SVYNIS TODAS

Muzikinis trileris „Svynis Todas“ pristatomas kaip kitas ir kitoks ribinis atvejis Lietuvos muzikinio teatro sferoje. Kartu su nišinėje šiuolaikinio meno terpėje gimusiu monospektakliu-opera „Izadora“, komercinis Brodvėjaus siaubo miuziklas „Svynis Todas“ nubrėžia aptariamų metų lietuvių muzikinio teatro kontūrus bei ženklina pačius jo paribius. Be ekscentriško „Svynio Todo“ žanro, šią „juodąją operetę“ taip pat galima išskirti kaip geriausią vadinamųjų „bohemiečių“ šūvį, ieškant savojo amplua, repertuaro ir koordinačių (nors kulka neperskrodė taikinio centro, nusitaikyta buvo puikiai).

Asta Pakarklytė

***
Jau trečiajame Dalios Ibelhauptaitės kūrinyje šį sezoną vėl karaliauja scenovaizdis, kurį Dickas Birdas, regis, perkūrė iš „Bohemos“ dviaukščio Paryžiaus, „apkalęs“ jį tamsių plytų siena ir pavertęs XVIII amžiaus Londonu. O Peteris Mumfordas vėl demonstruoja šviesų meistrystę pilnaties ir Londono užkaborių scenoms, atseikėdamas deramo kraupumo „mėsos perdirbimo cechui“, ir jų abiejų dėka finalas ima tolti nuo juokingo, o apokaliptiškai atsiveria visais pragaro viduriais (nors vėlgi ne be humoro su kabančiomis butaforiškomis galūnėmis).

Jau turėjome priprasti, kad Dalios Ibelhauptaitės režisūra nebus metaforiška ar pritrenkianti idėjomis. Jos esminis bruožas yra aiškus iliustratyvumas, paprastas istorijos pasakojimas, ir ji to neišsižada, tik suteikia scenai gyvybės, tempo. Įprasta ir tai, kad į siaurą Kongresų rūmų erdvę sugenama per pusę šimto žmonių, kruopščiai vaizduojančių krutantį Londoną ir ne mažiau kruopščiai intensyviu vaizdu trypiančių muzikos subtilybes. Bet režisierei teatrinis principas „mažiau yra daugiau“, t. y. viena detalė gali būti kur kas stipresnė už visa jų masę, svetimas, ir su tuo tenka susitaikyti kaip su taip tokia režisierės puoselėjama pramogos samprata. Atsižvelgiant į tai, kaip veikia ši gan literatūriška veiksmo-atoveiksmio schema, „Svynis Todas“ man regisi pats sėkmingiausias Ibelhauptaitės darbas, kuriam sėkmę garantuoja pats miuziklas, jo įžūliai makabriškas siužetas, aštraus humoro libretas, kurį belieka gerai perteikti, – ir patys įvykiai savaime veržias pirmyn. (...)

Galbūt tai perspėjimas, kad po nerūpestingų linksmybių į gyvenimo scenas ateina svyniai todai, ir neaišku, kuris iš mūsų kurį skers. Bet tikslingiau būtų neieškoti globalių ištarmių, – tiesiog miuziklas gražiai įšoko į sąmyšių ir skandalų kupiną aplinką, siūlydamas tiesiog linksmai iš to pasijuokti. Tegul ir makabriškai, bet juodas humoras šiai Rytų Europos šaliai visada buvo artimas.

Vaidas Jauniškis Pyragaičių desertas maro metu // Verslo žinios, 2009 02 27