ŽIURKIAGALVIAI

Jau kurį laiką tarp geriausių sezono spektaklių – nė vieno jauno režisieriaus pavardės. Maždaug dviejų dešimtmečių prisiminimai verčia ilgėtis tokio ryškaus, beatodairiško įsiveržimo į profesionalaus teatro teritoriją kaip Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, Cezario Graužinio debiutai. Dabar šie režisieriai – viduriniosios teatro kūrėjų kartos lyderiai, išugdę arba sutelkę aplink save talentingų aktorių ansamblius. Aktorių, bet ne režisierių. Galbūt todėl pastaraisiais metais įsimintiniausio sezono debiuto nominacijai pristatomi darbai, sukurti jaunų aktorių, dažniausiai vieno kurso kolegų, kolektyvo. Kai kurie iš jų yra susibūrę į neformalias grupes, o kai kurie iškart po studijų baigimo drąsiai steigia nepriklausomus teatrus.

Tiesa yra tokia, kad scenos profesionalus ruošianti aukštoji teatro mokykla – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – kasmet jų išleidžia gerokai daugiau nei gali įdarbinti įvairios teatro institucijos. Valstybiniuose teatruose, turinčiuose nuolatines trupes ir iš sovietmečio paveldėtą etatų sistemą, jauniems aktoriams vietos beveik nėra; sunku ten patekti ir debiutuojantiems režisieriams. Jų kūrybinę raišką gali užtikrinti daugiausia tik nepriklausomi valstybės finansuojami projektai. Tačiau sukūrus nepriklausomą teatrą ir gavus finansavimą jo projektams dar reikia rasti vietą, kur juos įgyvendinti. O tai yra skaudžiausia jaunojo teatro, atsiradusio per pastarąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, problema. Per visą šį laikotarpį Lietuvoje nebuvo pastatyta nė viena nauja teatro aikštelė, ir jaunieji teatro menininkai buvo priversti kovoti už išlikimą, bandydami įsiterpti su savo projektais į valstybinių teatrų scenas. Talentingiausiems kiek galėdami stengėsi padėti nepriklausomi teatro ir šokio informacijos centrai. Jų pastangomis janunųjų projektai pradėti įgyvendinti buvusios „Tiesos“ spaustuvės patalpose, o 2002 metais ten buvo įkurta pirmoji nepriklausoma scenos menų aikštelė „Menų spaustuvė“, programiškai pradėjusi globoti jaunus scenos menininkus.

Jaunųjų teatro kūrėjų nevienija bendri kartos interesai, meninės-estetinės vertybės ir pilietinė laikysena. Tiesą sakant, vienybės nedemonstravo ir ankstesnės teatralų kartos. Tačiau kai kas pasikeitė. Lietuvių teatrą išgarsino asmenybės, kurios konfrontavo su laiku ir stengėsi žvelgti į pasaulį plačiau, negu buvo leidžiama. Šiandieninis jaunasis teatras nors ir domisi esamuoju laiku, bet nesugeba apibendrinti jo prieštaravimų ir neretai užsiima tik estetiniais ieškojimais. Aktualesni tampa ir profesiniai klausimai. Reikia pripažinti, kad, kitaip nei anksčiau, jaunam režisieriui pastatyti spektaklį neretai tampa rimtu profesiniu išbandymu. Tai liudija tam tikras profesinio parengimo spragas, už kurias atsakomybę turėtų prisiimti jaunus režisierius rengiantys pedagogai. Nėra palankus ir pats kūrybinis klimatas. Režisieriai, po studijų norintys tęsti darbą pagal profesiją, turi belstis į repertuarinių teatrų duris, o ten dar gležnas jų kūrybines idėjas gniuždo inertiška ir moraliai pasenusi sistema. Rezultatas – jaunųjų režisierių darbuose sunku įžvelgti kūrybinį nuoseklumą ir ryškesnių individualių bruožų.

Laiko ženklas – ankstesnių kartų puoselėtus meninius ir pilietinius idealus dažnai keičia poreikis tapti atpažįstamam vis margėjančioje pramogų rinkoje, susikurti savo „prekinį ženklą“. Viena vertus, tai padeda išsikovoti nors ir nedidelę kūrybinę erdvę, nepriklausomą nuo pasenusios teatro sistemos, ir išsilaikyti rinkoje. Kita vertus, pramogų rinkos dėsniai diktuoja savo sąlygas, kurios nėra palankios rizikingam kūrybiniam eksperimentui, naujų idėjų paieškai. Nors, žinoma, viskas priklauso nuo paties menininko.

Pastaruoju metu bene efektyviausias kelias jauniesiems ateiti į teatrą yra sukurti savo grupę dar teatro mokyklos suole. Jų įkvėpėjais tampa aktorių kursui vadovaujantys vyresni pedagogai režisieriai. Šitaip atsiradusi grupė gali įdomiai derinti mokymosi procesą ir praktinę veiklą, o jaunus aktorius globoja ir įkvepia jų pedagogo autoritetas. Toks iš pradžių dažniausiai neformalus teatrinis sambūris patrauklus tuo, kad yra pasirengęs eksperimentuoti ir gali savo idėjas realizuoti drąsiai, nieko nevaržomas.

Vieną pirmųjų tokių sambūrių inicijavo režisierius Cezaris Graužinis, dar 1996 m. įkvėpęs „Lietuviško teatro naujosios kartos bendriją“. Tiesa, ši bendrija egzistavo vos kelerius metus. Iš kito Graužinio aktorių kurso gimusi „Cezario grupė“ gan sėkmingai įsitvirtino šiandieniame lietuvių teatre. 2003 m. debiutavusi spektakliu „Arabiška naktis“ pagal Rolando Schimmelpfennigo pjesę, penkių aktorių trupė atkreipė ir lietuvių, ir tarptautinės publikos dėmesį. „Cezario grupės“ prodiusavimu ir spektaklių sklaida nuo pat jos atsiradimo rūpinosi Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras. Per pastaruosius penkerius metus „Cezario grupės“ darbai buvo pristatyti Suomijoje, Juodkalnijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Rusijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje. Iš Lietuvos teatro panoramos „Cezario grupė“ išsiskiria originaliu repertuaru (jame – Rolando Schimmelpfennigo, Martino Crimpo ir pačios grupės sukurti kūriniai), savita teatrine kalba, asmenine kūrėjų pozicija ir kūrybos principu minimaliomis išraiškos priemonėmis tuščioje erdvėje kurti „vaizduotės teatrą“. Naujausiame spektaklyje „Lietuvos diena“ patirtį, įgytą dirbant su novatoriška užsienio dramaturgija, „Cezario grupė“ pasitelkia išreikšdama asmeninį santykį su šiandiene Lietuvos tikrove.

Sėkmingą receptą, kaip puoselėti kūrybinius ieškojimus ir kartu ugdyti savo publiką, rado režisieriaus ir pedagogo Aido Giniočio vadovaujama aktorių grupė, pasivadinusi kūrybine laboratorija „Atviras ratas“. Jauni „Atviro rato“ aktoriai puikiai pažįsta savo publiką – paauglius ir jaunimą – ir siekia nuoširdaus kontakto su ja. Vieno pirmųjų Lietuvoje įkūrusių nepriklausomą teatrą ir jau arti dvidešimties metų kuriančio jaunajai auditorijai Aido Giniočio patirtis yra vertingas pradinis „Atviro rato“ kapitalas. Debiutiniame savo spektaklyje, beje, ir davusiame pavadinimą kūrybinei laboratorijai, „Atviras ratas“ deklaravo, kad jo nariams rūpi ne kokios nors „naujos“ teatro priemonės, o čia ir dabar kontakto su žiūrovais įžiebiamas įvykis. Ir tuo jų spektaklis pasirodė naujas, netikėtas bei gyvas. Tuščioje erdvėje ratu susėdę aktoriai pradeda dalintis savo vaikystės prisiminimais, ima improvizuoti, ir čia pat, publikos apsupty, gimsta tikras ir jaudinantis pasakojimas apie jauno žmogaus brendimą ir pirmąją gyvenimišką patirtį. „Atviras ratas“ tarsi manifestavo Lietuvoje naują dokumentinio teatro formą. Spektaklis pelnė sėkmę jaunam kolektyvui: jį ne tik pamilo jaunoji lietuvių publika – spektaklis sėkmingai gastroliavo Maskvoje, Rygoje, Helsinkyje. Kitais savo spektakliais „Atviras ratas“ išbandė ir „teatrališkesnes“, net etnografiškai stilizuotas scenines formas, tačiau išsaugojo svarbiausius savo principus – vaidybos nuoširdumą, žaidybiškumą ir norą kurti esamojo laiko įvykį.

Minimalios priemonės, tuščia erdvė ir teatrinio įvykio kūrimas hic et nunc, siekiant užmegzti tiesioginį santykį su publika ir sužadinti jos vaizduotę, yra išskirtinis įdomiausių jaunojo teatro spektaklių bruožas. Viena vertus, tai lemia mažas biudžetas ir būtinybė prisitaikyti skirtingose vaidybos aikštelėse bei auditorijose, siekiant išlikti. Kita vertus, tai liudija besikeičiančią teatro sampratą. Kolektyviai kuriamą dramaturgiją, iš naujo atrandamą žodžio ir dialogo vertę, sceninės iliuzijos atsisakymą vardan gyvenimiškos tikrovės tyrinėjimo galima vertinti kaip bandymą atnaujinti lietuvių teatre dominuojančią ir pastaruoju metu sustabarėjusią režisūrinio vaizdingumo tradiciją. Be to, šitaip siekiama užmegzti dialogą su naujos kartos publika, kuri teatre ieško kitokio atpažįstamumo. Ar ši tendencija bus gyvybinga, parodys netolima ateitis.

Greičiausiai prie nepriklausomų teatrų netrukus prisidės dar bent du kolektyvai – studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bebaigiantys režisierių Rimo Tumino ir Gintaro Varno auklėtiniai. O štai vienam žymiausių lietuvių teatro pedagogų Jonui Vaitkui jau kurį laiką nepavyksta suburti savo mokinių ansamblio. Tiesa, jo paruošti aktoriai dominuoja pastarojo dešimtmečio lietuvių teatre, bet režisierius neturi savo teatro ir negali jų suburti po vienu stogu. Vaitkaus mokinys Agnius Jankevičius, aktyviausiai besireiškiantis naujosios kartos režisierius, kaip ir jo mokytojas, įprato dirbti skirtinguose teatruose. Jo spektaklius sieja domėjimasis eilinio jauno žmogaus padėtim šiandienėje visuomenėje. Tragikomiški Jankevičiaus spektaklių antiherojai yra mūsų dienų „maištautojai be priežasties“, ieškantys savo vietos gyvenime. „Neprograminis“, veikiau atskirų teminių impulsų diktuojamas Jankevičiaus pastatymų repertuaras (jame – ir rusų klasikai, ir šiuolaikiniai dramaturgai, ir net tarybinis lietuvių autorius Juozas Baltušis) ir kaskart vis naujas aktorių kolektyvas blaško šio režisieriaus kūrybinę kreivę. Kita vertus, darbas su įvairia literatūrine medžiaga ir aktoriais padeda režisieriui profesiškai bręsti.

Pastaruoju metu padidėjęs valstybės dėmesys jauniems menininkams, tarp jų ir teatralams, lyg ir turėtų sudaryti geresnes sąlygas jų kūrybai. Specializuotas projektinis finansavimas, premijos ir stipendijos skatina jaunųjų veiklą. Kita vertus, labai retas jaunasis teatralas turi savitą meninį balsą. Kaip jį atrasti ir išplėtoti – tai kompleksiškas klausimas, apimantis jaunų aktorių, režisierių, choreografų, šokėjų mokymą, edukacinį ugdymą ir galimybes kūrybiškai reikštis.