VALKIRIJA / DIE WALKŰRE

Man šis spektaklis kaip visuma kartu su Wagnerio muzika buvo tikrai vykęs: jaudinantis, o kartu ir sujudinęs protą, pateikęs netikėtumų ir nesyk privertęs džiugiai nustebti. Pasirodo, dar vis įmanoma rasti netikėtumų ir kartu įtikinamų sceninių sprendimų, kurie nėra „išgalvoti“ ar sukonstruoti. Taigi kodėl paveikė ir jaudino šis spektaklis? Manau, svarbiausia dėl to, kad jis labai emocionalus, iš tiesų adekvatus Wagnerio muzikos emocionalumui. Antra, jis labai muzikalus. Nesutinku su tais, kurie teigė priešingai. Režisieriaus muzikinė intuicija kelia nuostabą ir pagarbą, o jo sukurta herojų elgesio, gestų, viso veiksmo partitūra glaudžiausiai susieta su muzika, iš esmės ja pagrįsta.

Živilė Ramoškaitė. „Valkirija“: Eimunto Nekrošiaus leitmotyvai. Bravissimo, 2007 Nr. 5

„Valkirijoje“ Eimuntas Nekrošius taip pat pasiūlė aktoriams šiek tiek pavaidinti ar bent gestais perteikti ženklus. Kas iš tokio principo tradiciškai, t.y. dažniausiai, išeina? Prasta vaidyba – nevalyva, netiksli, naiviai iliustruota. Nes per mėnesį repeticijų nepakeisi keliasdešimties metų mokyklos, o dar pridėkime paslankumo ir drąsos stoką. (...) Įprastai operoje veikėjams net prisiliesti vienas prie kito sudėtinga, judesį reikia subtiliai valdyti, idant drama nevirstų vodeviliu; bet čia glėbesčiuojamasi lyg operetėje, taurė stumdoma pirmyn atgal, simboliniai gestai (strėlių skrydis) baigiasi visiškai buitiškai.

Vaidas Jauniškis. „Valkirijos“ mitas, kičo apoteozė. Verslo žinios, 2007 03 23

Žiūrėdama „Valkiriją“ atmečiau visa girdėtas nuomones ir atsidaviau spektaklio vaizdų ir, aišku, muzikos tėkmei, bendrai spektaklio partitūrai, nekreipdama dėmesio į detales. Spektaklis įtraukė nuo pirmos ir nepaleido iki paskutinės scenos. Nejaučiau nuobodulio, nesupratimo, kodėl ir kas vyksta, minties, vaizdo ar muzikos nedermės. Pritariu, kad emocinis lygmuo, kurį režisierius gebėjo labai smulkiai ir kruopščiai sudėlioti į pačią sceninio veiksmo partitūrą, ir yra didysis jo nuopelnas. Statant operas dažnai dėmesys sutelkiamas į stambius muzikos ir veiksmo blokus, kurie tarsi kreipia į kitus lygmenis, kitokius išgyvenimus, o čia drįsčiau kalbėti apie supsichologintą, sužmogintą Wagnerio operą.

Rasa Vasinauskaitė. „Valkirija“: Eimunto Nekrošiaus leitmotyvai. Bravissimo, 2007 Nr. 5

Eimuntas Nekrošius labai subtiliai „įvaizdino“ muziką, neapkraudamas dainininkų jokiomis beprotiškomis užduotimis nei pertekliniu judėjimu scenoje. Tai nėra buitiškas pastatymas (kaip nėra buitiški ir Nekrošiaus spektakliai), tačiau – paradoksas – labai jaukus, išryškinantis ypač žmogiškus šiaip jau keistų Wagnerio sugalvotų personažų santykius.

Beata Baublinskienė. Neįtikėtinai lengvas sunkiosios „Valkirijos“ dvelksmas. Verslo žinios, 2007 03 16

Sunku patikėti, jog Wagnerio „Valkirija“ Lietuvos scenoje pristatyta pirmą kartą – būtent tai garsiai skelbė Lietuvos nacionalinė opera. Galbūt tai ir nėra lietuviškojo „Žiedo“ ciklo pradžia (ko nepasakytum apie kaimyninę Latvijos nacionalinę operą, kuri pradėjo savo ambicingąjį ciklą praėjusiais metais pristatydama „Reino auksą“), tačiau, nepaisant visko, – tai drąsus ir iš esmės sėkmingas nuotykis. (...) Šis „Valkirijos“ variantas pasižymėjo ne tik puikiais solistais, bet ir stebinančiai vykusiu pastatymu. Spektaklio kūrybinės grupės priešakyje atsidūrė teatro režisierius Eimuntas Nekrošius, kuris neseniai pradėjo dirbti operos žanro srityje ir Lietuvoje yra be galo vertinamas. Jo pateikta „Valkirijos“ traktuotė – labai stilizuota ir nuginkluojanti. (...) Nadeždos Gultiajevos kostiumai priminė XIX amžiaus mados tendencijas, o Marius Nekrošius (matyt, režisieriaus sūnus) sukūrė vaizdingus, siurrealistinius scenovaizdžius, kupinus simbolizmo ir paslėptų prasmių. Tačiau galų gale prašmatnus „Valkirijos“ pastatymas griežė antru smuiku šalia viską užgožusios muzikinės atlikimo stiprybės. Neįtikėtinas muzikos slinkties pojūtis – dirigento Jaceko Kaspszyko išskirtinio dirigavimo nuopelnas. Jis tvirtai vedė orkestrą, pripildydamas sudėtingą Wagnerio muziką rafinuoto subtilumo, nepaisant kai kuriuose epizoduose nelygiai skambėjusių styginių ir kartais išsiderinančio pučiamųjų ansamblio. Dirigentas pasirinko lyrinę, romantinę kūrinio traktuotę bei greitokus tempus.

Brendan G. Carroll. Svaiginantis sėkmės skrydis. Opera Now, 2007 liepa-rugpjūtis

Parengė Laima Vilimienė

 

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

Richard WAGNER

VALKIRIJA / DIE WALKŰRE

Libreto autorius – Richard WAGNER

Trijų veiksmų opera, trukmė – 4 val. 45 min.
Premjera – 2007 m. kovo 10 d.

Muzikinis vadovas ir dirigentas – Jacek KASPSZYK (Lenkija)
Režisierius – Eimuntas NEKROŠIUS
Scenografas – Marius NEKROŠIUS
Kostiumų dailininkė – Nadežda GULTIAJEVA
Šviesų dailininkas – Levas KLEINAS

Vaidmenys ir atlikėjai:

Zygmundas – John KEYES (JAV),
Audrius RUBEŽIUS
Hundingas – Egidijus DAUSKURDIS,
Vladimiras PRUDNIKOVAS
Votanas – Anders LORENTZSON (Švedija), Johannes von DUISBURG (Vokietija)
Zyglinda – Sandra JANUŠAITĖ,
Inesa LINABURGYTĖ, Amanda MACE (JAV)
Brunhilda – Nomeda KAZLAUSKAITĖ-KAZLAUS, Irena MILKEVIČIŪTĖ
Frika – Laima JONUTYTĖ, Ligita RAČKAUSKAITĖ
Valkirijos – Vilma MONČYTĖ, Julija STUPNIANEK, Joana GEDMINAITĖ, Alma BUZAITĖ,
Aistė ŠIRVINSKAITĖ, Ieva PRUDNIKOVAITĖ,
Jurgita PRAKELYTĖ / Ligita RAČKAUSKAITĖ, Eugenija KLIVICKAITĖ