SMĖLIO ŽMOGUS

    Naujojo lėlių teatro link

    Ramunė Balevičiūtė

    Prieš kelerius metus Vilniaus teatras „Lėlė“ ryžtingai pasuko repertuaro, temų ir lėlių teatro formų atnaujinimo keliu. Greta rizikingesnių meninių sprendimų nevengiančių spektaklių vaikams „Lėlės“ repertuare atsirado ir keletas spektaklių suaugusiesiems. Tiesa, ne visi jie priskirtini, pavadinkime, naujajam lėlių teatrui (pagal analogiją su naujuoju cirku), tačiau Gintarės Radvilavičiūtės darbas „Smėlio žmogus“ pagal Ernstą Theodorą Amadeus Hoffmanną lietuvių publikai pristato būtent modernią lėlių teatro koncepciją, apimančią ir šiuolaikinį šokį, ir kaukes, ir lėles, ir aktorių vaidybą bei mezgančią įdomų dialogą su mazūriškąja lėlių teatro kaip skulptūrų teatro vizija.

    G. Radvilavičiūtę galima laikyti dailininko teatro atstove, t. y. svarbiausia spektaklio autore, kuriai kiti kūrybinės komandos nariai tik padeda įgyvendinti jos meninę idėją. Šįkart ji irgi yra spektaklio režisierė, scenarijaus autorė ir lėlių dailininkė, tačiau galima justi, kad „Smėlio žmogus“ yra komandinio kūrybinio darbo rezultatas. Čia labai svarbus ir scenografės Renatos Valčik, ir choreografės bei atlikėjos Sigitos Mikalauskaitės, ir kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės indėlis. Šios jaunos, tačiau meninę brandą pasiekusios menininkės, viena kitą darniai papildydamos, pasakoja istoriją apie kūrėją, prieštaringą ir suskilusį jo vidinį pasaulį bei jo santykius su mylimąja. Ar bent norėtų pasakoti: iš tiesų spektaklyje tėra nedidelė užuomina apie tai, koks yra vaizduojamas personažas, – pradžioje sėdėdamas prie stalo jis nervingai bando popieriuje kažką skrebenti plunksna. Vėliau ši tema ar motyvas spektaklyje nebeplėtojamas.

    Kad spektaklio autorėms papasakoti istoriją rūpi, liudija ir tai, kad į pagalbą jos pasikvietė dramaturgijos konsultantą – poetą ir dramaturgą Mindaugą Valiuką. Tai išties sveikintina, turint omenyje, kaip dažnai net patys puikiausi ne dramos žanro spektakliai nukenčia dėl painios, skylėtos, nesutvarkytos dramaturgijos. Romantizmo kūriniai dėl savo poetikos tarsi savaime „prašosi“ didžiosios scenos, leidžiančios ne tik sukurti įspūdingus vaizdus, bet ir papasakoti intriguojančią istoriją: neatsitiktinai viena sėkmingiausių sceninių E. T. A. Hoffmanno apysakos (kartais sakoma – pasakos) adaptacijų laikomas Léo Delibes’o baletas „Kopelija“. Teatro „Lėlė“ spektaklio „Smėlio žmogaus“ kūrėjos, padedamos dramaturgo, tarytum perkeičia romantinį kūrinį, suspausdamos, supresuodamos jį, išgarindamos visas romantines perteklybes ir pastebimai koreguodamos siužetą, bet sykiu išsaugo jo esmę – temos branduolį apie pamišimo palytėtą vyrą ir šiurpo atmosferą. Šarūno Datenio vaidinamame Jame galima atpažinti pagrindinį E. T. A. Hoffmanno apysakos herojų, į blogio ir beprotybės pinkles patekusį Natanelį. Du skirtingi moteriški personažai – gyvybingumu, nuoširdumu ir gyvenimo džiaugsmu spinduliuojanti Klara ir dirbtinė lėlė Olimpija – susilieja ir įsikūnija S. Mikalauskaitės Joje. O skirtingų personažų pavidalus įgyjantis piktadarys Kopelijus, nuo vaikystės persekiojantis jautrųjį Natanelį, spektaklyje virsta vidiniu kūrėjo demonu, tamsiąja asmenybės dalimi, griaunančia trapų vyro ir moters ryšį. Į E. T. A. Hoffmanno Natanelį apskritai galima žiūrėti kaip į lėlių teatro personažą, likimo valdomą marionetę: „Viskas, visas gyvenimas jam buvo virtęs sapnu ir nuojauta; jis be perstojo kalbėjo apie tai, kaip kiekvienas žmogus, nors mano esąs laisvas, iš tikrųjų tėra tamsių jėgų žiauraus žaidimo žaisliukas, ir veltui stengiamasi joms priešintis, reikią nuolankiai paklusti likimui.“ (Iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius. Vertimas buvo publikuotas „Krantų“ žurnale (2010 m. Nr. 4). Prieiga per internetą: http://kranturedakcija.lt/app/webroot/files/Kr20104-78-94-Hoffmann.pdf)

    Vis dėlto panašu, kad spektaklio epizodų seką lemia ne naratyvo plėtotė (galų gale istoriją susikurti reikia pačiam žiūrovui), o technologinės ir vizualinės galimybės. Iš pradžių režisierė tarytum leidžia įsižiūrėti į Š. Datenio veikėją, pasigėrėti aktoriaus judesiais ir plastika, kurios savitumą lemia tarsi beveidė, neryškių bruožų kaukė, dėvima ne ant veido, o ant viršugalvio. Nors šis veikėjas turi du veidus, iškalbingesnis jo kūnas. Kūnu kalba ir gracingoji S. Mikalauskaitė. Jos kurta choreografija apima ne tik Jos ir Jo duetus, Jos šokį su pačios aktorės valdoma kauke-lėle, bet net ir akis apgaunantį Jos levitacinį šokį pakibus ore. Plėtojantis veiksmui, spektaklio vizualumas tolydžio tirštėja, vaizdai, kaip ir baugiojo Smėlio žmogaus figūros, dauginasi, randasi ne tik iš aktorių judėjimo, bet ir iš sodraus muzikinio audinio bei šviesų šokio, ir jų raidą sekti tampa vis sunkiau. Ši slinktis lyg ir turėtų dar labiau sutirštinti nejaukią sapnišką atmosferą ir dar giliau nugramzdinti į savotišką audiovizualinį ūką, bet, praradus vaizdų dramaturgijos kontrolę, netikėtai gimsta priešingas – nutolinimo efektas. Jautiesi tarsi išstumtas į kūrinio išorę, todėl belieka tiesiog gėrėtis atskirų scenų grožiu. (Beje, vienokį spektaklį matys žiūrovai, susipažinę su E. T. A. Hoffmanno tekstu, visai kitokį – neskaitę literatūrinės inspiracijos.)

    Atrodo, kad režisierei maga išbandyti vis naujas aktoriaus ir lėlės ir (arba) kaukės bendravimo galimybes, įtraukiant šokio ir cirko elementų, vis kitą aktoriaus-lėlės egzistavimo skirtinguose trimatės erdvės taškuose būdą. Ir nors visa tai lietuvių lėlių ir objektų teatro kontekste yra išties dėmesio vertos naujovės, neišgryninus dramaturgijos, spektaklis tampa gana abstrakčiomis variacijomis vyro ir moters, kūrėjo ir kūrinio santykių, tikrumo ir dirbtinumo, tikrovės ir vaizduotės temomis.

     


    Vilniaus teatras „Lėlė“

    SMĖLIO ŽMOGUS

    Pagal Ernstą Theodorą Amadeusą HOFFMANĄ

    Vienos dalies spektaklis, trukmė – 1 val.
    Premjera – 2014 m. rugsėjo 28 d.

    Scenarijaus autorė, režisierė, lėlių dailininkė – Gintarė RADVILAVIČIŪTĖ
    Dramaturgijos konsultantas – Mindaugas VALIUKAS
    Scenografė – Renata VALČIK
    Kompozitorė – Rita MAČILIŪNAITĖ
    Choreografė – Sigita MIKALAUSKAITĖ

    Vaidina:

    Sigita MIKALAUSKAITĖ, Šarūnas DATENIS, Martynas LUKOŠIUS, Deivis SARAPINAS,
    Dainius TARUTIS