IDIOTAS

    Kiekvienas spektaklis turi savo užkaborių ir juodų dėmių – menininko ketinimams nebūtina tapti skaidriems ir lengvai suprantamiems. Nekrošiaus teatrinis pasaulis kaip joks kitas dažnai „pasišiaušęs“, netaisyklingas. Pats režisierius kažkada yra sakęs, kad jam artimesnis kiek nukrypęs į šoną, su trūkumais, nei idealus ar tobulas kūrinys – kuo giliau nuo lygaus paviršiaus, tuo tamsesnis turinys, tuo įdomesnė jo paslaptis. Turbūt nebuvo Nekrošiaus spektaklio, kur jis nesileistų į žmogaus ar pasaulio tamsumas, tampančias ir spektaklio esme. Kviečiančias įsigilinti ir kartu įtraukiančias tiesiog tuo, kad yra, nes be paslapties Nekrošiaus teatras tiesiog neįmanomas. (...)

    Scenografas Marius Nekrošius įkurdina Dostojevskio veikėjus neapibrėžtoje erdvėje – gilumoje dvivėrės durys ir metalinių lovelių su bokštais-špyliais sangrūda, priekyje kairėje – pianinas. Grojama juo retokai, tik ypatingais atvejais; baltos kėdės, lovelės, virstančios suoliuku Pavlovsko sodyboje, stulpai su plaktukais-geniais, stalas, dar kiti buities reikmenys atsiranda tik tuomet, kai reikalingi. Kažin ar spektaklio erdvė primena dostojevskišką ir kažin ar tai būtina. Veiksmo vietų romane daug, bet režisierius visas sutraukia į vieną, kaip ir laiką, kuris čia lekia strimgalviais. Susidaro perkrautos, pilnos daiktų ir žmonių scenos ir vienas kitą vejančių įvykių įspūdis. Tokį sukuria nepaliaujamas aktorių judėjimas, ar vaidintų dviese, ar po kelis, kalbėjimas pabrėžtina greitakalbe ir leidžiantis į smulkmenišką žodžio ar jausenos atvaizdavimą. Gausybė veiksmų prilygsta judesių choreografijai, kurioje žodžiai pasiklysta, o kartu su plačiais aktorių mostais, hiperbolizuotais judesiais praranda mintį. (...) Sakytum, režisierius vidine klausa išgirdo „Idioto" romano nenuoseklumą ir padrikumą, įžvelgė veikėjų ekscentriškumą ir pabandė sukurti į pražūtį besiritančio gyvenimo iliuziją, kuriame nebeįmanomas nei gėris, nei tikėjimas.

    Rasa Vasinauskaitė Idioto pasaka triukšminga // 7 Meno dienos, 2009 07 10


    „Idiote“ susiduria gyvenimiškos patirties išmankštintų suaugusiųjų ir dar nepatyrusių, naivių vaikų pasauliai. Suaugusiųjų kančia, kurią tarsi apibendrina įvairiai naudojamas Golgotos kryžiaus motyvas, susiduria su kūdikišku tyrumu, kurį įprasmina scenos gale abipus medinių durų sustatytų ir retsykiais į scenos priekį ištraukiamų geležinių vaikiškų lovelių įvaizdis.

    Tokia sandūra sukuria savitą spektaklio ritmą. Jis tai susidėlioja į gaiviai smagias, vaikiškų žaidimų logiką primenančias mizanscenas, tai prisipildo šiurpios, grėsmingos nuotaikos, kuri randasi iš kartkartėmis kone emocinio transo viršūnę pasiekiančios aktorių vaidybos. Tiksliau – vaidybos iš visų fizinių ir emocinių jėgų, vaidybos „iki devinto prakaito“. Arba – kone anapus žmogiškų galimybių ribos.

    Šarūnė Trinkūnaitė Spektaklis alsuoja žmogaus paradoksalumu // Lietuvos rytas, 2009 07 03


    Keturi „Idioto“ veiksmai privertė susimąstyti, kad Nekrošiaus ir Dostojevskio meniniai pasauliai galbūt yra tiesiog organiškai svetimi vienas kitam, „neišverčiami“ vienas į kitą... (...)Visiems herojams, pradedant Myškinu, trūksta tam tikro prasminio matmens, Dostojevskio supinto tankaus idėjinio apvalkalo, vidinių ir išorinių motyvacinių ryšių, o sykiu ir dinamikos. Sakytum, nuo ekspresionistiškai, paradoksaliai karščiuojančios romano magmos režisierius nugramdė vieną skaidrų akvarelinį sluoksnį, tą, kuris artimesnis jo meninio pasaulio dėsniams. Tas sluoksnis nėra nei idealizuotai pastelinis, nei supaprastintas, tačiau iš esmės kitoks. Kitoks jis ir privalo būti, tačiau yra vienas esminis dalykas, mano galva, sukuriantis įtampą, kuri deformuoja visumą iš vidaus. Sūkuriuojantis, užaštrintas, utriruotas, karščiuojantis Dostojevskio psichologizmas pasiimamas veikiau kaip grafinis pavidalas, išorinio sceninio piešinio pagrindas, nes susikoncentruota į plastiką, judesį, ritmiką. (...)

    Ima atrodyti, kad režisierius savo „Idiotą“, lūkuriuojantį ant slenksčio, konstruoja kaip prisiminimą. Kaip erdvę ir laiką, kur galioja subjektyvi, cikliška prisiminimų logika ir atmosfera. Įdomu, kad į šią prisiminimų erdvę įeina ir mąstymas-prisiminimas apie teatrinę kalbą, nes spektaklio audinyje gausu autocitatų, kurios šįkart skamba autoironiškai, jos tyčia hipertrofuojamos, apnuoginamas pats sceninės metaforos kūrimo principas, beveik su pašaipa rodoma butaforija kaip neišvengiamybė teatre (tarkime, geniais ir telegrafo aparatais virtę plaktukai, iš taurės pilamas vanduo, balti marškiniai ir t. t.).

    Prisiminimai universalūs, nes juose susilydo istorinis ir individualusis, meninis ir gyvenimiškasis lygmenys, ryškėja visa ko virsmas, tapsmas - žmogaus ir pasaulio vaikystė, paauglystė kaip buvimas, dar neįgavus brandaus pavidalo. Man rodos, todėl režisieriui svarbiausi yra romano motyvai, susiję su vaikystės kaip prigimtinio nekaltumo tema. Jo „Idiotas“ pasakoja apie šio pasaulio vaikus, kurie gali suaugti, kad įveiktų tą neperžengiamą slenkstį, eidami tik vienu keliu, o jis veda į pražūtį.

    Vlada Kalpokaitė Slėpynės tarpduryje // Kultūros barai, 2010, Nr. 4


    ...tai spektaklis apie aistros savybes. Jose nėra nieko specifiškai rusiško, tokia istorija galėjo nutikti bet kur ir bet kada, o pagrindiniai veikiantieji asmenys labai jauni. (...) ...matai ne praeities herojus, o jaunus savo amžininkus. Jaunystei priskirtinas išskirtinis emocingumas, aštri nuotaikų kaita, kitoks jautrumas, kitas išgyvenimo laipsnis. (...) Šį spektaklį būtų galima pavadinti „Idiotai“ – žinoma, ta prasme, kokią šiam žodžiui suteikė Dostojevskis. (...) ...jie tampa savo pačių protui nepavaldžių emocijų aukomis. (...) Visas spektaklis – pasmerktųjų vaikų veidai.

    Marina Timaševa Būkite kaip vaikai // Peterburgskij teatralnyj žurnal, 2009, Nr. 4


    Spektaklį persmelkia aštrus ligos motyvas. Pačioje pradžioje mašinistai-sanitarai išveža į sceną iš kubų pavaizduotą sanitarinį traukinį su medicinos kryžiumi ant lokomotyvo ir nuo neštuvų numeta nejudantį, bejausmį suvystytą Myškiną, visam laikui praradusį protą. Liko nuolaužos, kurios ir išskleistos spektaklio erdvėje. Mes žvelgiame į jo sapnus, jo atmintį, jo kliedesius, užklupusius negrįžtamai. Mes stebime monodramą, išvirkščią romano perspektyvą, pamatytą iš kito egzistavimo kranto. (...)Romanas pagal Nekrošių atspindi katastrofinį gyvenimo audinį. Bendri motyvai, apibrėžiantys veiksmą, susiję su žmogaus prigimtimi. Psichologinis audinys suvoktas kaip metafizinis.

    Nikolaj Pesočinskij Atspindžiai tamsoje // Peterburgskij teatralnyj žurnal, 2009, Nr. 4


    Šis spektaklis privertė mane „prisiminti“, kad ir anksčiau Nekrošius su atkakliu ir neįvertintu nuoširdumu pasakojo mums istorijas. (...) Šįkart aš žiūrėjau ir mačiau prozą. (...) [Režisierius] vos ne per prievartą rimavo viską, kas pakliūdavo į jo stiprias rankas, redagavo prozą, pasitelkdamas tyčia vienpusiškus ir akivaizdžiai negyvenimiškus plastinius motyvus, kurie aktorius stūmė kaukių link. (...) Gaila, kad mes gėdijamės seno apibūdinimo „prieštaringas spektaklis“. Juk tai, be kita ko, yra vienas iš gyviausių ir įdomiausių dalykų teatre.

    Jurij Barboj // Peterburgskij teatralnyj žurnal, 2009, Nr. 4

     

    Meno fortas

    Fiodor DOSTOJEVSKIJ

    IDIOTAS

    Trijų dalių spektaklis, trukmė 5 val.
    Premjera – 2009 m. liepos 1 d.

    Režisierius – Eimuntas NEKROŠIUS
    Scenografas – Marius NEKROŠIUS
    Kostiumų dailininkė – Nadežda GULTIAJEVA
    Kompozitorius – Faustas LATĖNAS
    Šviesų dailininkas – Džiugas VAKRINAS

    Vaidina:

    Kunigaikštis Myškinas – Daumantas CIUNIS
    Rogožinas – Salvijus TREPULIS
    Nastasja Filipovna – Elžbieta LATĖNAITĖ
    Generolas Jepančinas – Vidas PETKEVIČIUS
    Lizaveta Jepančina – Margarita ŽIEMELYTĖ
    Aglaja Jepančina – Diana GANCEVSKAITĖ
    Adelaida Jepančina – Miglė POLIKEVIČIŪTĖ
    Gavrila Ivolginas (Gania) – Vaidas VILIUS
    Generolas Ivolginas – Vytautas RUMŠAS
    Varvara Ivolgina (Varia) – Aušra PUKELYTĖ
    Ferdiščenka – Vytautas RUMŠAS (jaun.)
    Sesuo – Neringa BULOTAITĖ
    Tockis – Tauras ČIŽAS


    Koprodiuseriai: programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, „Fondazione Musica per Roma“ (Italija), tarptautinis Stanislavskio fondas (Maskva, Rusija), festivalis „Dialog“ (Vroclavas, Lenkija), festivalis „Baltiskij Dom“ (Sankt Peterburgas, Rusija)

    Spektaklis sukurtas remiant Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai ir Aldo Miguel Grompone (Roma, Italija).