GRYBŲ KARAS

Teatras vaikams: meniškumo link

Ramunė Balevičiūtė

Apžvelgę dabartinę profesionalaus teatro vaikams panoramą, rastume kuo pasidžiaugti. Ji darosi vis įvairesnė ir įdomesnė. Ypač džiugu, kad vis daugėja menininkų, nuosekliai besigilinančių į teatro vaikams sritį ir nekuriančių tik „iš reikalo“ – kad būtų užpildyta privaloma repertuarinio teatro spraga arba užčiuopus kad ir nedidelę aukso gyslelę (ne paslaptis, kad savo atžalų kultūrinių poreikių sąskaita tėvai dažniausiai netaupo). 

Apie ką ir kaip šiandien kalba teatras vaikams? Temų, kaip ir priemonių joms išreikšti, yra daug. Skirtingų teatrų repertuaruose aptinkame ir pasakų, ir šiuolaikinių istorijų, ir mitologija paremtų vaidinimų vaikams. Panašu, kad teatrai ieško ne tik naujų temų bei žanrų, bet ir neįprastų bendravimo su jaunąja publika būdų, nors Atviros Lietuvos fondo pastangomis daugiau kaip prieš dešimtmetį pristatytas „aktualusis“ teatras vaikams, narpliojantis realias vaikų gyvenimo problemas, kaip ir spektakliai paaugliams, – Lietuvoje vis dar retenybė. Be to, vien parodyti spektaklį dažnai nebepakanka: augant interaktyvumo poreikiui, teatrai varžosi tarpusavyje, kuris pasiūlys įdomesnę veiklą „šalia spektaklio“. Tai ir įvairios dirbtuvėlės, ir pamokėlės, ir ekskursijos į teatro užkulisius.

Nepaisant augančios įvairovės ir būtinybės konkuruoti padiktuoto kūrybiškumo proveržio, teatrą vaikams kamuoja ir senos, ir naujos ligos. Pirmoji į akis krentanti problema bus atsiradusi, ko gero, kartu su pačiu teatru vaikams. Tai – štampais apaugusi, infantili aktorių vaidyba. Čia labiausiai atsiskleidžia scenos menininkų nepasitikėjimas jaunąja publika, nesugebėjimas užmegzti su ja ryšio. Deja, dar daug kam svarbiausia atrodo vaikams įsiteikti ir juos prajuokinti. Gal „cezario grupės“, pristačiusios pirmąjį spektaklį vaikams, tikslai buvo kitokie, tačiau būtent infantili utriruota aktorių vaidyba (ir – sunku atsikratyti įspūdžio – repeticijų stoka) sužlugdė įdomų režisieriaus Cezario Graužinio sumanymą į sceną perkelti vaikams adaptuotą lietuvių mitologijos „pradžiamokslį“. Nors spektaklyje „LAI LAI LAI“ lyg ir atsižvelgiama į mažiausiųjų suvokimo ypatumus (nedaug teksto, jis pakartojamas reikšmę pabrėžiant gestu ir pan.), o aktoriai galbūt siekia imituoti žaidžiančių, besimaivančių, šėliojančių vaikų raišką, jiems labai trūksta precizikos ir estetinės formos.

Džiugu, kad tūkstantmečio pabaigoje paskelbtas šūkis „teatras be pasakų“, pasiekęs Lietuvą kartu su jau minėtu Atviros Lietuvos fondu organizuotu Profesionalaus teatro vaikams ir paaugliams projektu, iš mūsų teatrų scenų pasakų vis dėlto neišgujo. Tačiau tiesa ir tai, kad paprastai režisieriai, inscenizuodami pasakas, galvos per daug nesuka ir sudėtingesnių uždavinių sau nekelia, lyg tikėdamiesi, kad pati laiko patikrinta ar mažiau žinoma pasaka savaime užtikrins spektaklio sėkmę. Štai „Keistuolių teatras“, pristatęs muzikinio spektaklio „Mykolas žvejas“ premjerą, sukūrė tipišką „keistuolišką“ (ir gerąja, ir blogąja prasme) „produktą“. Dėl seniai susiformavusios (ir, reikia pasakyti, mažai besikeičiančios) „Keistuolių“ stilistikos ginčytis gal ir neverta, tačiau galima paminėti keletą problemiškų aspektų, būdingų anaiptol ne tik šio teatro vaikiškojo repertuaro spektakliams.

Pirmiausia didelių abejonių kelia pasakų ar kito žanro kūrinių „sušiuolaikinimas“. Tiksliau, priemonės, režisierių naudojamos šiam efektui išgauti. Dažniausiai pasitelkiamos prastą skonį demonstruojančios populiariosios kultūros detalės ar asociacijos, taip pat įvairios komiškos klišės, beveik visos perimtos iš televizinio humoro „sferos“ (pavyzdžiui, užsienio lietuvių akcentas, „blondinių“ kalbėjimo maniera, įvairūs žargono žodelyčiai ir pan.). Net nekalbant apie tokio „šiuolaikiškumo“ meninę vertę, derėtų priminti, kad vaikų humoro jausmas gerokai skiriasi nuo suaugusiųjų, o mažų vaikų – nuo vyresnių, ir tai dar viena problema – spektaklių auditorijos nediferencijavimas pagal vaikų amžių.

Nuoroda, kad spektaklis skirtas „žmonėms nuo 3 iki 103 metų“, gal ir efektyvi rinkodaros požiūriu, tačiau iš tiesų dažniausiai liudija atsainoką ir pragmatišką teatro nuostatą. Žinoma, yra kūrinių, tinkamų skirtingo amžiaus auditorijai – kad ir tos pačios pasakos, ypač autorinės. Jaunesniems jose patrauklūs ir suprantami vieni dalykai, vyresniems – kiti. Chrestomatinis pavyzdys – Saint-Exupéry „Mažasis princas“. Arba, tarkime, animacijos šedevras Noršteino „Ežiukas rūke“. O dabar šiuos pavyzdžius palyginkime su šiuolaikine Holivudo animacijos pramone. Štai populiarusis „Šrekas“ – kokiai auditorijai jis skirtas? Panašiai ir teatre vaikams, kartais, atrodo, vos ne siekiančiame tapti „Dviračio žinių“ analogu. Dažnas spektaklis vaikams prisotintas jų neperkandamų arba savaip suvokiamų „improvizacijų“ ir aliuzijų.

Manau, visa tai – vaikams kuriančių menininkų, viena vertus, skonio, kita vertus – sąžinės ir atsakomybės, taip pat teatro misijos klausimas. Galbūt yra pritariančių nuomonei, kad ir teatras vaikams gali būti visoks – meninis ir komercinis. Bet juk vaikas negali pasirinkti! Jis žiūri tai, kur jį atveda tėvai. Todėl iš praėjusio sezono spektaklių vaikams norisi išskirti tuos, kurie formuoja priešstatą ir alternatyvą televizijos brukamam skoniui bei vertybėms.

Šiuo požiūriu ant slidokos ribos atsiduria, bet, laimė, jos neperžengia Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Mama katinas“, kurį pagal Luiso Sepúlvedos apysaką režisavo Evaldas Jaras, o suvaidino labiau televizijos nei Rimo Tumino spektaklių išpopuliarinti jaunieji aktoriai. Jaudinanti istorija apie tai, kaip žuvėdriuką po jo mamos mirties „išperi“, užaugina ir net moko skraidyti vieno kiemo katinai, Mažojo teatro vaidinime virsta smagiu, nors kartais ties gero skonio riba balansuojančiu metateatriniu žaidimu. Asociacijas ir Rimo Tumino spektaklių parafrazes galbūt pastebės tik labiau įgudusi akis, tačiau dviejų katinų gaujų kova dėl teritorijos ir žuvėdriuko čia vaizduojama kaip filmų apie gangsterius parodija. Ar į spektaklį atėjęs vaikas turėtų būti matęs tuos filmus? Žinoma, kad didesnį malonumą patiria tėvai, stebėdami ūsuotų ir uodeguotų Leonardo Pobedonoscevo, Vytauto Rumšo, Jokūbo Bareikio ir kitų Mažojo teatro vyrų pokštus. O kur dar Audrius Bružas – Mama katinas, užsirišęs prijuostę ir tobulai naivia veido išraiška plakąs kiaušinienę... Spektaklį išgelbsti režisieriaus ir aktorių išmonė, vaidybos azartas, nors sceninė žaismė šiek tiek užgožia personažų ir jų tarpusavio santykių psichologijos niuansus.

Tikru pastarojo sezono deimančiuku pavadinčiau režisieriaus Rimo Driežio ir dailininko Mariaus Jonučio „Lėlės“ teatre pagal lietuvių liaudies pasaką sukurtą spektaklį „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“. Tai mažytis teatro stebuklas, kurį sukuria subtilus dailininko darbas bei senojo lėlių teatro (ir ne tik) technikos: Laterna magica, mechaninis teatras, „Jokūbo kopėčios“ ir kt. Labai svarbu, kad spektaklis vaikams skiepija kitokio, ne saldaus, ne „barbiško“ ir ne „princesiško“ grožio sampratą. Marius Jonutis atliko milžinišką darbą, kad sutvertų išradingą, spalvomis užburiantį pasaulį. Negali nesižavėti, kai dailininkas drauge su režisieriumi apgalvoja net menkiausias detales, kurios scenoje pasirodys galbūt tik akimirką. Manau, tai tam tikras kokybės ženklas: negalvoti, kad vaikai neįvertins įdėto darbo, o siekti nepriekaištingo estetinio išbaigtumo. Už visų teatrinių burtų, kurių dosni Driežio ir Jonučio „Aukso obelėlė...“, jauti didžiulę meilę ir pagarbą mažiesiems žiūrovams, nuoširdų norą nustebinti, sužavėti, pradžiuginti. Svarbu, kad to siekiama einant sunkiausiu – subtilaus meniškumo – keliu.

Ne mažiau reikšmingas ir stebuklinės pasakos, kurią seka jaukumą spinduliuojanti Elvyra Piškinaitė, turinys. Kiek joje visko telpa! Kartais pasakas sekančiam teatrui prikišama, esą jis ignoruoja tokias rimtas temas kaip mirtis ir netektys. „Aukso obelėlė...“ – priešingai – skatina diskusijas šiomis temomis. Nors išeina vaikai iš mažučiukės „Lėlės“ salės kartu su aktore lyg kokį burtažodį kartodami: „Aš tave myliu“...

Tvirtais meniniais orientyrais pasižymi ir „Stalo teatras“, pakvietęs į iki šiol negirdėtą kvapų spektaklį „Vėjų motė“. Kvapai kvapais, net jei plazdenančios vėduoklės nebūtų išmirkytos aromatinguose aliejuose, magišką ritualinį vyksmą primenantis spektaklis tikriausiai nenukentėtų. Kaip ir kiti „Stalo teatro“ spektakliai (nuostabu, kad jie tokie skirtingi, nors visi priskirtini objektų teatrui), „Vėjų motė“ nesiekia techninio atlikimo tobulumo. Teatro įkvėpėjai režisierei ir aktorei Saulei Degutytei svarbu parodyti, kaip gimsta vienas ar kitas įvaizdis, iš ko atsiranda sceninė iliuzija, o tai neabejotinai kursto vaikų kūrybiškumą. Sakmę apie „antrosios saulės“ ieškojimą sekanti aktorė, pasitelkusi originalias lėlių ir objektų teatro technikas, įdomiausius muzikos instrumentus ir rituališkumo įspūdį sustiprinančius lietuvių sutartinėms būdingus garsažodžius, žiūrovų akivaizdoje sukuria nuo kasdienybės per šviesmečius nutolusį, bet įmanomą kasdienybėje sukurti pasaulį.

Magiškas teatro galias skleidžia bei žaisti teatrą skatina ir kitas savotiškam „neformatui“ atstovaujantis spektaklis, režisieriaus Evaldo Jaro pagal Ulfo Starko apysaką sukurtas Nacionalinio dramos teatro studijoje. „Murkšlinas ir Turkšlinas“, savotiška vaikams pritaikyta „Belaukiant Godo“ versija, irgi pirmiausia veikia pojūčius. Prasidėjus spektakliui, pasijunti atsidūręs kažkokioje magiškoje vaikystės potyrių, pojūčių ir prisiminimų erdvėje. „Vaikystės kambaryje“, anot režisieriaus. O kur atsiduria vaikai? Tokioje vietoje, kurią sunku įvardinti ir kuri vėliau pavirs ta kone sakralia prisiminimų erdve. Čia saugu ir jauku, nors ir paslaptinga. Tarsi kokioje seno namo palėpėje, kur sudėti įdomiausi daiktai. Arba sapne. Arba vaizduotėje.

Vaikų vaizduotė yra pagrindinis ir kito naujojo Nacionalinio dramos teatro spektaklio taikinys. Valentino Masalskio su būsimų aktorių kursu sukurtas „Grybų karas“ pagal populiariąją Justino Marcinkevičiaus poemą įrodo, kad „tuščios erdvės“ koncepciją sėkmingai galima pritaikyti ir vaidinant vaikams. Šis „Grybų karas“ – visiškas televizinės ideologijos ir estetikos antipodas, tačiau vaizdingumu nė kiek nenusileidžia spalvingiems ir efektingiems ekrano reginiams. Įvaldę senąsias tradicines vaidybos technikas, aktoriai iš pradžių virsta dūkstančiais klounais, o paskui parodo, kaip šie žaidžia grybus. Paprasta, o kartu ir išradinga, be to – techniškai puikiai atlikta. Galbūt pati spektaklio forma šiek tiek eskiziška, patogi pedagoginiam procesui, nors per kukli profesionalioje scenoje rodomam spektakliui.

Gal nuskambės banaliai, bet kuriančiam vaikams menininkui tenka ypač didelė atsakomybė. Nes sunku nuspėti, kuris pamatytas spektaklis mažąjį žiūrovą paveiks taip smarkiai, kad jis prisimins jį visą likusį gyvenimą. Kaip lėlininko Rimo Driežio pasakojime: „Viskas, ką atsineši iš vaikystės, ilgainiui įgauna tokią aurą, kad imi branginti iki ašarų, ar ne? Kai lėlių teatras pasidarė mano profesija, sužinojau, kad „Neišmanėlis Ansas“ nebuvo pats geriausias Ratkevičiaus spektaklis, o aš atsimenu jį kaip stebuklą. Manot, tas spektaklis manęs neformavo? Aš, kaip žiūrovas, tikrai labai vertinu Vitalijaus Mazūro kūrybą ir laikau ją lietuvių lėlių teatro kūrybos viršukalne, bet mane patį vis tiek traukia daryti tokius spektaklius kaip anas mano vaikystės „Neišmanėlis Ansas“.

 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Justinas MARCINKEVIČIUS

GRYBŲ KARAS

Vienos dalies spektaklis, trukmė – 45 min.
Premjera – 2011 m. gruodžio 17 d.

Režisierius – Valentinas MASALSKIS 
Dailininkė – Renata VALČIK
Kompozitorė – Nijolė SINKEVIČIŪTĖ-KRIŪNIENĖ

Bildukai: Laima AKSTINAITĖ, Diana BIRENYTĖ, Martynas ENČIUS, Ieva GINTAUTAITĖ, 
Deimantė GRIGAITYTĖ, Margarita INTAITĖ,
Neringa KRUNGLEVIČIŪTĖ, Jūratė LEINARTAITĖ, Evelina LOZDOVSKAJA, Ieva MIKĖNAITĖ,
Elena OZARINSKAITĖ, Raminta ŠNIAUKŠTAITĖ