KARALIUS LYRAS

Karalius Lyras: „Žiūrėk ausimis“

Mes tegalim pasakyti vien tai, ką jaučiam, bet ne tai, ką turėtume pasakyti. Aleksandr Blok

Williamo Shakespeare‘o „Karalius Lyras“ Rusų dramos teatre gimė tyliai. Jono Vaitkaus kūrybą dažnai lydi tyla prieš audrą. Būdinga: minimalistinė ikipremjerinė reklama, o spektakliai nušluoja visą teatrinį mailių. Taip atsitiko ir su „Karaliumi Lyru“, tapusiu sezono įvykiu.

Jono Vaitkaus pasaulyje telpa labai daug. Užimdamas savo vietą XX a. pabaigos – XXI a. pradžios režisūros klasikos chrestomatijoje, ir šį kartą jis kruopščiai ir tiksliai pritaikė iš pirmo žvilgsnio netikėtai minimalistinį sprendimą prie unikalios daugiasluoksnės Shakespeare‘o kalbos. Naujajame spektaklyje tekstas pynėsi su reljefiniais kūnais, garsu ir šviesa. Shakespeare‘as skleidėsi beprotiškai keistai, bet pataikė į pačią kūrinio šerdį. Vaitkus savo aštriu skalpeliu skrodė šekspyrišką pasaulį nuo pat pirmųjų spektaklio akimirkų. Pagrindiniu scenos chirurgu pasirinkęs aktorių Vytautą Anužį, jis pasaulį išvydo klaidoms pasmerkto žmogaus akimis. Jos Lyrui atvėrė tragedijos bedugnę. Pirmąją spektaklio sceną perskrodžia akylus Anužio Lyro žvilgsnis, kuriam žiūrovai neatsispyrė, jį net plojimais palydėdami (nebūdingai įtaigiai suvaldyta mizanscena, trunkanti net kelias minutes), o finale žiūrovų žvilgsniai atsimuša į veidrodines šukes, iš kurių bandoma sulipdyti suskilusį pasaulį, tikintis kokiame nors atšvaite išvysti savo sielą ir suprasti, kokia Karaliau Lyro dalis jie yra.

Šiandien Lietuvoje liko vos keli režisieriai, sugebantys brėžti ryškų pasirinkto kūrinio skerspjūvį. Kurdamas autorinį teatrą, Vaitkus svarbiausia spektaklio struktūrine dalimi laiko dramaturgiją. „Karalius Lyras“ (1605) Lietuvoje statomas šeštą kartą. Shakespeare‘as Vaitkui – taip pat labai artimas autorius, prie jo režisierius sugrįžta kas kelinti metai. (Trys pastatymai Osle ir du – Kaune.) Vaitkus, savaip „eksperimentuodamas“ Shakespeare‘o temomis, laboratoriškai tyrinėdamas šių kūrinių aplinkas, „Karaliuje Lyre“ ypač ryškiai atskleidė tragedinės situacijos objektyvumą.

Spektaklis „Karalius Lyras“ – akivaizdi „Ričardo II“ (1985) tąsa. Tik suskamba daug skaudžiau, nes pasaulis per šiuos tris dešimtmečius negrįžtamai suskilo. Jeigu Kauno dramos teatre pirmą kartą nuskambėjęs Vaitkaus Shakespeare‘as buvo monolitinis kūrinys, kai kurių kritikų pavadintas net operiniu, kuriame pagrindine tema tapo „istorija ir herojus“, tai šiandien Vaitkaus Shakespeare‘as aprėpia įvairius dramaturginius slėpinius, netgi įžengdamas į absurdo klasikų valdas. Renesanso genijaus tekstas čia suskamba aktualiau už kai kurias šiuolaikines dramas. Tam didelę įtaką padarė naujas Grigorijaus Kružkovo vertimas, kurio kokybė nustebino savo aktualumu. Nors yra kelios rusiško vertimo versijos (tarp jų – ir Boriso Pasternako), vis dėlto Kružkovas ryžosi dar kartą imtis šio sudėtingo darbo. Išlaikant Shakespeare‘o kalbos kultūrą, jis sugebėjo „Karalių Lyrą“ perskaityti XXI a. kalba. Tai ypač išryškėjo spektaklio metu, kai lygiagrečiai mes galėjome skaityti titrus – Antano Danieliaus 1997 metų vertimą. Lietuviškas tekstas poetiškas, talpus vaizdiniais, sodrus asociacijomis, kalba išpuoselėta. O rusiškas vertimas labiau sutelktas į minties kirčius.

Vaitkus režisūriniais akcentais taip perskaitė tekstą, kad jis virto geliančiu absurdu. Šiame spektaklyje šekspyriškos būtybės tapo ne amorfine mase, o pavojinga visuomene, save graužiančia iš vidaus. Karo, nesiliaujančių vaidų akivaizdoje niveliuojasi žmogiškumo kriterijai, dingsta bet koks noras išlaikyti žmogiškus santykius. Jeigu pirmajame Shakespeare‘o pastatyme Vaikus pagrindinį herojų – Juozo Budraičio Ričardą II – pavertė kūrinio autsaideriu, tai Vytauto Anužio Lyru pabandyta „įeiti“ į kitą žmogų, atrasti pusiausvyrą tarp viską ryjančios disharmonijos. Jeigu „Ričarde II“ Vaitkus nusprendė į monotragediją įtraukti ne tiek sudėtingus, kiek veiksminius, konfliktinius santykius, kuriais herojus buvo išskirtas iš istorinės masės, bet ne priešpastatytas jai, tai „Karaliuje Lyre“ herojus tampa žmogumi. Herojaus ir žmogaus kaukės santykis, kai kaukė nutrina veidą, pati juo tapdama – pats įdomiausias virsmas naujajame „Karaliuje Lyre“. Vaitkaus aksioma: žmogus po kauke nemiršta.

„Karalius Lyras“ rusų dramoje skamba skausmingai. Šį kartą režisierius (o tai būna retai) nieko nesistengia įteigti, įpiršti, priminti. O šioje Vaitkaus „ramybės“ „schemoje“ triumfuoja aktoriai. Jiems sukuriamas ypatingo griežtumo laukas, kuriame jie privalo apsibrėžti savo erdves, taip leisdami suvokti ne tik personažų prasmes, bet ir stebėti jų aktorinius talentus. Pirmiausia, jie išmoko suvokti tai, ką sako, todėl „Karaliuje Lyre“, o tai šiandien reta, iš scenos mes girdime ne tik žodžius, bet ir prasmes. Archajiškiausiame Shakespeare‘o siužete Vaitkus sugebėjo per aktorius, per jų tvinkčiojančios patirties atsivėrimus atskleisti ir šiuolaikinio žmogaus tragediją.

Aktoriai – nuogi. Vaitkus nieko nekuria „šiaip sau“. Jis teatru papildo patį Shakespeare‘ą. Lyras sako: „Nuvilk nuo žmogaus visa, kas jį gaubia, ir pamatysi apgailėtiną, nuogą, dvikojį gyvulį...“ Aktoriai palikti vieniši juodoje erdvėje. Jų kūno grožio ir negrožio, judesių ir jaudulio neslepia kostiumų klostės, nes jų tiesiog nėra. Kostiumų dailininkė Daiva Samajauskaitė, apvilkdama aktorius kūno spalvos triko, neįvardina nei personažų amžiaus, nei titulų, nei statuso. Tokiu būdu žiūrovui atveriama tuščia, mąstymui paruošta erdvė. Konceptualus dailininkės sprendimas padėjo režisieriui nuo pat spektaklio pradžios kalbėti prasmėmis, nesuteikiant žiūrovui išankstinių nuostatų. Tuščioje erdvėje kartais aktoriams padeda jų pačių šešėliai, o kai apšviečiami iš viršaus, nelieka net ir jų, – tik aktorių balsas, plastika, mimika ir prasmė. Šiame spektaklyje sukurta gija, kuri yra lyg matoma pusiausvyra tarp fizinės aktorių būsenos ir vidinio turinio. Mums leista iš karto stebėti stereovaizdą. Šios aplinkybės atveria žmogaus turinį. Kūnas čia net ne kevalas. Jį valdo tekstas, jis įteisina prasmes. Aktoriai, tikėdami tuo, ką sako, nebijo tapti teksto įkaitais, teatras tampa prasmių židiniu. Žiūrovui nepataikaujantis, netgi savaip nepatogus, spektaklis tampa apokaliptine pranašyste.

Šis spektaklis skirtas filosofiškai mąstančiam žiūrovui. Panašus Vaitkaus spektaklis šiandien dar vaidinamas Jaunimo teatre, tai – Martino McDonagho „Pagalvinis“. Nors sukurtas 2006 metais, jis iki šiandien labiausiai vertinamas ir akademinėje aplinkoje aptarinėjamas darbas. Lyg ir nesuformuodamas pernelyg hiperaktyvios aplinkos, be kurios šiandienos teatras apskritai sunkiai įsivaizduojamas, Vaitkus atranda visai kitokį kelią į žiūrovą. Lyro atveju Vaitkus erdvę naudoja kaip tuštumą, kurioje suintensyvina personažų veiksmą iki tokio laipsnio, jog jis įgauna sodrų barokišką pavidalą. Ir šis vidaus ir išorės kontrastas tampa pamatiniu teatro varikliu. Suformavus tokį lauką, Vaitkui atsiveria visiška laisvė, kurioje pagrindiniu vedliu jis pasirenka dramaturgą. Ši slinktis nuo teatrinės mašinerijos iki maksimalios sceninės tuštumos – ne naujiena šiandienos teatre, tačiau „Karaliuje Lyre“ Vaitkus pademonstravo, kaip tuštumoje galima atskleisti pamatines šios tragedijos temas – absurdo, nedėkingumo, žmogiškų santykių praradimo, tėvų ir vaikų, politikos, nuolatinių karų, žmogaus agresijos ir išdavystės. Visos šios temos atviros ir sopulingos. Kūrinio dorinės tiesos tiksliai pasakomos Vaitkaus teatrine kalba. Ir nors kūrinio užuomazgoje nuskamba Lyro „iš nieko nebus nieko“, Vaitkus iš „niekiškų“ tiesų sulipdo įdomų pasaulį, „atsiradusį iš nieko“. Vaitkus, skirtingai nuo senovės graikų, pripažįsta, kad nulis – irgi dydis, tačiau aplinkybes renkasi „nulines“: atsisakydamas bet kokių smulkmenų, jis „Lyrą...“ skaito absoliučia forma.

Jei kada nors besikeičiantis pasaulis nustoja būti, jis tampa pragaru. Lyro patirtis brangina gyvenimą. Shakespeare‘o teksto magija pasiekia šį spektaklį. Prasmės randasi tik tuomet, kai aktoriai maksimaliai „paskęsta“ savo personažo turinyje. Nors regime griežtai sukonstruotą spektaklį, jame nieko nėra racionalaus, nes aktoriai nevaidina „lygtimis“. Tuščioje erdvėje jiems leista remtis tik į save. Aktorius apnuogina savo sielą ir leidžia sau žiūrovų akistatoje naujai atgimti, sukurti iki šiol sau nepažintą „aš“. Šitaip Vaitkus kartu su Rusų dramos teatro trupe per Williamą Shakespeare‘ą atveria buvimo teatre esmę.

Vaitkus nekeliautų peilio ašmenimis, jei neturėtų stiprių aktorių ir netikėtų jų jėga. „Karalius Lyro“ epicentru tapo Vytautas Anužis. Jo vaidyboje nuolat „girdima“ kūrinio tema. Baltai apšviestas, stovėdamas tarp dukterų, jo Lyras ne Juokdario, o mūsų klausia: „Jūs manot, kad aš verksiu? Ne neverksiu, / Man reiktų verkti, bet greičiau širdis į tūkstančius skeveldrų subyrės, / Nei aš pravirksiu. O, tuoj išprotėsiu!“ Aktorius taip giliai smenga į Lyro pasaulį, jog šis gylis, kuriame dingsta interpretaciniai sustojimai, pasiekia prasmingą lengvumą. Personažo tragediją regime apokaliptiniame transe. Todėl Lyro, „išprotėjusio“ karaliaus, finalinės scenos tampa ne ligos, o laisvės simboliu.

Be aktoriaus V. Anužio šio spektaklio nebūtų. Karaliaus Lyro vaidmuo – lyg antras šio artisto gyvenimas. Kartu su režisieriumi jie nesirūpina herojaus išskirtinumu. Vaitkus per Anužį demonstruoja visą šiuolaikinio žmogaus gyvenimo panoramą. Pirmą kartą scenoje iš šio aktoriaus išbraukti visi „grėsmingo tirono“ atspalviai, kurie jau keli dešimtmečiai nepalieka jo vaidmenų. Čia Anužiui liepta būti žmogumi. Ir tai tapo didžiausia spektaklio vertybe. Beveik keturias valandas trunkantis spektaklis neprailgsta, nes laiką ištirpdo Lyro sceninis gyvenimas.

Aktorius kinta kiekvienoje scenoje. Visos jo būsenos – kraštutinės. Lyras – apokalipsės pradžia. Kada jis atrodo išprotėjęs – ar tuomet, kai patrakusiom akim dalija dukroms žemes, ar tuomet, kai atsiduria akistatoje su mirtimi? Ar galima racionaliai suprasti tai, ką išgyvena Anužio Lyras? Kada vaidmenį valdo dramaturgas, kada režisierius, o kada – aktoriaus patirtis? Ribas Anužis išnaikina. Spektaklyje dingsta bet koks egoizmas, regime visiškai apsinuoginusį aktorių, sugebantį išlaikyti pusiausvyrą tarp turinio ir fizinės būsenos. Anužio-Lyro judėjimo trajektorija, balso intonavimas, teksto kalbėjimas, atveriant platų asociacijų lauką, kūrinį suasmenina. Tai išskirtinis Anužio vaidmuo, kuriame tokia ryški aktoriaus drama. Šis vaidmuo tapo aktoriaus protagonistu dar ir dėl to, kad jis liko „atviru“, neužbaigtu, besikeičiančiu neigiant save. Anužio Lyras – visoks žmogus; svarbiausia, apdovanotas asmenine gyvenimo patirtimi. Aktorius suvaidino ne tik visų kitų Shakespeare‘o herojų, bet ir savo iki šiol sukurtų vaidmenų mišinį. Šiuo vaidmeniu jis atskleidė beribes laisvėjimo galimybes.

Tarp visų tragedijų herojų Lyras yra vienintelis tėvas, vienintelis senis, vienintelis karalius. Spektaklio raidos rate visa tai išvaidinęs aktorius tragediją atskleidžia ne tiek per savo vienatvės suvokimą, kiek per ne tik savo, bet ir kitų gėdos pažinimą.

Trys Lyro dukros – Aleksandros Metalnikovos Gonerilė, Jevgenijos Karpikovos Regana ir Anželos Bizunovič Kordelija – trys spektaklio dramaturgijos ramsčiai. Vaitkus joms negailestingas. Tačiau ir Shakespeare‘as savo dukrų neretušuoja. Jeigu atstumtajai Kordelijai režisierius leidžia viso spektaklio metu išlikti natūraliai (o aktoriui ne visada tai būna lengva užduotis), tai kitos dvi – Gonerilė ir Regana – it iš kūno ištrauktos gyslos, šiuolaikinės laumės, į save susiurbusios bjaurastį, kokia tik gali tilpti žmogaus kūne. Aktorės, pritrūkusios žodžių, šnypščia it gyvatės. Gonerilės vaidmuo – naujas etapas A. Metalnikovos karjeroje, o jaunoji J. Karpikova taip pat nustebino savo galinga Reganos charakteristika. Tuo tarpu vienintelė spektaklyje „nevaidinanti“ Anželos Bizunovič Kordelija viso spektaklio metu išlaiko ikonografinės būtybės įvaizdį. Jos paveikslas yra Lyro tragedinio siužeto vyksmo mažas modelis. Šį sudėtingą vaidmenį aktorei pavyko suvaidinti dar ir dėl to, kad režisierius tiksliai pataikė į jos dramatinės aktorės amplua. Maža to, Bizunovič, kurdama šį vaidmenį, kaip niekad ryškiai pasitelkė savo gyvenimo patirtį. Ir, kai atsisveikindama su seserimis ji pravirksta, nesunku suprasti, jog verkia ne vaidmuo, o žmogus.

Taip gimsta unikalūs šio spektaklio personažai. Todėl kiekvieną kartą iš naujo jų emocijos kitos, jie gali ir neverkti, ir į mus išplėstomis akimis nežiūrėti. Taip yra todėl, nes Vaitkus šiame spektaklyje iš aktorių „traukia“ ne vaidmenis, bet sielas.

Blogiau nutinka, kai šio spektaklio žmonės tampa herojais ir ima rankomis mosikuoti, pakeltais tonais kalbėti. Tuomet spektaklis byra, tuomet randasi atpažįstamos intonacijos. Rusų dramos teatre yra ne vienas aktorius, kuris mėgsta vaidmenį pakišti „po savimi“, bet įdomu, kad praėjus keliems spektakliams, jie sugebėjo grįžti į tai, kas buvo geriausia. Taip Grafą Glosterį buvo „pakeitęs“ Aleksandras Agarkovas, bet vėliau jis sugrįžo į vaidmens esmę, atsisakydamas savo pamiltų intonacijų. Po kelių spektaklių šis aktorius „išsikovojo“ savo lyderio lauką ir kai kurias scenas suvaidina itin jaudinamai. Jis tampa lyg aiškiaregiu, nes nusakomi veiksmai netrukus nutinka jam. („Kad nematyčiau, kaip senas akis / Grobuoniškais nagais tu jam išlupsi; / Kaip ta nuožmi sesutė šerno iltim / Lig kraujo kandžios pateptąjį kūną.“) Bene žiauriausia dramos vieta, kai Kornvelis išlupa Glosteriui akį. Kitą „pasaulio atsižadėjimo“ sceną Agarkovas suvaidina su visišku šekspyrišku dramatizmu.

Net kelis vaidmenis kuria dvi ar net trys aktorių sudėtys. Shakespeare‘o teksto magija ypač stipri, todėl ateityje bus labai įdomu palyginti šiuos vaidmenis. Pavyzdžiui, premjeroje Edmundą, Glosterio pavainikį sūnų, suvaidino Valentinas Novopolskis, tačiau šį vaidmenį repetuoja ir kitokios psichofizikos jaunas aktorius Edgaras Bechteris. Po to, kai susižavėję stebėjome Novopolskio vaiko švelnumu spinduliuojantį veidą, slepiantį tikrą demoną, bus įdomu pamatyti demoniškos prigimties jo antrininką.

Su V. Novopolskiu J. Vaitkus bendradarbiauja jau kelinti metai. Įdomu, kad šiam aktoriui režisierius kaskart parenka netikėčiausius vaidmenis. Tarytum apgaulės keliu aktoriuje provokuojamos jam pačiam dar neatrastos emocijos. „Karaliuje Lyre“ Edmundo personažas dėka unikalaus aktoriaus tapo vienas iš įdomiausių spektaklio vaidmenų. Gundydamas seseris jis naudoja ne kraštutinių būsenų charakteristikas. Išlikdamas „tvarkingu berniuku“, jis ploniausiais pustoniais, prisitaikydamas prie seserų, sugeba užkariauti jų širdis. Žiūrovas net nespėja susivokti, kada ir kaip visa tai atsitinka, nors veiksmas vyksta tiesiai prieš jų akis. Todėl ši „atpažinimo“ tragedija ir tampa veiksminga, ji suformuoja platų asociacijų lauką.

Scenoje – apie trisdešimt aktorių, ir visi vienas už kitą įdomesni. Juos regime lyg natas, kurios, vos tik išnyra iš tamsos, tampa muzika. Ypač įtaigios scenos, kuriose susitinka du lygiaverčiai aktoriai. Puikus Valentino Kirejevo – Kornelio ir Valentino Novopolskio – Edmundo duetas. Kirejevas visose scenose sugeba „žaisti“ ne žodžiais, o prasmėmis. Apdovanotas raiškia kalba aktorius jos neafišuoja, o kiekvieną kartą iš naujo stebina naujomis išraiškos galimybėmis. V. Novopolskis žaibiškais, akrobatiškais judesiais nardo tarp avanscenoje monologais rezgamų kėslų ir veidmainiškų dialogų su Glosteriu.

Įtaigios scenos, kuriuose pasirodo Valentino Krulikovskio Olbenio hercogas, Viačeslavo Lukjanovo Edgaras, labai išraiškingas Vladimiro Serovo Kento grafas. O Vladimiro Dorondovo įkūnytas Lyro juokdarys tampa pranašu, skelbiančiu, kad po jo mirties gims Merlinas. Drebėdamas it epušės lapas, Audros scenoje Juokdarys pranašauja suirutę ir salos žūtį. Aktorius šią sceną suvaidina ypač jautriai, tarsi primindamas, kad po nušvitimo žmogus turi pasitraukti iš šio pasaulio.

Spektaklyje naudojama intensyvi šviesos partitūra, leidžianti išlaikyti ganėtinai paprastą aktorių judėjimo struktūrą. Tokia vizualinė plastika formuoja klasikinį griežtumą, leidžiantį perskaityti sudėtingą Shakespeare‘o polifoniją. Vaizdais ir prasmėmis sodrus pasaulis randasi asketiškoje aplinkoje.

Šviesų šūviai grafiškai suardo scenos plokštumą ir gylį. Aktoriai, egzistuojantys šiuose tamsos ir šviesos kontrastuose, lengviau atpažįstami, – lygiagrečiai matome jų dvipusybę. Kai Gonerilė dievišku grožiu tėvui dainuoja: „Nėra žodžių nusakyti, kaip jus myliu; / Stipriau už orą, laisvę, saulės šviesą...“, – mes regime lyg saulėje nušviestą visą kūną. Bet vos tik „lapė apgavikė“ pradeda tulžim šnypšti, šviesa išdidina jos veidą, mimiką ir net liežuvį. Personažus režisierius valdo kaip lėles. Kartais žmonės panašėja į paukščius. Ypač seserys Gonerilė ir Regana. Jos burkuoja kaip paukštės ir savo tariamą meilę išreiškia gašliai besibučiuodamos.

„Karalius Lyras“ dar kartą demonstruoja, kaip Vaitkus „žaidžia“ sudėtingus žaidimus, kurdamas teatrą ne vien iš savo subjektyvaus pasaulio, o stipriausią koncentraciją sutelkdamas į klasikinį tekstą. Jei pirmose premjerose tekstas dar bangavo, tai po kelių spektaklių jis tapo nuosekliai dinamiškas. Polifoniniam spektakliui, kuriame labai svarbios aiškiai artikuliuojamos teksto prasmės, būtina darni teatro trupė, o Rusų dramos teatro aktorių ansamblis ypač vientisas, susitelkęs, aktoriai moka įsiklausyti ir girdėti savo partnerius.Muzika šiame spektaklyje yra tarsi garsovaizdis. Kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, naudodama įvairius įmanomus muzikavimo būdus (gyvą atlikimą, pavienius garsus, chorinę, instrumentinę muziką), sukūrė visiškai netikėtą muzikinį pasaulį, neišvengiamai formuojantį visą kūrinio visumą. Spektaklyje žodžių ir muzikos sąveika ideali. Net ilgos muzikinės pauzės (ypač pirmame veiksme) tampa reikšmingomis. Jomis ne tik pabrėžiamas vieno ar kito personažo išpažinties aspektas, bet vos tik veiksmas ima plisti, muzika jį pagauna, ir tema vystoma daug sparčiau. Šiandien tai bene įtaigiausiai veikiantis muzikinis kūrinys, kuriame kompozitorius tampa vienas iš svarbiausių spektaklio dramaturgijos kūrėjų. R. Mačiliūnaitės atradimas viso šiuolaikinio teatro kontekste svarbus ir tuo, kad ji, sluoksniuodama epochinę muziką su šiuolaikiniais garsais, supriešindama įvairias stilistikas, sukūrė muzikinę dermę, sujungiančią ne tik atskiras spektaklio scenas, išryškino pagrindines kūrinio temas, dar ir praskaidrino patį pakankamai niūrų Shakespeare‘ą. Tam reikia ne tik profesinės, bet ir didelės gyvenimo patirties.

„Lyro“ tema – tam tikra žmogaus ir menininko paralelė. Talentas ir ekscentriškumas – tai nesunaikinamas duetas, padedantis permąstyti tekstą, kaip asmenišką kūrėjo monologą. Griežtai valdydamas spektaklio formą, netgi suteikdamas jam „operišką“ vaizdą (linijinį mizanscenavimą, kalbėjimą „per žiūrovą“), Vaitkus sukūrė originalią pasaulio pabaigos viziją.