AGNIUS JANKEVIČIUS

Chameleonas kietu stuburu

Ramunė Balevičiūtė

Trisdešimtmečiui režisieriui Agniui Jankevičiui šie metai turėtų tapti išskirtiniai ne vien todėl, kad pagaliau galės perduoti stereotipinį apibūdinimą „jaunasis režisierius“ energingai lietuviško teatro sceną šturmuojantiems dvidešimtmečiams, bet ir dėl pastaruosiuose naujausiuose savo pastatymuose – „Poliklinika“ („Menų spaustuvė“), „A. – visai kita“ (Keistuolių teatras), „Mizantropai“ (Valstybinis jaunimo teatras), „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“ („Audronio Liugos produkcija“) – išryškėjusio brandaus požiūrio į teatrą ir savo, kaip menininko, pašaukimą.

Sunku apibūdinti A. Jankevičiaus kuriamo teatro stilių. Jis – permainingas, besikeičiantis, kažkoks chameleoniškas. Turbūt vienintelis apibūdinimas galėtų būti režisieriaus mėgstama Roberto Wilsono citata – „ieškoti pusiausvyros tarp savo įvaizdžių ir žiūrovų svajonių“, – išreiškianti ir jo paties kūrybinį credo. Konkrečiau galima įvardyti A. Jankevičiaus interesų ratą. Jį domina šiandienio jauno žmogaus konfrontacija su jį supančiu pasauliu.

A. Jankevičiaus teatro protagonistas visada išsiskiria iš visuomenės, jis negali pritapti, prisitaikyti ir laužo nusistovėjusias normas, teigia savo teisę turėti kitokią nuomonę. Savo herojų kitoniškumo režisierius labai nedramatizuoja, žvelgia į jį su švelnia ironija, pasitelkdamas tragikomedijos žanrą. Kai nuo A. Jankevičiaus „nepritapėlių“ visuomenė nusigręžia, į juos atsigręžia žiūrovai, simpatizuojantys tiek žaviems „žiurkiagalviams“, tiek ir agresyviai nusiteikusiems „rumunams“, nes jų kitoniškumą išreiškia ne tik ekscentriškas elgesys, bet ir idealistinis siekis suprasti save ir aplinkinį pasaulį.

Jau po pirmojo profesionalioje scenoje 2001 m. pristatyto spektaklio „Užribis“ pagal V. Peleviną kritika pastebėjo: „Jankevičius yra savo laiko ir savo įsivaizduojamo teatro vaikas“. 2003 metai režisieriui ypač intensyvūs: pasirodė dvi premjeros – eksperimentiniai, savitos teatro kalbos ieškojimai „Stepių karalius Lyras“ pagal I. Turgenevą ir „Tundra“ pagal A. Čechovą, – režisierius dalyvavo įvairiuose teatriniuose projektuose, rengė pjesių skaitymus, būrė aktorių bendraminčių komandą. Būtent iš pjesės skaitymo 2004 metais festivalyje „Naujosios dramos akcija“ gimė pastatymas „Žiurkiagalviai“ pagal šiuolaikinę prancūzės Natacha de Pontcharra pjesę, ženklinęs naują režisieriaus kūrybinės biografijos etapą.

Agnius Jankevičius greitai tapo pageidaujamas repertuariniuose teatruose. Vienas po kito 2005–2007 metais sukurti spektakliai „Virto ąžuolai“ pagal Juozą Baltušį ir „Šmėklos“ pagal Henriką Ibseną Valstybiniame jaunimo teatre, „Savižudis“ pagal Nikolajų Erdmaną ir „Kelionė į kambario vidų“ pagal Michalo Wałczako pjesę Kauno dramos teatre atskleidė jo kūrybinių interesų skalę ir sugebėjimą profesionaliai atlikti savo darbą skirtinguose teatriniuose kolektyvuose.

A. Jankevičius, kaip ir jo mokytojas Jonas Vaitkus, išmoko dirbti greitai, bet neprarasdamas kryptingumo. Plėsdamas savo temų ratą, jaunasis režisierius sugeba įsiklausyti į kitų kūrybinių partnerių mintis, suteikti spektakliui tam tikros vietos ypatumų. Šį savo kūrybos bruožą režisierius yra apibūdinęs taip: „Kiekvienoje vietoje, kur statau – Kaune ar Jaunimo teatre, – patiriu tam tikrą to teatro aurą, mentalitetą. Atvažiavęs ieškau dialogo. Spektaklis – mano ir aktorių išsakytų pozicijų lydinys. Man reikia pažinti naujus žmones. Šalia to mano braižo skirtingoje vietoje kaskart su kitais žmonėmis, spektaklis įgauna ir tam tikrą vietos, kurioje gimė, atspalvį“.

2008-ieji – kol kas intensyviausi metai A. Jankevičiaus kūrybinėje biografijoje: tik per vienus metus režisierius išleido keturias premjeras skirtingose teatrinėse erdvėse. Tokį jo produktyvumą skatino ir darbas su savo bendraminčiais – scenografe Laura Luišaityte, aktoriais Pauliumi Tamole, Agne Ramanauskaite, Tautvilu Gurevičiumi, Jonu Versecku. Šie aktoriai tapo „Menų spaustuvėje“ pristatyto spektaklio „Poliklinika“, sukurto iš improvizacijų, branduoliu. Keliems iš jų A. Jankevičius skyrė pagrindinius vaidmenis ir naujausiame savo pastatyme „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“ pagal šiuolaikinės lenkų autorės Dorotos Masłowskos pjesę.

Abu spektaklius sieja pastangos suvokti savo kartos pasaulėjautą, balansuojančią tarp nihilizmo ir vertybių poreikio. Režisierius kartu su savo bendraamžiais aktoriais siekia suteikti šiai pasaulėjautai individualią išraišką ir tam pasitelkia kelionės metaforą. Spektaklyje „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“, anot A. Jankevičiaus, „ryškiausias – kelio motyvas. Kelias į sostinę ir paraleliai – į save. Personažai bando rasti atsakymą į klausimą: kas aš esu? Tai yra tam tikras pripažinimas, kad galbūt tai, kuo aš gyvenau, ir tai, ką aš maniau esant savastimi, vis dėlto yra Damoklo kardas, kabantis virš galvos“.