FAUSTAS

Italijos nacionalinė teatro kritikų asociacija (ACNT) režisieriaus Eimunto Nekrošiaus „Faustą“ pripažino geriausiu užsienio spektakliu, rodytu Italijoje per 2006–2007 m. sezoną. Oficialiame ACNT verdikte teigiama: „Eimuntas Nekrošius priima iššūkį, mestą Goethe’s „Fausto“ daugiau kaip prieš du šimtmečius, iššūkį scenai peržengti pačią save – tapti pasauliu ir pasaulio pabaiga. Faustas meta iššūkį žmogaus galimybėms, Goethe – literatūros ir teatro galimybėms. Nekrošius jiems atsako, peržengdamas teksto ribas, atskleisdamas jo švytėjimą, trapią jausmų aurą, susiedamas juos savo spektaklio ženklų ir daiktų judėjimo partitūroje, išdidindamas poetinio teksto emocinį daugiaprasmiškumą, perteikdamas tankų šio kūrinio kultūrinių, simbolinių ir psichologinių ženklų tinklą.“

***
Jį vadino barbaru Shakespeare’o sode. Paskutiniu Lietuvos pagoniu, baltiškuoju Robertu Wilsonu, tamsos genijum ir Mejerholdo palikuoniu. Eimuntas Nekrošius, užsidaręs ir nekalbus Lietuvos režisierius, sugrįžo. Pagaliau „Meno fortas“ atvežė į Lenkiją Goethe’s „Faustą“ – režisieriaus trijų dešimtmečių ieškojimų apibendrinimą.

Goethe’s poema prasideda Dievo ir Mefistofelio lažybomis. Nekrošiaus spektaklyje – tai Dievas ir Velnias iš lietuvių padavimų. Dieviškoji-velniškoji gerai sugyvenanti pora, kurios visagalybė apribota mišku, kaimu, lauku. Pirmame veiksme scenos viduryje stovi medinis vilktas. Dievas, apsivilkęs kaimo klebono sutaną, įsuka mechanizmą. Išjudina pasaulį, užsikelia vilktą ant pečių ir keturiomis suka ratus, tempdamas tai, kas nepakeliama. Net Velnias padeda nešti pasaulį ant pečių. Nekrošiaus pasaulyje žemė yra žemiau negu pragaras.

Fone matyti keturi juodi cilindrai: lyg užgesę ugnikalniai iš Boscho paveikslų. Per sceną keliauja aklieji, apsigaubę kūgio formos gobtuvais. Tarsi Picasso būtų nutapęs Brueghelį. Faustas – jį vaidina Vladas Bagdonas, aktorius, jau seniai atliekantis režisieriaus porte-parole funkciją, – gyvena kaip lunatikas. Aklasis, kuris nori matyti. Kiekvieną daiktą matuoja ištiestu pirštu, kurį po to įremia sau į kiaušą: tai netelpa galvoje! Faustas serga absoliutaus žinojimo troškimu.

Lukasz Drewniak. Eimuntas Nekrošius – raganos sūnus. Pzrekroj, 2007 05 31

... Maestro gilinosi į medžiagą, primygtinai išplėsdamas veiksmus, kad pasijuoktų iš mūsų nieko nesakančiais efektais, šėlstant „Hammond“ vargonams. Tačiau vėliau, per kitas dvi valandas, nuo ilgo prologo staiga pereinama prie gyvenimo, ypač sodriai atpasakojamas susitikimas su Margarita – tai subrandinta iškart, vienu ypu, tarsi pats Nekrošius identifikuotųsi su senąjį Faustą apėmusia nenugalima jaunystės nostalgija ir Elžbietos Latėnaitės betarpišku spontaniškumu – ji ne vaidina, bet išgyvena, neįstengdama susidoroti su ją triuškinančiu absurdu. Iš jo klaidų ir jos nerimo atsiranda erdvė, užtvindyta protesto eisenų ir procesijų, pratrūkstanti prievarta. Laikas čia sutampa su mūsų kasdiena vitalinėje freskoje, kurios dalyviai esame, o tie, kas į ją žiūri, už daugelio tragedijos interpretacijų gali atrasti save pačius. Konstatavus egzistencinį žlugimą, atsisakoma galutinio vertinimo – pasmerkimo arba išteisinimo. Ir ateina laikas ašaroms ir aplodismentams.

Franco Quadri. Faustas pagal Nekrošių: šventė, prievarta ir tragedija. La Repubblica, 2006 11 06

...šis „Faustas“ radosi iš poetinės pasaulėžiūros. Pasaulėžiūros, kuri ne mėgaujasi poezija kaipo tokia, bet poetiškai gvildena esminius žmogaus klausimus. Trys dalys, į kurias režisierius padalija pjesę, lygintinos su trim teminiais aktais: vienatvė, pagunda ir pagaliau meilės tragedija, nes po jos galima tik dar didesnė vienatvė – Fausto kelionė po pasaulį antroje Goethe’s dramos dalyje; galbūt ją Nekrošius inscenizuos ateityje.

Taigi Nekrošiaus teatrui būdinga poetinė pasaulėžiūra visų pirma turi egzistencialistinę dimensiją. Ji, žinoma, nuotaikingai išreiškiama per Fausto Latėno minimalių pasikartojimų muziką. Tačiau geriausia jos išraiška – tai, kad šis Faustas, kurį Vladas Bagdonas vaidina kaip stoišką protagonistą, beveik visai nesikeičia, o juo labiau nepasikeičia. Šiuo požiūriu nuostabusis Goethe’s dvasių teatras susiejamas su vidiniu Fausto pasauliu, o gal net galima sakyti – apribojamas juo. Mefistofelis, dvasia ir šuo yra beveik artimiausi žmogaus giminaičiai arba šešėliškos Fausto projekcijos, o dvasių grupė veikiau primena antikinį chorą.

Thomas Irmer. Eimunto Nekrošiaus „Faustas“. Kultūros barai, 2007 Nr. 7

Nekrošiaus „Faustas“, sakyčiau, artimesnis tam, ką apie savo kūrinius kalbėjo Goethe: „Tai kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“. Spektaklis išties yra arčiau režisieriaus kūno ir, regis, kvėpuoja jo dvasia. Geriausiai ją atliepia „Fausto“ Paskyrimas, nė karto spektaklyje nesuskambantis, bet tarsi sklandantis ore ir Fausto paveikslą persmelkiantis ilgesinga nuotaika. Faustas – amžinas klajūnas su siela, plėšoma į dvi dalis: trokštantis patirti gamtos pilnatvę, tačiau pasmerktas vienatvei. Klajonės motyvas – bene svarbiausias spektaklio įvaizdis. Jis sujungia per visas tris spektaklio dalis pabirusius ženklus ir tarsi sufleruoja Fausto – kaip žmogaus ir kūrėjo – pasmerktumo paslaptį: jis klaidžios tol, kol gyvas bus. Tol, kol, kaip spektaklyje, kantriai ir vienodai tarsi visatos ašį suks rąsto svertą Dievas ir nerūpestingai į aplinkui skriejančius dangaus kūnus savadarbe šaudykle taikys Mefistofelis... (...)

Goethe nužymėjo savo „Fausto“ veiksmo kryptį: einama iš rojaus per pasaulį į pragarą. Tokia kelionė režisieriui ne naujiena – panašiai buvo eita šekspyriškosios trilogijos herojų aistrų, netekčių ir praregėjimų pėdsakais. Tačiau šįkart kelias trumpesnis, o vaizdinių paletė – grynesnė ir tikresnė: tai vieno žmogaus – Fausto sąmonės ir minčių vingiai, prarajos ir tarpekliai. Regis, tai įkyrios mintys išraižo orą baltais retortos siūlais, siūlydamos išgelbėsiančius nuodus; ieškant užrašytų žodžių prasmės, rieškučiomis juos semiant ir ragaujant – žodžiai klykauja laukymių paukščiais ir plazdena šimtais knygų puslapių; virpa ir daužosi judančiomis, vingiuojančiomis, spengiančiomis linijų-eilučių juostomis širdis, staiga sustojanti dedant parašą krauju. Ne taip sunku rasti Goethe’s „Fauste“ tuos poemos sakinius ar metaforas, kurie tapo grafiškais, bet talpiais ir emociškai paveikiais pirmų dviejų spektaklio dalių vaizdiniais. Svarbiau tai, kad jie, žymėdami žodžio ir minties kelią veiksmo link, suskamba kaip išraiška ieškančios, kenčiančios ir kuriančios sielos, besišaukiančios dvasių pagalbos numalšinti nežinios ir aklavietės tamsumą.

Rasa Vasinauskaitė. Fausto misterija. Eimunto Nekrošiaus „Faustas“. 7 meno dienos, 2006 12 08

Pažinimas yra pagrindinė vilionė Faustui. Turint tokį Faustą, kokį sukūrė Vladas Bagdonas, galima apsieiti be viso kito, kas, po teisybei, tėra tik anturažas, gyvos ar sustingusios dekoracijos. Pradžioje jis išeina su savo motto – ištiesęs rankas lyg virgules į priekį, užsimerkęs ir bandantis surasti tiesios šaltinį. (...) Bagdonas itin natūraliai sugeba suderinti Nekrošiaus fizines užduotis, gestus su Goethe’s eilėmis, jam visiškai nesudėtinga kvėpuoti savu sunkiu, trūkčiojančiu nuo įvairių vilionių ritmu šalia kitų personažų, tarpais tampančių visiškai iliustratyviais, net primenančiais animacinius veikėjus, kaip kad animacinis atrodo milžiniškas kaulas – kad ir kiek prasmingas jis būtų.

Vaidas Jauniškis. Nelengvas pokalbis su „Faustu“ ir žiūrovu. Verslo žinios, 2006 12 01

Visi dirba savo darbą. Dievas suka ašį, velnias jam padeda. Tiesa, velnias, matyt, tinginys, vis nori greičiau naštą Dievui atiduoti, jam smagiau į langus pašaudyti, ką nors paprovokuoti, dieviškąją tvarką patikrinti. Ir ar reikia sakyti, kad jiedu vienas be kito neegzistuoja? Ar reikia sakyti, kad Nekrošiaus spektaklyje Mefistofelis be barzdos, uodegos, o paprasčiausias tingus demagogas, atėjęs pas tą, kuris suabejojo? Aktoriaus Salvijaus Trepulio Mefistofelis jokiu būdu nėra visuotinis, nenugalimas blogis. Jis toks kasdieninis kipšas, pasinaudojęs situacija. Paprastas savo darbo žinovas. Netgi kuklus ir paslaugus. Danguj nuobodu, reikia dirbti. O po žemę vaikšto faustai. Du veiksmus kantrus Mefistas artėjo prie Fausto su sutartimi. Ir tai buvo stebuklinis spektaklis – su pokštais, tikrais stebuklais, Fausto apmąstymais, su labai išbalansuota poetinių metaforų ir aktorinių vaidmenų, neužgožtų smulkmenomis, doze. Ramus buvo vaidinimas. Be priekaištų.

Rasa Paukštytė. Akimirksnio žavingo kaina. www.menufaktura.lt

Parengė Ramunė Marcinkevičiūtė