VYTAUTAS ANUŽIS

Kai 2011 metais Vytautas Anužis persikraustė iš Klaipėdos į Vilnių, kur jo laukė nauji ambicingi kūrybiniai sumanymai, aktorius pasakė: „Turbūt, nieko nėra pastovesnio už laikinumą.“ Šis gyvenimo posūkis aktoriui tapo ypač sėkmingas. Per pastarąjį dešimtmetį Anužis užėmė pagrindines pozicijas profesionalaus teatro sferoje ir tapo tiesiog visapusiškai gero aktoriaus pavyzdžiu.

Vytauto Anužio aktorinė branda truko daugiau nei keturis dešimtmečius, jo biografija įspūdinga. Jis yra paskutinis Juozo Miltinio studijos mokinys, iš Panevėžio išvykęs į Maskvą ir 1978 metais baigęs Boriso Ščiukino aukštąją teatro mokyklą prie Jevgenijaus Vachtangovo valstybinio akademinio teatro, o grįžęs savo profesinę veiklą tęsė Klaipėdoje. Šis miestas jo biografijoje atsirado dar ir dėl to, kad žmona Velta Žygurė, buvusi jo bendramokslė, įsijungė į Liepojos teatrinį gyvenimą. Netrukus jie abu pradėjo migruoti tarp Lietuvos ir Latvijos, tapo ne tik kūrėjais, bet ir dviejose šalyse dirbančiais pedagogais. Abiejų menininkų ištikimybė savo šalims suformavo naują kultūrinį darinį: pirmos septynios laidos buvo lietuvių filologų ir režisierių, vėliau sekė latvių aktorių kursas, kurio sėkme iki dabar džiaugiasi latviai (daugelis iš šio kurso tapo pagrindiniais Rygos teatrų aktoriais, kino žvaigždėmis). Pritaikydami tą patį metodą, su kuriuo susipažino dar besimokydami savo jaunystės institute, jie Muzikos ir teatro akademijoje parengė dar vieną, devintą, aktorių kursą, išsiskiriantį savo darbo etika ir nepaprastu darbštumu.

2011 m. Vytautas Anužis tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriumi. Paraleliai vaidindamas ir Oskaro Koršunovo teatre, ir Rusų dramos teatre, 2017-aisiais jis sutiko vaidinti ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Nors per savo ilgą kūrybinį laikotarpį Anužis vaidino įvairių žanrų dramaturgiją, nuo Antikos iki šiuolaikinių pjesių, būtent klasiką jis laiko esminiu savo kūrybos varikliu. Tai paskatino aktorių savo kūrybinę biografiją praplėsti dar vienu iššūkiu – Gintarui Varnui pakvietus, Kaune sukurti vieną iš įdomiausių savo vaidmenų – Nataną Išmintingąjį to paties pavadinimo Švietimo epochos dramaturgo Gottholdo Ephraimo Lessingo filosofinėje dramoje.

Repetuojant Nataną Išmintingąjį ir buvo didžioji užduotis retai statomą sudėtingą medžiagą išlaisvinti naujam gyvenimui, paskatinti lietuvių publiką kuo tiksliau ją išgirsti. Įkvėptas režisieriaus Gintaro Varno užsidegimo interpretuoti scenoje „Nataną Išmintingąjį“ ir jo kūrybingumo, Anužis sukūrė savitą grožiu ir išmintingumu spinduliuojantį žydų išminčių. Režisieriaus formuotas vaidmuo tapo lyg paties aktoriaus alter ego ir inspiravo jį mintimis susitapatinti su šiuo, savitos filosofijos žmogumi.

Buvo įdomu laukti šio Anužio vaidmens. Aktorius repeticijų metu švytėjo ir realiame gyvenime. Varnas Natano vaidmeniui kviesdamas Anužį neapsiriko. Natanas aktoriui priminė jaunystėje sutiktus žydus, socialines patirtis jis pavertė meninėmis, o vaidmuo tam ypatingai tiko. Išmintingos pusiausvyros tarp trijų pasaulinių religijų – krikščionybės, judaizmo ir islamo – ieškantis personažas labai tiko aktoriaus Anužio mąstymo būdui ir žmogiškai prigimčiai. Griežtos konstrukcijos pjesėje skelbiamos tiesos-parabolės tapo savotišku Anužio Natano kodeksu.

G. E. Lessingo mintis „žmogus gimsta veikti, o ne tuščiai mintyti“ labai artima aktoriui Anužiui. Teatre kurti teigiamą personažą visada sunkiau, nei neigiamą, nes reikia atrasti naujas priemones, antraip vaidmuo taps schematiškas. Šiame spektaklyje įvyko svarbus aktoriaus nušvitimas: jis vaidmeniu visapusiškai patikėjo, bet ne aklai. Šis tikėjimas skatino Nataną ieškoti, tapti aktyviu ir siekiančiu suprasti peripetijas, vykstančias aplink jį. XII amžiaus pabaigos Jeruzalėje vyksta ne tik skirtingų religijų karas, bet ir pavieniai žmonės rezga juos skaldančias intrigas. Viso to akivaizdoje atsiduria Natanas Išmintingasis.

Viso spektaklio metu mes regime neišnykstančią Anužio šypseną, be galo subtilią mimiką. Jo žvilgsnis nukreiptas tiesiai į salę ir ieško kontakto. Rodos, statiškame vaidmenyje Anužis visą laiką veikia. Jo transliuojama mintis greitesnė už kūną, o dinamiškas ir raiškus balsas leidžia lengvai įsiklausyti ir išgirsti sakomas tiesas. Jo Natanas tampa ir žmogišku, ir monumentaliu tuo pat metu. Kaip tora, kurią mums siūloma išgirsti.

Spektaklio režisierius Varnas per aktoriaus Anužio Nataną sugebėjo ilgus monumentalius pjesės monologus sužmoginti ir paskatinti publiką juos išgirsti bei suprasti. Anužis Lessingo tekstų net nesako – jam tekstas liejasi kaip vanduo... Ir galvoji, ar tai yra unikali aktoriaus psichika, ar jis turi paslapčių, kaip ir visas Lessingo tekstas?

Aktoriui savitai žaismingai sekasi perteikti išmintingo žydo archetipą. Tais momentais jis virsta mažuoju Charlie Chaplinu: švelni šypsenėlė, žvitrios akys, maži žingsneliai, katiliukas ant galvos, tik lazdelės trūksta... Anužio Natanui būdingas subtilus humoras, jis labai jautrus, susitelkęs. Nepastebėsi jo plačių gestų, abstrakčių judesių, viskas sutelkta į mintį. Natūraliai mintyti sudėtingą monolitišką tekstą aktoriui reikalingas ir ypatingas fizinis pasirengimas. Gera fizinė Anužio forma padeda aktoriui taupiai koncentruotos plastikos priemonėmis išreikšti neįtikėtinai sodrų Natano portretą.

Neabejoju, kad tik turint tokį Nataną, tiksliau, tokį Anužį, galima buvo pasiekti šiuolaikiškos šio kūrinio sceninės interpretacijos.

„Čia vaistai, ne nuodai, kuriuos tau siūlau,“ – šie Rechai skirti žodžiai yra viso spektaklio leitmotyvas, kurį Vytautas Anužis išsako, kurdamas Natano Išmintingojo vaidmenį. Kai literatūrologai kalba apie G. E. Lessingo patosą, pripažindami, kad jis ne mažiau aktualus ir šiandien, jie turi rimtą įrodymą – Gintaro Varno spektaklį „Natanas Išmintigasis“ ir jo pagrindinį protagonistą – Anužio Nataną. Šia prasme reiktų aiškinti „patoso“ semantines ištakas, nes būtent Anužis „patosui“ suteikia naujas konotacijas: ne įprastą pakilų dvasinį susijaudinimą, o hėgelišką sampratą, skelbiančią, jog pagrindinį kūrinio centrą sudaro racionalus turinys. Vengdamas bet kokių konvencijų, siekdamas žmogiškumo, kentėdamas dėl prarastos šeimos, Anužio Natanas patiria nušvitimą, kurį ir kaip išpažintį, ir kaip pamokslą perteikia žiūrovui. Pakilus dvasinis susijaudinimas tokiu būdu „permetamas“ per rampos šviesą ir tampa nauju kūnu – tam tikru katarsiu, kurį patiria žiūrovas.