SALAMANDROS SAPNAS. PAVEIKSLAS

Spektaklis sukurtas „Menų spaustuvės“ jaunųjų scenos menų kūrėjų programai „Ateinantys“ bei Lietuvos šokio informacijos centro programai „Naujojo šokio projektas ‘06“. 2007 m. spektaklis buvo apdovanotas dviem „Auksiniais scenos kryžiais“: Loreta Juodkaitė pelnė apdovanojimą už debiutą, o kompozitorius Marius Baranauskas – už geriausią muziką spektakliui. 2007 m. spektaklis buvo parodytas tarptautiniame neverbalinio teatro festivalyje „Asmeninė byla“ (Maskva), tarptautiniame atlikėjų menų festivalyje HIGH FEST (Jerevanas), tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Free Dance“ (Kijevas) ir pagrindiniame Jungtinės Karalystės šiuolaikinio šokio centre – „The Place“ teatre (Londonas).

***
Šokėja ir choreografė Loreta Juodkaitė į Lietuvos šiuolaikinio šokio sceną įsiveržė 2006 metais. Nors šokio ji mokėsi nuo šešerių ir buvo pasirodžiusi ne viename šiuolaikinio šokio projekte (šoko Lietuvos choreografų Vyčio Jankausko ir Andriaus Pulkauninko spektakliuose), publika ir kritikai ją iš tiesų pastebėjo tik grįžusią po studijų Austrijoje, Zalcburgo eksperimentinėje šokio akademijoje (SEAD). Loreta – viena pirmųjų lietuvių choreografių, po studijų užsienyje grįžusi dirbti į Lietuvą. Ji šiuo metu yra viena ryškiausių šalies šokio asmenybių.

Kaip choreografė, Loreta debiutavo projektu „Čia ir dabar“ (2006), kuriame kartu su džiazo muzikantais Andre Pabarčiūte, Vyčiu Nivinsku ir Marijumi Aleksa į visumą jungė savo pačios atliekamo šokio ir muzikos improvizacijas. Po pusmečio ji pristatė dar vieną monospektaklį „Salamandros sapnas. Paveikslas“ (2006, „Menų spaustuvė“). „Čia ir dabar“ buvo kupinas nežaboto emocionalumo ir žaižaravo energijos pliūpsniais, o „Salamandros sapnas. Paveikslas“, sukurtas bendradarbiaujant su teatro režisieriumi Valentinu Masalskiu, – labiau sukauptas, racionalesnis, išgrynintos formos. Šie du spektakliai 2007 m. choreografei pelnė aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą – „Auksinį scenos kryžių“ už metų debiutą.

Tačiau kurdama choreografiją Loreta Juodkaitė neapsiriboja vien solo kompozicijomis. Per pusantrų metų ji sukūrė penkis šokio spektaklius. Beveik nepastebėtas liko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorių-šokėjų specialybę studijuojantiems studentams sukurtas šokio spektaklis „Riba“ (2006), pristatytas kaip vienas iš šio kurso (vadovė Anželika Cholina) diplominių darbų. Didžiąją dalį šio kurso studentų sudarė baleto šokėjai, ir šiame spektaklyje įgyta darbo su ne šiuolaikinio šokio šokėjais patirtis atsispindėjo kitame jos spektaklyje „Trimatrix. Trys judėjimai“ (2007, „Menų spaustuvė“). Jame kartu su choreografe šoka du baleto artistai – Igoris Zaripovas ir Andrius Žužžalkinas. Jau spektaklio pavadinime ir perkusininko Tomo Dobrovolskio muzikoje užkuoduota trijų vienovė scenoje atsiskleidžia trijų skirtingai judančių kūnų sąveika. Spektaklyje nelieka lytiškumo, o šokėjų individualumas skleidžiasi per judesių kompozicijas bei jų jungčių prieštaras. Šis vienas naujausių populiarumą pelniusios, bet dar tik pirmuosius žingsnius žengiančios choreografės darbų atskleidė jos gebėjimą jungti visiškai skirtingų šokėjų judėjimą, geometriškai tiksliomis trajektorijomis apriboti ir kartu įvaldyti erdvę bei atskleisti Lietuvoje reto „grynojo“ šokio grožį.

Nemažai Lietuvoje ir užsienyje gastroliuojanti choreografė bei atlikėja neapsiriboja vien tradicine šokio scena: kaip šokėja ji dalyvavo ne viename džiazo ir vizualiųjų menų projekte, be to, ji – pirmoji lietuvių choreografė, sukūrusi specialiai miesto aplinkai pritaikytą šokio spektaklį „Šokis mieste“ (2007, Lietuvos šokio informacijos centras). Kelias valandas trukęs spektaklis šokiu „apgyvendino“ Vilniaus gatves bei skverus ir tapo minias žiūrovų pritraukusiu ritualu. Pasak choreografės, ji siekė ne vien meninių-estetinių tikslų, šiuo spektakliu ji taip pat bandė priartinti šiuolaikinį šokį prie jį dar nelabai pažįstančių ir suprantančių žiūrovų.

Loreta išsiskiria ne vien choreografiniais užmojais, brandžiu kūrybiškumu, darbštumu ir neįtikėtinais reikalavimais sau. Išskirtinė ir šokėjos sceninė raiška, su kiekvienu spektakliu tampanti vis labiau sukaupta. Jos platus žingsnis, lankstumas, minkšta plastika, kuri čia pat gali tapti šaltais, tiksliais judesiais, nemenka fizinė jėga leidžia jai scenoje kurti netikėčiausius pavidalus, o žiūrovams – trumpam pamiršti, kad scenoje juda žmogus. Neįmanoma apeiti ir dar vienos šios atlikėjos savybės – gamtos jai padovanoto gebėjimo nepaliaujamai suktis. Stebint jos nenutrūkstantį sukinį (o neapsvaigusi suktis ji gali ir valandą), regis, nublanksta net dervišų sukimasis. Tai itin ryškiai atsiskleidžia „Salamandros sapne“, kur aštuonias minutes trunkanti jos sukimosi scena, šokėjai įgaunant vis naujus skulptūriškus pavidalus, tampa tarsi atskiru meno kūriniu.

Nors choreografė Loreta Juodkaitė jau spėjo sukurti savitą ir nesunkiai atpažįstamą stilių, pasižymintį originaliais judesiais ir jų junginiais, ji nėra uždara kūrėja ir dažnai bendradarbiauja su kitų sričių menininkais. Kiekviename jos šokio spektaklyje skamba originali, specialiai jam sukurta ir dažniausiai gyvai atliekama muzika, neretai tampanti dar vienu partneriu šokėjams. Scenografijos specialybę baigusiai choreografei ne mažiau svarbi ir vizualioji jos spektaklių dalis. Nuolatinė Loretos spektaklių scenografė Renata Valčik suteikia jiems maksimaliai „išvalytą“ estetinę erdvę, leidžiančią žiūrovams mėgautis šokio grynumu.

Loretą Juodkaitę galima įvardyti kaip vieną kūrybingiausiai ir produktyviausiai dirbančių Lietuvos šokio kūrėjų. Nors trys iš penkių jos sukurtų spektaklių vis dar nuolat rodomi ir sutraukia nemažai publikos, kūrėja jau brandina dar tris projektus, kuriuos bus galima išvysti kitais metais.

Goda Dapšytė

***
Šokio diptiche „Salamandros sapnas. Paveikslas“ organiškai susijungė režisieriaus Valentino Masalskio gebėjimas rasti aktoriuje tai, ko anas gal nė neįtarė turįs, choreografės ir šokėjos Loretos Juodkaitės troškimas šokti, kompozitoriaus ir perkusininko Mariaus Baranausko „geležinė“ muzika ir scenografės Renatos Valčik išradingumas. (...)

L. Juodkaitė – ypatingos išraiškos šokėja. Jos sukurtas keistas begalvis padaras ropinėjo po sceną, tirdamas erdvę visomis iškraipytomis savo galūnėmis. Išties scenoje buvo ugnies stichijos dvasia, ieškanti sau priimtinos terpės – gal ugnies, o gal tik žmogaus kūno. Tuo buvo lengva patikėti, nes neįtikimas šokėjos lankstumas sujaukė visas žinias apie žmogaus anatomiją ir vertė ieškoti kitų atskaitos taškų.

Vita Mozūraitė. Režisierius padėjo salamandros sapnui. Lietuvos rytas, 2006 12 19

Lora yra labai architektūriška, skulptūriška ir reljefiška. Lengva išgauti formą. Archajiška forma, figūra be galvos, šešėliai ir apšvietimas. Visa tai sudaro įspūdį, kad juda ne žmogus. Ir net ne kūnas. Matai besikeičiantį pavidalą erdvėje, o mintyse sukasi beprotybės tema. Toliau seka lengvesnė forma: šokėja kiek kilsteli nuo žemės, daugiau juda galūnės. O tai yra įspūdinga vien dėl to, kad Lora yra labai stipri fiziškai ir techniškai. Šokant dirba visas kūnas – stuburo kauliukai, pirštų galiukai, plaštakos, riešai ir visos kitos kūno dalys, kurių net pavadinimų kartais nežinai. Dar vėliau Lora susisuka į kokoną ir tartum pasiverčia lėliuke. Šioje dalyje šokėja rodo savo jau legenda tapusį suktuką, o man belieka tik galvoti: „Jeigu aš ką nors gyvenime mokėčiau taip, kaip Lora sukasi...“

Jelena Šalaj. Lietuvių choreografai festivalyje: Loreta Juodkaitė ir Vytis Jankauskas. www.menufaktura.lt