MIŠKINIS

Žavingasis latvių duetas – režisierius Valters Sīlis ir dramaturgas Jānis Balodis – yra nepranokstamas šiuolaikinių istorijos atradimų – teatrinių jos re/de/per-konstravimų – erdvėje. Antrasis lietuviškas jų spektaklis – Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje pasirodęs „Miškinis“ (2015) – tai darsyk patvirtina. Jau po pirmųjų jo akimirkų galima drąsiai sakyti: ši tikrais egzotiškojo latvio Jānio Pīnups‘o gyvenimo faktais paremta fiktyvaus lietuvio Jono Petručio istorija tęsia skiriamuoju „V. Sīlio–J. Balodžio firmos“ ženklu tapusį taip vadinamos post-pozityvistinės istorijos galimybių tyrimo projektą – demonstruodama netikėtų, „nematomų“ istorijos vietų atradimo ryžtą, liudydama gyvo – subjektyvaus, „autorinio“ – santykio su jomis paieškas, įžūliai laužydama nuoseklaus istorijos naratyvo konvencijas, kvestionuodama / parodijuodama galutinio istorijos pažinimo (atgavimo) idėją, įteisindama šią idėją demaskuojančias istorijos ir fikcijos, įsigilinimo ir ironiško atsiribojimo, faktografiškumo ir chuliganiškos žaismės jungčių strategijas ir pan.

Tiesa, savo „Miškinyje“ V. Sīlis ir J. Balodis, regis, gerokai stipriau nei kada nors anksčiau susitelkia į pačią istorijos pasakojimo kūrimo „technologiją“. Jame juos akivaizdžiai domina ne tiek politinės, filosofinės, egzistencinės ar psichologinės per ištisą penkiasdešimtmetį išsidriekusios Jānio Pīnups‘o / Jono Petručio slapstymosi istorijos prasmės (kurias jie, beje, plačiai aptarė įvairiuose priešpremjeriniuose interviu), kiek pati istorijos virsmo / vertimo sceniniu pasakojimu technika – jo „gamyba“. Šia prasme visiškai dėsninga, kad centrinėje „Miškinio“ vietoje įsikuria ne miškinis Jonas Petrutis (Vainius Sodeika ir Liubomiras Laucevičius), kaip žada spektaklio pavadinimas, bet Pasakotojas (Saulius Čiučelis) – savotiškas V. Sīlio ir J. Balodžio (o tam tikra prasme – ir kiekvieno spektaklio žiūrovo ar žiūrovės) alter ego, iš paskirų istorinių liudijimų fragmentų ir savo vaizduotės polėkio bandantis (re)konstruoti unikalią dezertyro-miškinio-keistuolio istoriją.

Kita vertus, šis Pasakotojas – skirtingai nuo V. Sīlio ir J. Balodžio – yra debiutuojantis istorikas, istorikas–„diletantas“. Vis tik jau pačioje pradžioje jis gana „profesionaliai“ sutramdo „diletantiškos“ istorinės savo vaizduotės šėlsmą, kuris prasiveržia komiškų jo pasakojimo herojaus Jono Petručio susitikimų su Modrio Tenisono pantomimos trupe, Leonidu Brežnevu ir Jurijumi Gagarinu mini epizoduose – atsisako pasakoti pseudo, crazy ar fantasy istoriją: „Okey, stop. Buvo visai kitaip“... Paskui, mokydamasis pasakoti taip, kaip buvo, jis, natūralu, pasirenka tam tikra prasme lengviausią, pradedančiojo, žanrą: pasakoja ne problemų, ne charakterių, bet situacijų istoriją – vis rišliau, vis sklandžiau, vis įtaigiau veria nuoseklią įvairių Jono Petručio nuotykių – susidūrimų su vilku, Dievu, odontologais, radijo transliacijų herojais, administracinio aparato darbuotojais, žurnalistais, giminaičiais ir t.t.– grandinę.

Kitaip sakant, Tomas Kudirka palaipsniui tampa tikru netikėtų intrigos viražų virtuozu. Dar daugiau: jis taip įkvėptai įsitraukia į savo well made story kūrimą, kad, regis, net primiršta Joną Petrutį – tą, dėl kurio pradėjo ją kurti. Ir nors jis visą laiką atkakliai būna šalia savo pasakojimo herojaus, kone persekioja jį, vėl ir vėl atgydamas įvairių jo partnerių (vidinio balso, Dievo, Musninkų ambulatorijos registratoriaus, Lietuvos naujienų agentūros vertėjo, brolėno Ernesto ir kt.) pavidalais,– t.y. išlaiko, o tiksliau sakant, parodijuoja istoriko empatijos su istorinio savo tyrimo objektu santykį,– vis tik Jonas Petrutis jam niekada netampa svarbesnis už pretekstą pasakoti viena už kitą išradingesnėmis peripetijomis išraizgytą istoriją. Ko gero, prikišamiausiai tai išduoda pirmo ir antro veiksmų takoskyrą ženklinanti Pasakotojo nusivylimo savo herojumi akimirka; joje retoriškai pabrėžiama kulminacija – akivaizdu – neišauga į prasminę kulminaciją: suvokęs, kad pasakoja ne apie herojų–o miško brolį, o tik apie „kretiną“, „myžnių kažkokį“, kuris, užuot kovojęs, paprasčiausiai „pratrūnijo sau kambary“,– suvokęs, kad herojinės rezistencijos istorija netikėtai pavirto „kretiniškos“ egzistencijos istorija,– Tomas Kudirka per pertrauką apsiramina ir, sugrįžęs į sceną, lyg niekur nieko – tarytum tai būtų dar vienas geras „triukas“! – pasakoja toliau – taip pat smagiai, taip pat azartiškai, taip pat besimėgaudamas, t.y. nei teisindamas, nei demaskuodamas Joną Petrutį.

Šia prasme tikriausiai galima sakyti: Tomas Kudirka triumfuoja kaip Pasakotojas, bet kaip istorikas patiria fiasko. Jis papasakoja nuostabią istoriją, bet, ją papasakojęs, pats sąžiningai prisipažįsta, tarytum praslydęs pro šalį, neužčiuopęs, nesuformulavęs esmės – neprakalbinęs Jono Petručio: „Visą laiką atrodo, kad kažko nesuprantu. Kad kažko trūksta. (...) Kad kažko trūksta, kad ne iki galo. (...) Kad trūksta taško, kuris sukeltų tą jausmą – taip, va va, tai yra tai!“ Netrukus jis paaiškina, ką turi omenyje – kai griūvančiuose Petručių namuose gerdamas pieną su laimingomis savo herojų šmėklomis, pirmiausia turbūt pats savęs paklausia: „Kodėl Jonas nieko nesako?“...

Kita vertus, šis Jono, o iš esmės ir „Miškinio“ „nieko nesakymas“ – šis „taško“, t.y. istoriko koncepcijos trūkumas – nėra vien tik pralaimėjimas; šiaip ar taip, jis, ko gero, yra kur kas įdomesnis pasirinkimas, nei ankstesnio V. Sīlio ir J. Balodžio susitikimo su lietuvių teatru – drauge su Goda Dapšyte Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jų kurtų „Barikadų“ (2014) – perteklius: jose visi daug sakė, bet, kaip pasirodė, pasakė pernelyg teisingai, pernelyg konvencionaliai – tik pakartojo...

Juo labiau, kad „Miškinis“ nėra vien tik „nieko nesakantis“. Galima nujausti: kartkartėmis jis visgi mėgina susitelkti ryžtui prasilaužti pro nuotykinės savo istorijos fasadą ir pasisakyti – kelti klausimus, kurie, regis, turi potencijos prasmingai atšviežinti pokario rezistencijos kovų atminties erdvę, o taip pat susieti ją su dabarties aktualijomis – pavyzdžiui, su tuo, kas bus, jei „ateis koks Putinas ir visi į miškus sulįsim“, kaip kad kalbama spektaklio pradžioje, tarp jaunų lietuvių pasklidus žiniai apie naująjį herojų iš Musninkų – paslaptingąjį „Rytų Europos Robinzoną Kruzą“. Ko gero, stipriausiai „Miškinyje“ šitai nujausti galima tada, kai demaskuoto „Robinzono Kruzo“ heroizmo – atrasto keistuoliško jo „kretinizmo“ – istorija susiliečia su, tiesą sakant, ne mažiau keistuoliško herojinio jo sesers Veronikos (Eglė Grigaliūnaitė ir Vilija Grigaitytė) pasiaukojimo – visiško savęs – savo meilės, ramybės, saugumo, netgi seksualumo (ji ima rengtis vyriškai – kad „niekas nesistebėtų, kodėl perka vyriškus drabužius, namuose neturėdama nė vieno vyro“) – išsižadėjimo – istorijos fragmentais. Šių dviejų skirtingų, tačiau viena be kitos neįmanomų gyvenimo istorijų sandūrose visu savo akivaizdumu iškyla kraštutinių etinių laikysenų, kraštutinių nesaugaus laiko patirčių – „kretinizmo“ ir slapto, tylaus heroizmo, vengimo ir pasiaukojančio jo dangstymo, bailumo ir altruistinio jo gynimo, etc.– alternatyvos, bet abi iškyla kaip vienodai nepatikimos, niekur, išskyrus neišnaudotų gyvenimo galimybių faktą, nevedančios – iškyla, kvestionuodamos, tam tikra prasme netgi parodijuodamos viena kitą. Kita vertus, apie šiuos Petručius bent jau yra ką papasakoti – skirtingai, nei apie jų brolį Stanislovą (Vaidas Maršalka), pasirinkusį patikimesnę poziciją – apsisprendusį atsiskirti nuo savo artimųjų ir išnaudoti gyvenimo galimybes.

Tiesa, ši diskusija „Miškinyje“ vyksta veikiau potencialiai nei realiai. T.y. jos vyksmas priklauso nuo kiekvieno žiūrovo / kiekvienos žiūrovės suinteresuotumo; jis / ji gali jos iš viso atsisakyti ir tiesiog gerai leisti laiką teatre, o jei taip nenori – pakreipti ją savo nuožiūra, pasirinkti savo rakursą, užimti savo poziciją. Nors – reikia pripažinti – gerai leisti laiką „Miškinyje“ yra lengviau nei dalyvauti jo numanomoje diskusijoje, ieškoti savo pozicijos ar kaip nors kitaip prisidėti prie jo sumanymo papasakoti istoriją apie galutinio istorijos įvertinimo daugybiškumą. Savaip paradoksalu, bet „Miškinis“, pasirinkdamas išoriškai nepaprastai patrauklią nuotykinio pasakojimo formą ir įkvėptai žaisdamas jos teikiamomis galimybėmis, tarytum pakiša sau koją – nukreipia dėmesį nuo diskusinių savo pasakojimo „mazgų“.

Ir vis tik... Po „Miškinio“ dėl ko nors sakyti „deja“ nė už ką nesinori...