AIRIDA GINTAUTAITĖ

Teatro meno saugykla – atmintis. Kitaip nei su kino personažais, teatre kiekvienas susitikimas yra nepakartojamas, nors aktorių kartojamas šimtus kartų. Laikinumas – skaudžiausia ir gražiausia teatro savybė. Spektaklio įrašas negali prilygti užgimstančiam ryšiui tarp aktorių ir žiūrovų. Galvoti apie teatro aktorės kūrybą – tai prisiminti jos veikėjas ir į nepatikimą atmintį įsirėžusius spektaklių fragmentus. Spektaklis nėra filmas, kurį kada panorėjus galima dar kartą peržiūrėti, sustabdyti ar atsukti atgal. Kiekvieno žiūrovo atmintyje saugomi vis kiti aktorių sukurti personažai ir skirtingos spektaklių akimirkos. Tai – svari priežastis eiti į teatrą, nes personažai ieško vaizduotės, kurioje galėtų egzistuoti. Aktorė Airida Gintautaitė sukūrė daugiau kaip dvidešimt teatro veikėjų, kurios gyvena žiūrovų atmintyje. Sugrįžtu į saugyklą, kur aktorės sukurtų veikėjų vardai prasideda raide M: Marie, Miranda ir Margarita, o jas sieja tikėjimo motyvas.

Marie: vaidinant aktorę

Svetimame mieste du pavargę žmonės sugrįžta į viešbučio kambarį. Ji gauna SMS žinutę, jis pradeda pavyduliauti. Taip, anot spektaklio „Lokis“ (LNDT, 2017) kūrėjų, prasideda lemtingas 2003 metų vasaros vakaras, kai Vilniuje Bertrandʼas Cantat mirtinai sumušė savo gyvenimo draugę Marie Trintignant. Airida Gintautaitė vaidina tyrėją, kuri kartu su kolegomis bando išsiaiškinti nusikaltimo priešistorę. Naudodami įvykio atkūrimo (reenactment) metodą tyrėjai trečiuoju asmeniu įvardija savo personažų veiksmus ir juos atlieka. Policininkas (Saulius Bareikis), ištardamas stanislavskišką „netikiu“, tarsi režisierius sustabdo veiksmą, o šis ir vėl pakartojamas. Gintautaitė ir Darius Gumauskas palengva tampa Marie ir Bertrandʼu. Ryšys tarp kameros, aktorių, ekrano ir žiūrovų sukuria virsmo magiją, kuri verčia patikėti net išoriniu aktorių panašumu į kuriamus prototipus, nes technologijos režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklyje aktorius ne užgožia, bet, atvirkščiai, priartina juos prie publikos.
 
„Ji pradeda valytis makiažą“, – sako tyrėja ir vatos padeliu švelniai perbraukia skruostą. Stambiu planu ekrane rodomi Airidos Gintautaitės bruožai virsta Marie veidu. Moteris sunkiai alsuoja – ji pavargusi. „Kada gi ši diena pagaliau baigsis?“ – klausia Marie. O viešbučio kambarį ilgesiu užlieja grupės „Tuxedomoon“ daina „In a Manner of Speaking“, nes Darius Gumauskas, virtęs Bertrandʼu, įdeda kompaktinę plokštelę į grotuvą, prisidega cigaretę ir įpila taurę vyno. Aktoriai nevaidina jausmų, jie imituoja veiksmus ir tai leidžia susitapatinti su situacija, pajusti vakaro atmosferą, kurioje vyrauja ne smurto bei agresijos nuojauta, o melancholija, ir svarbiausia – išvengiama melo.
 
„Lokio“ veikėjų įvaizdžiai veikia emocijas ir turi prasmę. Kokią istoriją slepia Airidos Gintautaitės herojė spektaklyje? Atsiribojimo. Bandydama išvengti išorinių įtakų Marie brėžia ribą tarp savęs ir kitų, savęs ir aplinkos. Ji atrodo nepriklausoma nuo mylimojo, nuo aplink ją vykstančių vakarėlių šurmulio ir širdį permušančio šiuolaikinės muzikos pulsavimo. Ji intensyviai filmuojasi seriale, kurį režisuoja jos motina, o mylimąjį vaidina jos sūnus. Nedideliame svetimame mieste moteris gali grįžti tik į viešbučio kambarį, kur neturi progos pabūti vienumoje ir tyloje, nes laukia meilužis. Atsidūrusi slegiančioje, izoliuojančioje aplinkoje, kurioje susipina šeimyniniai, jausmų ir profesiniai santykiai, Marie siekia išlikti nepriklausoma, pakilusia „virš“. Panirusi į save, ji nutolsta. O Bertrandʼas šio atsiribojimo nesupranta.
 
Vilniuje prancūzų aktorė atsidūrė tik todėl, kad čia buvo pigiau filmuoti serialą „Koletė“. Žalio ekrano su kriokliu fone vienas priešais kitą stovi Marie ir Romanas Kolinka (Arnas Danusas) – motina ir sūnus, kurie seriale vaidina Koletę ir jos jaunesnį mylimąjį Bertraną. Filmuojama romantiška scena, kuri turi pasibaigti bučiniu. Aktorių stambūs planai projektuojami dideliame ekrane. Vienu metu galima stebėti ir bendrą, ir stambų to paties veiksmo planus. Komiškas sentimentalumas pridengia sceninį oidipiškos tragedijos klodą. Aktoriai taria banalias meilės prisipažinimo frazes. Režisierė Nadine (Nelė Savičenko) stabdo veiksmą. Scena kartojama. Marie prieštarauja, nes niekam nepriklausanti Koletė negalėtų sakyti tokių žodžių. Ji kalba apie save ir palieka filmavimo aikštelę. Jai sugrįžus, trečiame dublyje krioklys pajuda, suskamba sentimentali melodija. Ir ką tik atskleisti iliuzijos kūrimo mechanizmai negali sugriauti tikėjimo veikėjų jausmų tikrumu. Stebina pati aktorinio virsmo akimirka. Dėl šio teatro stebuklo gyvena aktoriai, jo laukia publika. „Aktorius – keistas sutvėrimas“, – anot Airidos Gintautaitės, susijęs su žodžiais „keisti, keistis, pakeistas“.
 
Keista Miranda

Kai 2011 m. Airida Gintautaitė su Oskaru Koršunovu ir Povilu Budriu repetavo spektaklį „Miranda“, internete teatras paskelbė sovietinių laikų žurnalinio staliuko paiešką. Sunkus, lakuoto medžio, ant ratukų; po stalviršiu galima laikyti spaudą. Tokiam, stovinčiam mūsų svetainėje, deja, neleidome vaidinti. Scenografiją kūręs Dainius Liškevičius šachmatų lentai padėti atrado kitokį stalą – lengvesnį, keturių kojų. Nedideliame, sovietiniais baldais apstatytame kambaryje dominuoja knygos, todėl galima spręsti, kad jis priklauso inteligentams. Fotelyje sapnuoja mergaitė, o „Gulbių ežero“ muzika ir televizoriuje rodoma balerina pranašauja mirtį. Į kambarį įžengus tėvui, mergaitė pabunda. Ji yra kitokia.
 
Airida Gintautaitė iš judesių sukuria savo veikėją. Jos įtemptus raumenis valdo spazmai, deformuojantys pirštus, rankas, veidą. Kadangi veikėja nevaldo kojų, aktorė perkelia išraišką į viršutinę kūno dalį, ypač rankas. Iš pradžių Miranda kalba ne žodžiais, o gestais ir veiksmais. Spjauna ją šaukštu maitinančiam tėvui į veidą; įmeta jo akinius į lėkštę. Tėvo ir dukters santykiai spektaklyje nėra idealizuojami, jie sudėtingi ir prieštaringi. Negalinti vaikščioti mergina priklauso nuo tėvo, o jos pasaulio ribos baigiasi kambario sienomis, kurias griauna vaizduotė. Gintautaitė kuria užsispyrusią Mirandą, ji valingai pasiekia to, ko geidžia, kartais nevengdama manipuliuoti. Vienas su kitu susieti tėvas ir dukra pasiduoda galios bei paklusimo „žaidimams“. Ji priverčia tėvą dar kartą perskaityti jos mėgstamą knygą – Williamo Shakespeare’o „Audrą“. O jis, nusileidęs dukrai, leidžia sau išgerti.
 
„Veiksmo vieta – negyvenama sala“, – sunkiai, kovodama su nematoma jėga, bet spindinčiomis akimis skiemenuoja Miranda. Jai sunku tarti žodžius, tačiau būtent dėl to jie verčia įsiklausyti. Povilo Budrio Tėvas kuria dukrai magišką spektaklį. Įkūnija įvairius personažus ir kambaryje sukelia audrą. Miranda stebi jo vaidinimą, o aktorės Airidos Gintautaitės mimika bei gestai rodo griežtą mergaitės vertinimą. Kartais jai patinka tai, ką daro tėvas, bet yra dalykų, kuriems ji nepritaria ar kurių išsigąsta. Kad sukurtų dukrai spektaklį, tėvas paslapčia geria permatomą skystį, kol į sceną įžengia Kalibanas – incesto grėsmė. Tačiau riba nėra peržengiama, o Miranda toliau atkakliai reikalauja mylimojo Ferdinando. Tėvas tyčia sukuria narcizišką, manieringai gestikuliuojantį jaunuolį, kuris čiauškėdamas pastebi visa aplinkui, tik ne ją.
 
Miranda gyvena įkalinta kambaryje ir neįgaliame, melsva suknele aprengtame kūne. Todėl spektaklyje svarbi tampa oro dvasia Arijelis, nekantraujantis, kol Prosperas jį išlaisvins iš tarnystės. Sąlygiškose spektaklio scenose Airida Gintautaitė vaidina Arijelį, kuris, priešingai nei Miranda, kalba greitakalbe ir sparčiai juda. Per vaizduotę ir tikėjimo stebuklą pasiekiama laisvė yra Mirandos paslaptis.

Margarita nebijo (s)kristi

Airida Gintautaitė užaugo prie jūros. Palangos biblioteka buvo jos priebėga, o skaitymas tapo priklausomybe. Pagal vieną mėgstamiausių jos knygų – Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ – sukurtame OKT spektaklyje aktorė vaidina jau aštuoniolika metų. Kai vaidina Margaritą, pirma išnyra jos mimozos. Ji atgyja poeto Benamio (Dainius Gavenonis) vaizduotėje, kai apie pirmąjį susitikimą su mylimąja jam pasakoja Meistras (Rytis Saladžius), todėl jos bruožai iš pradžių blankūs, nesusiformavę, tarsi tolyje matomo silueto. Margarita ištaria frazę ir išsitiesusi krenta nuo stalo krašto nelyg į bedugnę. Ją pagauna Benamis. Ką reiškia jos kritimas? Ne tik poeto bandymą „sugauti“ Margaritos bruožus, bet ir jos drąsą, pasitikėjimą ir beatodairišką ryžtą. Margarita nebijo prarasti savasties mylėdama Meistrą ar susitapatindama su jo romanu. Ji nebijo „krisdama“ susižeisti, todėl nuoga pakyla virš miesto ir skrenda į velnio vakarėlį, kad vėl sutiktų mylimąjį.
 
Išsekinta puotos, kur jos kelį bučiavo tūkstančiai, Margarita vis dar gali pasipriešinti Volandui (Dainius Kazlauskas). Tirtanti iš nuovargio Airidos Gintautaitės Margarita laimi prieš jį gailestingumu, prašydama, kad Fridai nebekaišiotų nosinės, kuria ji uždusino kūdikį. Volandui ištarus: „Kiekvienam bus atseikėta pagal jo tikėjimą“, Margarita įsitempusi suklūsta. Pareikalavusi, kad čia ir dabar būtų sugrąžintas Meistras, ji suklumpa ir verkdama kartoja: „netikiu, tikiu, netikiu, tikiu“, – tarsi tik jos tikėjimas lemtų mylimojo pasirodymą. Kuriančiai Margaritą aktorei svarbiausias tampa tikėjimo motyvas. Todėl jos žodžiai „mažatiki tu“ kas kartą būna pripildyti veriančio skausmo ir nusivylimo, nes tikėti nustojusio Meistro akyse – dykuma.
 

Begalę kartų suvaidintame spektaklyje Airida Gintautaitė vis dar stebina netikėtomis balso intonacijomis, kaskart kiek kitaip tariamais veikėjos žodžiais, kurių netikėti atspalviai leidžia atrasti naujų prasmių. Išraiškingas aktorės kūnas – jautrus kiekvienam impulsui, pagavus partnerio improvizacijai – toks, kaip ir jos vaizduotė. Gintautaitė kuria profesionaliai, sąžiningai ir valingai. Kas kartą ji žengia į sceną ieškoti ir atrasti, o ne pasikartoti. Tik nedaugelis jai gali prilygti tikėjimu teatru.

7 meno dienos, nr. 6 (1243), 2018-02-09