CINKAS

Spektakliu „Cinkas (Zn)“ pagal Svetlanos Aleksijevič knygas režisierius Eimuntas Nekrošius po 30 metų (po 1986 m. pagal Antono Čechovo kūrinį pastatyto spektaklio „Dėdė Vania“ režisierius rinkosi tik klasikinius pasaulio dramaturgijos ir literatūros tekstus) sugrįžo iš klasikinės literatūros erdvių į šias dienas. Nors Nobelio premijos laureatės statusas tarsi savaime priskiria Aleksijevič kūrybą prie didžiųjų tekstų, o juose aptariami įvykiai (dešimtmetį trukęs Sovietų Sąjungos karas Afganistane, Černobylio atominės elektrinės avarija, nebeegzistuojanti valstybė SSRS) priklauso XX a. cinko karstų naratyvui, tačiau Nekrošiaus teatro kontekste tokios literatūros atsiradimas pats savaime suponuoja dabartiškumo diskursą. Tuo labiau kad aplink spektaklį (meno kūrinį) vykstantys realūs procesai per žiūrovų žinias, patirtis ar pažiūras suaktualina scenoje kuriamą meninę materiją (Astravo atominės elektrinės statybos, pasaulyje vykstantys kariniai konfliktai ar jų grėsmės šalia mūsų). Nekrošiaus teatras visada spektaklio aktualizavimo funkciją patiki žiūrovo kompetencijai, ar tai būtų Williamo Shakespeare’o, ar Senojo Testamento tekstai. Nekrošiaus teatre esamasis laikas yra žiūrovas arba ta tikrovė, kuri, anot Hanso-Thieso Lehmanno, nugali surežisuotą vyksmą. O režisierius siunčia tik trumpas žinutes iš dabarties: spektaklyje nuskamba džiugus Yes! (pavyko), pasigirsta Happy birthday motyvas, į sceną įnešamos Svetlanos Aleksijevič knygos atpažįstamais viršeliais, prieš metus ar dvejus išleistos lietuvių kalba. Tai yra tai, ko nebuvo realiuoju cinko epochos vyksmo metu.

Į akis krinta dar vienas apibūdinimo „sugrįžimas“ reikalaujantis faktas, plačiai minėtas anonsuojant spektaklio „Cinkas (Zn)“ premjerą: Nekrošius 1991 m. išėjo iš Jaunimo teatro ir į jį sugrįžo tik pradėjęs repetuoti šį spektaklį pagal Aleksijevič knygas, taigi 2017 metais. Įspūdingas laikotarpis ir jo turinys skiria paskutinį Nekrošiaus spektaklį Jaunimo teatre „Nosis“ ir naująjį „Cinkas (Zn)“. Tarp šių dviejų spektaklių įžvelgiu svarbią jungtį, artikuliuotai pradėtą „Nosyje“, pratęstą „Metuose“ ar „Dieviškojoje komedijoje“, o dabar ir „Cinke (Zn“): inscenizuojamo literatūros kūrinio autoriaus kaip spektaklyje veikiančio asmens įkūnijimas. Greta Donelaičio ar Dantės, kaip spektaklio personažų, Nekrošiaus teatre pradeda veikti ir pirmoji moteris autorė, veikiau – intencionali klausinėtoja ir klausytoja. Bent tokią ją matau. Šiuo aspektu svarbi pirmojo spektaklio veiksmo scena, kai į motinos, kurios sūnus grįžęs iš Afganistano nužudė žmogų, namus atvykusi autorė (aktorė Aldona Bendoriūtė), įsakmiu rankos judesiu remdama moterį (aktorė Aušra Pukelytė) prie scenos portalo, spaudžia jai krūtinę – taip ligtolinis stebėtojos išorinis pasyvumas keičiamas į atsakymų reikalaujančios klausinėtojos prievartą. Dviprasmybė pratęsiama, kai po motinos retorinio šūksnio „Grąžinkite man sūnų!“ kaip pakaitalas jai įduodama knyga „Cinko berniukai“, prieš tai balta skepeta nuvalius nuo viršelio raudonas kraujo dėmes.

Antrajame spektaklio veiksme, kai jauna moteris (aktorė Ieva Kaniušaitė) įsijaučia į vieną gražiausių, jei šis apibūdinimas tinka kalbant apie knygoje „Černobylio malda“ užrašytas tragiškas žmonių istorijas, pasakojimų „Vienišas žmogaus balsas“, matai, kaip Bendoriūtės klausytoja tampa tarsi išgirstų žodžių atspindžiu, o jos bandymas įveikti liūdesį žaidžiant raudona klouno nosimi sufleruoja empatijos bejėgiškumą nepakeliamos neteisybės akivaizdoje.

Autorės personifikacija yra rizikinga užduotis, ypač šiuo atveju, kai scenoje įkūnijama Aleksijevič nėra tik literatūros istorijos objektas, išnagrinėtas ir uždarytas tyrėjų monografijose. Įvairiuose interviu apie spektaklį „Cinkas (Zn)“ režisierius minėjo, kad apie Nobelio premijos laureatę yra mažai viešos informacijos, jo žodžiais tariant, Aleksijevič biografija užslėpta. Gretindamas jos atliktų darbų vertę su Solženicyno vardu, kartu tarsi savęs paties klausė, ar atsitiktinai jaunai žurnalistei buvo leista vykti į Afganistaną. Todėl labai įdomu stebėti, kaip ir koks autorės įvaizdis kuriamas spektaklyje.

Iš pradžių įsimenu ją stovinčią atokiau nuo įvykių epicentro, jos akis dengia tamsūs akiniai, jos niekas čia nepažįsta, ji laiko rankoje iškeltą lentelę, kurioje užrašyta jos pavardė; vėliau kitokią ją pristato triskart ištartos priesaikos scena: rūkomos cigaretės dūmais apgaubtą, ryškiai dažytomis lūpomis ties pavojinga atstumiančios isterijos ir cinizmo riba tariančią: „Aš, Svetlana Aleksijevič, TSRS pilietė, stodama į ginkluotųjų pajėgų gretas, prisiekiu...“ Dar vėliau – teisiamą („Cinko berniukų“ teismas (1992)) ir persekiojamą: rašytoją lyg košmaro klaikas vejasi Afganistano kare sužaloti žmonės, į scenos grindis bilsnodami vaikštynes primenančiomis keistos formos kėdėmis. Tokį vizualiai išraiškingą klausimus užduodančios rašytojos kelią dėlioja spektaklis, kildamas į iškalbingą epizodą, kai Bendoriūtė rodo, kaip autorės galva plyšta nuo klausimų sau pačiai, o mintys galvoje sproginėja kaip bombos. Skvarbus režisieriaus žvilgsnis tarsi fotografo objektyvas sustabdo ir užfiksuoja, ko gero, svarbiausią rašytojos atvaizdą ir būseną: tvirtas žingsnis, ištiesta nugara, pakelta galva ir iš paskos tempiamas cinko epochos tragizmas, įrašytas į kietąjį diską – tarp apverstos taburetės kojų įspraustą sunkų made in soviet juostinį magnetofoną.

Spektaklyje „Cinkas“ nėra dialogų. Veikėjai nesikalba tarpusavyje. Žinoma, tai ne pirmas kartas Nekrošiaus teatre, kuris ne visada grindžiamas drama, jos funkcijas priskiriant aktorių veiksmams ir jais sukuriamoms būsenoms. Vadinkime tai susiformavusia Nekrošiaus teatro tapatybe. Šiuo požiūriu jam tinka Aleksijevič knygų struktūra, sudaryta iš paskirų pasakojimų, artimų sakytinės istorijos žanrui. Spektaklio kūrėjai yra pasirinkę kelis jiems svarbius monologus ar liudijimus, o visa kita spektaklio erdvė užpildoma veiksmu, tuo nekrošišku raštu, sukuriančiu regimąjį naratyvą.

Juk galima Aleksijevič užrašytais žodžiais papasakoti apie pirmuosius žuvusiųjų Afganistane kūnus cinko karstuose. Tuo labiau kad liudijimai sukrečia, tiesa, juos perskaičius norisi padėti knygą į lentyną ir daugiau jos nebeatsiversti (pobjauris knygų likimas). O galima ir kitaip, pagal Nekrošių: skambant gedulingos muzikos aidams, nukautą karį baltai sutvarstyta galva išnešti ant rankų. Negyvą, vis dar ryškiai raudonu piloto ar mechaniko kombinezonu aprengtą kūną paguldyti avanscenoje. Žmonės scenoje eitų prie jo: kas atiduoti pagarbos, kas grąžyti rankų. Tik tiek? Ne, esmė ta, kad tai mažas ir judrus kūnas (aktorė Dalia Morozovaitė), jis tarsi paskutinis gyvo kraujo lašas nenori būti užkaltas į cinko dėžę. Vis taikosi pabėgti, jį vėl paima į glėbį kaip mažą vaiką, vėl guldo ant grindų. Jis apkabina guldantį, tarsi prašosi būti paleistas, mažas raudonas kūnelis nori gyventi. Scena tarsi iš ekspresionizmo vadovėlio: laužytas ritmas, elementari spalvų simbolika, nebylus šauksmas ir nuo Pirmojo pasaulinio karo nepakitęs jaunu krauju mintančio karo įvaizdis.

Nekaltos ir neteisingos mirties motyvas stiprėja antrojoje spektaklio dalyje, kai teatras imasi knygos „Černobylio malda“. Ją, mano manymu, sukuria aktorius Sergejus Ivanovas. Iš pradžių jis išeina į scenos centrą ir sustoja kreida nubrėžtame rate. Ranką pakelia prie kaktos ir žiūri, tarsi bandytų suvokti, ką jis mato ir ar tikrai tai, ką jis mato, yra tiesa. Kas atsitiko? Ką jis ten mato? Visi eina prie jo ir klausia keisčiausių dalykų, o jis visiems atsako: „Ne.“ Išties cinko karstų laike galiojo taikaus atomo diskursas, pavojaus tema slypėjo žinančiųjų tylėjime, todėl klausimo, ar tai avarija atominėje elektrinėje, taip niekas ir neuždavė. Keičiasi ritmas, prieš tai į bandymą įsižiūrėti ir suvokti susikoncentravęs aktorius dabar sukrečia meistriškai ekspresyviu danse macabre su Stradivarijaus smuiku. Užlaužtos rankos, menamas strypas, o matai ir girdi, kaip griežia ir trūkinėja jo kūno stygos. Žinoma, aktorių sustiprina kompozitoriaus Algirdo Martinaičio muzika, itin svarbus spektaklio veikėjas, šioje scenoje klasikinį smuiko garsą permetantis į rusų liaudies šokio motyvą. O kur dar emociškai sunkus ir paveikus aktoriaus Ivanovo pasakojimas apie duris, kuriose sužymėta visa giminės istorija, todėl tai yra vienintelis daiktas, kurį jis turi pasiimti iš radiacijos paveiktų namų. Ir finalas – scenoje prie sarkofago Bendoriūtė ir Ivanovas vaikiško žaidimo principu rankų pirštais rodo gyvūnų figūras. Pirmasis pradeda aktorius, arba jo personažas, Černobylyje praradęs dukrą, o Bendoriūtės autorė jau nebeturi jėgų jam atsakyti, todėl dantimis įsikanda į rankovę ir taip pakelia ranką, kad padėtų tiems, kas nori liudyti.

2017 m., kai įvyko spektaklio „Cinkas (Zn)“ premjera, Lietuvos teatras sėkmingai tęsė dokumentinio teatro leitmotyvą. Kas, jeigu naujas Nekrošiaus spektaklis Jaunimo teatre yra režisieriaus reakcija į dokumentinio teatro kalbos galimybes, o gal veikiau – nekrošiškas nukrypimas nuo dokumentinio teatro matricos į savaip deklaruojamą įdokumentinimo raišką teatro scenoje? Spektaklis paremtas sakytine istorija, liudijantis realius įvykius. Tik darantis tai kitaip. Karas Afganistane. Į dangų kyla lėktuvai, skraidinantys pirmuosius karių būrius. Dokumentiniame teatre – ekranas, vaizdo projekcijos. Spektaklyje „Cinkas (Zn)“ ilgomis medinėmis liniuotėmis matuojami šauktiniai, reikės daug uniformų. O tada tos pačios liniuotės aktorių rankomis įsukamos taip pavojingai, kad ne tik matai, bet ir girdi besisukančius lėktuvų propelerius. Afganistanas toliau. Kuriami nauji didvyriai, jie apdovanojami ordinais. Vėlgi kelios dokumentinės nuotraukos ir žiūrovų salėje pasklis supratingas pritarimas. Spektaklyje juk į sceną įeis aktoriaus Ivanovo vaizduojamas valdžios atstovas, jis eis apdovanoti laikrodžiais „Pobeda“ („Pergalė“) išlikusių karo dalyvių. Eis tada vadintomis „vietnamkėmis“ (Per pirštą avimos guminės šlepetės) pliaukšėdamas į grindis. Jo basos kojos niekada nebuvo apautos kareiviškais batais. Lepios pėdos karštose karo dulkėse – štai ir yra valdžios įvaizdis. Arba Černobylis, sarkofagas. Yra tiek daug pačios įvairiausios vaizdo informacijos. Ir yra paprasta plastmasinė kėdė lauko terasai. Tik reikia nuimti atlošą. Bus tokia kėdė invalidė. Apvynioti ją spektaklio scenografijoje vyraujančia plokščia, praktiška gaisrine žarna, pagaminta iš įvairioms oro sąlygoms atsparios medžiagos. Žarna patvari ir ilgalaikė. Kaip Černobylio sarkofagas. Uždengta baltu audiniu, atitinkamai apšviesta plastmasinė kėdė invalidė taip pat liudija kaip cinko epochos liekana.

2017 m. pabaigoje įsidėmėjau du teatro scenoje šokančius vyrus: Sergejų Ivanovą ir imigrantą afganistanietį Zabį Ahmadį, dalyvaujantį LNDT spektaklyje „Dreamland“. Pirmasis šoko tarsi šauktų „happy death day to you, cinko epocha“, antrasis šoko tarsi vos vos, kaip tai darytų ar darė savo namuose tarp savų, tyliais judesiais šnabždėdamas apie tai, kad išsiilgtame Afganistane jo laukia mirtis.