iš pat pradžių yra paženklintas nevilties ir žinojimo. Ši jo savybė persiduoda „apskritojo stalo“ riteriams, suteikia tragiškos atomazgos nuojautą Gralio ieškojimo odisėjai ir padeda susitaikyti su „nusiaubta“ dabartimi.

***
2004 m. sukurtas ir ypatingose erdvėse vaidintas Varno spektaklis sugrįžta pasikeitęs – su naujais aktoriais, naujomis detalėmis, į akis krintančiomis potekstėmis. Tiksliau, pats režisierius verčia šias potekstes į spektaklio kalbą, nebijodamas atrodyti tiesmukas ir naivus. Taip, tai Lietuvos žemėlapio kontūrą išdėlioja karalius Artūras, finale svarstydamas apie tai, kad, nepaisydamas nieko, iš paskutinių jėgų privalo apginti Apskritojo stalo idėją – idėją šalies, kurioje siekta taikos, meilės ir teisingumo. (…) Dėliojamas kaip neskubiai plaukiantys Apskritojo stalo riterių istorijos vaizdai, jungiantis lėlių ir šešėlių, fizinio ir poetinio teatro priemones, skirtingų epochų kostiumais atskiriantis „tėvus ir vaikus“ ir bandantis įpūsti Teatro arenos erdvei gyvybės bei grožio, šis Gintaro Varno, scenografės Martos Vosyliūtės ir kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės kurtas spektaklis po truputį formuojasi į tragizmo persmelktą teatrinės misterijos provaizdį. Atkartojantį nenutrūkstančią gimimo, gyvenimo ir mirties, pasaulio susikūrimo ir su(si)griovimo eigą. Vis dėlto ne tiek hipnotizuojančios freskų spalvos, meistriškos Jampolskio ir Ivanausko, Kuodytės ir Sakalausko, Girdvainio ir Budrio vaidybos prorėžiai, kiek šiandienio būvio asociacijos suteikia vertę spektaklio temoms ir užgožia kartais į akis krentančius vyresniųjų ir jaunesniųjų vaidybos nelygumus, paskirų epizodų prasmines tuštumas. Tačiau kaip Merlino atgaivinta gėrio ir blogio dvikova neįmanoma be aukščiausių ketinimų link besistiebiančių ir čia pat tikrovės brutalumo prižeminamų pastangų, taip ir utopijos įvaizdis regisi neįmanomas be savo šešėlinio antiutopijos antrininko – be konkrečios vietos ir laiko, šįkart susitraukusių į tris spektaklio pavadinimo žodžius „Nusiaubta šalis Vilnius“.

Rasa Vasinauskaitė Gralio taurės misterija. Antras Gintaro Varno spektaklio „Nusiaubta šalis Vilnius“ gimimas // 7 meno dienos, 2010 03 26

 

Teatras Utopia

NUSIAUBTA ŠALIS VILNIUS

Pagal Tankredo DORSTO pjesę 
„Merlinas, arba Nusiaubta šalis“
Pjesės bendraautorė – Ursula EHLER

Iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. JONYNAS

Trijų dalių spektaklis, trukmė – 4 val.
Premjera – 2004 m. birželio 3 d.

Režisierius – Gintaras VARNAS
Scenografė – Marta VOSYLIŪTĖ
Kostiumų dailininkė – Jolanta RIMKUTĖ

Vaidina:

Merlinas – Arūnas SAKALAUSKAS
Karalius Artūras – Saulius BALANDIS
Gineverė – Viktorija KUODYTĖ
Seras Lancelotas – Povilas BUDRYS
Persifalis – Gytis IVANAUSKAS
Mordredas – Marius JAMPOLSKIS
Seras Kėjus ir klounas – Evaldas JARAS
Velnias, seras Lamorakas ir kiti riteriai –
Gediminas GIRDVAINIS
Hanė, Persifalio motina ir Morgauzė –
Airida GINTAUTAITĖ
Seras Gaveinas ir kiti riteriai – Marius REPŠYS, Dovydas STONČIUS
Seras Agraveinas ir kiti riteriai –
Ainis STORPIRŠTIS
Seras Gaheris ir kiti riteriai – Marius REPŠYS, Dovydas STONČIUS
Eleinė, Orgelauzė –
Emilija LATĖNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ
Fėja Morgana – Eglė ŠPOKAITĖ
Kronikininkas ir kiti riteriai –
Eimutis KVOŠČIAUSKAS


Spektaklyje skamba Henry Purcello, Johno Dowlando, Georgo Friedricho Handelio ir budistų vienuolių muzika.

Koprodiuseris – programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“.