SALVIJUS TREPULIS

    Paprastas ypatingumas

    Šarūnė Trinkūnaitė

    Kūrėjas-Menininkas-Ganytojas („Pradžia. K. Donelaitis. Metai“, 2003), Jis – Karalius Saliamonas („Giesmių giesmė“, 2004), Mefistofelis (Johanno Wolfgango von Goethe’s „Faustas“, 2006), „mefistofeliškų“ aistrų apsėstas Rogožinas (Fiodoro Dostojevskio „Idiotas“, 2009), Dievas („Jobo knyga“, 2014), senovės Rusijos caras (Aleksandro Puškino „Borisas Godunovas“, 2015)...

    Salvijus Trepulis yra, ko gero, vienintelis lietuvių teatro aktorius, kurio kūrybinė biografija beveik be išimčių klostosi iš susidūrimų su ypatingais, o tiksliau – superypatingais: ne/virš/anapus/trans-žmogiškais herojais. Lyg ir būtų galima tęsti: šia prasme ji klostosi kaip tiesiog etaloninė romantinio teatro primarijaus biografija...

    Kita vertus, „romantinio teatro primarijaus“ kategorija S. Trepuliui netinka tikriausiai labiau nei kokia nors kita. O būtent: jo rankose „romantinio teatro primarijaus“ herojai tarytum nusitrina romantinę savo aurą; jie praranda metafizinę dimensiją (arba kai kuriais atvejais – išsaugo aliuziją į ją kaip savotišką ironišką repliką) ir virsta pabrėžtinai fiziškais – paprastais, žmogiškais, tam tikra prasme netgi šiokiadieniškais. Pavyzdžiui, S. Trepulis vaidina kūrėjus-menininkus, karalius, velnius, dievus ir carus, kurie vaikšto žeme: gyvena, dirba, prakaituoja, vargsta, pavargsta, pervargsta...

    Štai: „... Metuose“ S. Trepulis vaidina (rašto, žmogaus, parapijos, bendruomenės, pasaulio ir t. t.) Kūrėją, kuris net aukščiausio įkvėpimo akimirką – tada, kai skrieja vis smarkiau įsisiūbuodamas aukštose sūpuoklėse, – yra it paprastas statybininkas, mūrininkas, plytininkas: ima ir ima, deda ir deda plytą prie plytos, kol galų gale net širdį suskausta nuo nuovargio; „Fauste“ jis vaidina Mefistofelį, kuris yra tiesiog šiek tiek nerangus išdaigaujantis bernas, pavargęs danguje nuobodžiauti – be tikslo šaudyti į skriejančius mėnulius ir kt. dangaus kūnus – ir nusileidęs į žemę, kad atgaivintų profesinius savo įgūdžius ir atliktų juodą savo darbą; „Jobo knygoje“ jis vaidina Dievą, kuris, iš pradžių tarsi dar pabandęs būti Dievu – garsiai, griausmingai, su plačiais mostais pasakęs introdukcinį monologą, – nutyla ir tampa paprastu darbininku: padeda Jobui (Remigijus Vilkaitis) statyti namą, apeina, apžiūri jį, it stropus stalius patikrina jo staktų tvirtumą, o paskui tiesiog prisėda prie jo pailsėti; „Borise Godunove“ jis vaidina carą, kuris savo yra jau atidirbęs: dabar, bijodamas „kruvinų berniukų“ vaiduoklių, nebeužmiega naktimis ir gyvena akivaizdžiai pavargęs, iškankintas nemigos – kartais, atrodo, net sunkiai apverčiantis liežuvį; ir t. t.

    Savaip paradoksalu, kad S. Trepulis vaizduoja ne įprastybę, bet visada vaidina taip, kad ją apibūdinti tampa įmanoma tik pasitelkiant pačius įprasčiausius, žemiškus žodžius. Žinoma, taip yra visų pirma todėl, kad S. Trepulis dirba režisieriaus Eimunto Nekrošiaus teatre. I. e., į akis ryškiai krintantis sceninių jo herojų „žemiškumas“ – apčiuopiamas, tarytum pačiupinėjamas jų paprastumas – yra glaudžiai susijęs su E. Nekrošiaus teatro estetika, kylantis iš jos „fiziškumo“. Kita vertus, jis – akivaizdu – yra ir specifinė kūrybinės S. Trepulio prigimties ypatybė, dėl kurios jis, matyt, taip lengvai pritapo prie E. Nekrošiaus teatro estetikos ir tapo nuo jos neatsiejamas.

    ***
    S. Trepulis yra labai vyriškas. Didelis, stiprus, tvirtas... Kartais, atrodo, kone pavojingas – kai „Idiote“ jo Rogožinas it kokį skudurą ratais po sceną tempia į Peterburgą kunigaikštį Myškiną (Daumantas Ciunis) arba štai kai jo Borisas Godunovas, pačioje pradžioje plačiais, sunkiais, energingais žingsniais nulipęs – tiesiog nuskriejęs – nuo savo rūmų laiptų, it ant kokios įkyrios musės kėde užsimoja ant nebyliai aplink šmirinėjančio nelaimingo pamišėlio Jurodivo Nikolkos (Povilas Budrys)...

    Vis dėlto šie dideli, stiprūs, tvirti S. Trepulio vyrai veikiau yra skirtingų vyriškumo aspektų reprezentacija ir analizė. I. e., jie labai skiriasi. „... Metų“ Kūrėjas yra globėjiškai, tėviškai vyriškas: jis buria, saugo, guodžia, moko, gydo, gano savo mažą bendruomenę it blaškomą naivių avelių bandą. „Giesmių giesmės“ Jis – Karalius Saliamonas, visų pirma, yra mylintis vyras; jo istoriją savotiškai – tik išvirkščiai, iš kitos pusės – pratęsia Rogožinas – desperatiškos meilės pažadintos vyriškos agresijos, kažkokio tarytum nebekontroliuojamo vyriško šiurkštumo, brutalumo ir savidestrukcijos inkarnacija. Lyg ir visiškai nuoseklu: Borisas Godunovas yra pavargęs, savo vyrišką galią, įtaką, autoritetą praradęs – iššvaistęs – vyras, tiesa, vis dar išlaikęs vyrišką „stotą“ ir įnirtingai mėginantis atgauti tai, ką prarado, – mėginantis visus, o pirmiausia turbūt pats save, įtikinti, kad dar yra – gali būti – galingas vyras-caras.

    Kita vertus, visi šie skirtingi – skirtingas istorijas pasakojantys, skirtingus likimus įkūnijantys, skirtingas dramas patiriantys – S. Trepulio vyrai tam tikra prasme yra panašūs. Visų pirma, visi jie, regis, kažkaip nemoka būti „šiuolaikiški“: subtilūs, elegantiški, madingi, rafinuoti ir pan. Veikiau priešingai: jie visada yra šiurkštūs, aštrių, nenuglaistytų kampų, sklidini kažkokios pirmapradės, gaivališkos vyriškos jėgos / energijos. Šia prasme tikriausiai netgi būtų galima mėginti kalbėti apie juose vienaip ar kitaip įsispaudusią „senamadiško“ – savaip patriarchalinio – vyriškumo žymę...

    Visgi visi šie vyrai pirmiausia yra apie vyro pažeidžiamumą. Apie vyro trapumą, jo pasmerktumą pralaimėjimui – apie tai, kad vyrams irgi skauda. „Skauda!“– susiėmęs už širdies, nepaprastai jautriai sako S. Trepulio Kūrėjas „... Metuose“, kai jį, keliantį iš „mirusiųjų“ tinginį, sumuša vos ne iki mirties; paskui šį žodį keliskart kartoja: jam „skauda“ vis stipriau – dėl praeinančios jaunystės, dėl ne iki galo nusisekusio gyvenimo, dėl ne visada pasiteisinančios kūrybinės veiklos, galų gale dėl to, kad „saulelė irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia“, o „šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia“.

    „Skauda“ ir Rogožinui – tik kitaip, dėl kitko: jo nemyli, jo nereikia, jį vis atstumia; jis, toks didelis, toks stiprus, toks nesulaikomas – galintis, atrodo, viską aplink save išgriauti, išdraskyti, ištaškyti,– pastebimai sušvelnėja, sujaukėja, suminkštėja prisiartinus Nastasjai Filipovnai (Elžbieta Latėnaitė), bet paskui su prarasties skausmo įkaitintu dar didesniu įsiūčiu, dar didesne aistra vėl griauna, drasko, taško. O Borisas Godunovas, atrodo, bando nuslėpti, ką ir kaip jam skauda (neatsitiktinai, matyt, apie tai, kad „skauda“, čia ištaria karaliaus juokdarys – pamišėlis jurodivas Nikolka: savotiškas Boriso Godunovo alter ego): jis bando būti caras, bet tarytum nebesuranda, nebegali surasti įtikinamos ir patogios caro pozos; jo kūnas tarsi neklauso: visą laiką kažkaip nepatogiai persikreipia; jo balsas – tarsi svetimas: vis kažkaip nepatogiai intonuoja sakinius; jis leidžia sau atsikvėpti, nusimesti caro kaukę ir sujautrėti tik vienai trumpai akimirkai – kai aikštėje Nikolkos išvadintas žmogžudžiu, už kurį negalima – nebeišeina – melstis, nuoširdžiai sutrinka, susigėsta ir tarytum atvirai prisiima savo kaltę.

    Ko gero, būtent tai yra autentiškiausi, stipriausi ir paveikiausi S. Trepulio vaidybos momentai – kada netikėtai pasirodo nebepaslepiamas, nebeįmanomas paslėpti vyro jautrumas...

    ***
    S. Trepulio Borisas Godunovas tam tikra prasme yra sugrįžimas prie „... Metų“ Kūrėjo. Būtent: kaip ir „... Metuose“, „Borise Godunove“ S. Trepulio herojus yra išskiriamas – centrinis, „titulinis“; kaip ir „... Metuose“, „Borise Godunove“ jis vienaip ar kitaip sprendžia santykio su savo aplinka, savo bendruomene problemas – atlieka bendruomenės vadovo / valdovo misiją.

    Kita vertus, šis sugrįžimas, žinoma, yra nutolimas. Visiškai akivaizdu: „... Metuose“ S. Trepulio herojus veikė kaip įkvėptas bendruomenės kūrėjas, formuotojas, ugdytojas, o „Borise Godunove“ – priešingai – jis veikia, visų pirma, kaip bendruomenės (o tiksliau – valstybės) griūties, nebeįmanomos, iškrikusios, absoliučiai „daužtos“ bendruomenės liudytojas. I. e., „Borise Godunove“ S. Trepulis vaidina bendruomenės lyderį, kuris tarytum išdegino kūrybinę lyderio energiją ir dabar nebegali, nebemoka susikaupti atsakomybei dėl bendruomenės – nes turi susikaupti, visų pirma, į save, į savo sielą. Į sielą, kuri tarytum aptemo: prarado „... Metų“ Kūrėjo šviesą, vaiskumą, gerumą – nutolo nuo „civilizacijos nesugadinto žmogaus gyvenimo horizontų“, pasitelkiant gražią Rasos Vasinauskaitės metaforą, – ir susitepė, susipurvino istorija: nusidėjo, užsidarė nuo Dievo, pasmerkė save kančiai...

    Kitaip sakant, S. Trepulis vaidina nuolatinę rūsčią Boriso Godunovo savistabą. Jis vaidina sąžinės demonų kamuojamą Makbetą, kuris nieko nebesitiki, kuriam vis „kruvini berniukai akyse“, kuris vis kovoja su „priekaištais, beldžiančiais, kaip plaktuku, ausis“. Šia prasme Borisas Godunovas yra introspektyviausias ir sudėtingiausias Trepulio vaidmuo.

    S. Trepulis Borisą Godunovą vaidina kaip Makbetą, kuris – akivaizdu – nenori būti simpatiškas ir kelti atjautą. Priešingai – jame, regis, yra kažkas pabrėžtinai nemalonaus, nesimpatiško, galbūt net truputį atstumiančio. Tikriausiai galima sakyti: S. Trepulis vaidina valdovo kančią, kuri neatperka nuodėmės ir neapvalo sąžinės, kančią, kurios tiesiog negana, kuri neatšaukia – negali atšaukti – visiškai paprasto, bet iš esmės labai teisingo nuosprendžio: padarytas blogis lieka blogiu ir turi būti nubaustas...

    Ko gero, galima manyti: E. Nekrošius, 1999 m. taip įtaigiai pamėginęs išteisinti Makbetą (Kostas Smoriginas), „Borisu Godunovu“ jį savaip pasmerkia: neleidžia būti iki galo suprastam ir užjaustam...