SALOMĖJA / SALOME

Aldenas akivaizdžiai parodė, kad sukrečiantis Richardo Strausso pasakojimas, per 1905 metų premjerą sukėlęs skandalą, vis dar gali šokiruoti kad ir garsiuoju seksualumo apsėstos (o gal jį tramdančios?) paauglės gundytojos šokiu. (...)

Salomėja ir Erodas mažų mažiausiai pasikeitė vaidmenimis. Tačiau manęs netrikdo tai, kaip neįprastai ir originaliai Aldenas traktuoja šį iš esmės neskoningą, menkavertį operos epizodą. Daug labiau glumina jo požiūris į Salomėją, apvilktą juodu drabužiu, primenančiu vyrišką rūbą. (...)
Aldenas neišvengė senų klišių naudodamas sovietinius simbolius: raudona neonine šviesa spindinti milžiniška žvaigždė pakeitė Strausso mėnulį, o Erodas vilkėjo oficialią mėlyną uniformą su ryškia juosta.

George Loomis. Salomėja: naujojo Lietuvos operos talento pasirodymas. International Herald Tribune, 2006 12 12

Gerai neišmanantieji veikalo Aldeno režisūrą galėtų peikti už tai, kad kruopščiai perrašytas kūrinys tampa painokas. Tačiau tuos, kurie nuodugniai susipažinę su originalu, Aldeno variacijos Wilde’o tema keistai žavi.

George Hall. Laiškas iš Vilniaus. Opera News Online, 2006 gruodis

Nė pusvalandžio totalitariniame režime negyvenęs režisierius nesiorientuoja, kokie ženklai, simboliai ir kodai gali paveikti 10 ar 50 metų tokioje sistemoje gyvenusio žmogaus protą ir emocijas. (...) Sovietinė praeitis mūsų kasdienybėje vis dar yra ne tiek meninių ar istorinių refleksijų, kiek publicistikos objektas. Todėl nei ilgaskverniai kagėbistai, nei milžiniška raudonoji žvaigždė „Salomėjoje“ nekelia nei baimės, nei rimties, nei, matyt, siekiamo groteskiško efekto. Mes pamatėme, perskaitėme gerokai daugiau ir patyrėme stipriau. Veikiau šie simboliai byloja apie naivų vakarietišką „raudonojo maro“ supratimą. Ir dar apie šį tą. Apie politinį korektiškumą. Ar kuris nors lietuvis režisierius sugalvotų Niujorke statyti klasikinį spektaklį, kurio įvykius sugretintų su Votergeito ar kitu Baltųjų rūmų skandalu? O štai Aldenas be skrupulų parodė amerikietišką socrealizmo sampratą. (...)

Spalvų ir faktūrų „pjovimasis“ skaudžiai rėžia akį. Kodėl? Kam tokia nedarna? Pabrėžti tikrojo sovietinio gyvenimo ir jo fasado neatitikimą? Tą akimirką supratau, kad mano disidentiškumas pralaužtas, jau linkstu ne tik ironiškai žiūrėti į spektaklio komponentus, mintyse prieštaraudama suprimityvintam „raudonajam marui“, bet ir imu jausti, kad režisierius pranoksta mano pesimistinius lūkesčius, pradedu reaguoti taip, kaip jis turbūt ir „programavo“, – sykiais protestuodama, sykiais priblokšta, o sykiais net be išlygų patikėdama akibrokštiškais sprendimais. Aldenas ne kartą minėjo, kad jaučiasi esąs ekstremalas ir mėgsta publiką šokiruoti, priversti žiūrovą iškelti sau šimtus klausimų. Tuomet jis savo tikslą pasiekė. Esu šokiruota ir kupina klaustukų. Tik mažiau, nei skatintų ši opera, sujaudinta.

Kokia Aldeno Salomėja? Nervinga, baugšti ir kartu įnoringa, nuo baisios realybės – egocentriškos gašlūnės motinos, šlykštaus podukrą tvirkinančio patėvio – besislepianti savo fantazijų pasaulyje, kuriame vis dar vyrauja vaikiškos svajonės. Ji infantiliškesnė ir labiau pažeidžiama už Wilde’o ir Strausso heroję. Aldeno Salomėjos ryžtas – veikiau jos vaikiško protesto ir keršto nei bekompromisiškumo ir deginančios beatodairiškos meilės Johananui išdava. (...)

Muzikinis spektaklio vadovas ir dirigentas Jacekas Kaspszykas (Lenkija) taip įsigyveno į turiningą ir sodrią Strausso partitūrą, kad negailestingai paaukojo ne vieną lyrinį vokalinį momentą, paleisdamas perniek dainininkų pastangas atskleisti subtilesnius niuansus. Nors orkestras skambėjo puikiai ir veržliai, tačiau garso perdozavimas erzino.

Jūratė Katinaitė. Iš evangelijos pagal Davidą. Literatūra ir menas, 2006 12 15

Teisus anglų režisierius Davidas Aldenas bent vienu atžvilgiu – jo pirmą kartą statyta opera „Salomėja“ yra tikrai nepakartojamai ekstremali... savo naiviu banalumu. (...) Pagrindinė veikėjų pora – Salomėja ir Jonas Krikštytojas – užleido vietą Erodo ir Erodiados porai. Ekstremalios dramos opera, kurią teigė kuriantis išgirtasis D. Aldenas, virto ekscentriškai tragikomišku miuziklu.

Rasa Gečaitė. Tragikomiška D. Aldeno „Salome“. Atgimimas, 2006 12 15

Arba režisieriaus mintis labai gili, arba labai paviršutiniška. Pirmasis atvejis: tarkim, kurio nors genseko podukra mirtinai įsižiūri KGB požemiuose už antitarybinę veiklą kalinamą dorą jaunuolį... Nesąmonė. Tik niekad anuo metu čia nesilankęs amerikietis galėtų tuo patikėti.

Antras atvejis: sovietinėje realybėje, kaip ir Salomėjos istorijoje, netrūko kasdienio absurdo, uždaruose elito rateliuose slėptų paleistuvysčių ir susidomėjimo pranašais. Taip pat ir nuojautos, kad valdovams leidžiama viskas: užsispyrė mergaitė gauti mylimojo galvą – prašom, anokia problema...

Tai panašiau į tiesą, tik nenumatė režisierius, kad „raudonosios“ žymių siužetų stilizacijos Rytų Europoje per penkiolika metų visiems jau iki gyvo kaulo įsiėdusios: dramos teatruose, kine, televizijoje... Ir nebeatrodo jos nei sąmojingos, nei patrauklios. Tokį spektaklį galima būtų nesunkiai parduoti vakariečiams, bet egzotikos išsiilgusiems Vilniaus snobams daug paprasčiau įsiūlyti aistringai šiurpulingą rytietišką istoriją...

Renata Baltrušaitytė. Raudonoji Salomėja. Veidas, 2006 11 30

Operos veiksmą iš biblinių laikų nukėlęs į kelių dešimtmečių senumo dienas menamoje totalitarinėje valstybėje, režisierius pateikia savą „Salomėjos“ versiją – nevaržomos valdžios, galybės, ydų, beprotiškų fantazijų, visų įmanomų iškrypimų kupiną pasaulį. Keista, tačiau ir uždara erdvė, žiūrovų nervų ląsteles gręžianti scenografija, pilna įvairiausio plauko kičinių kostiumų ir iki koktumo nusibodusių sovietinių laikų personažų, vaizdų ir simbolių, išlaiko stiliaus vienovę. (...)

Ar iš tikrųjų spektaklio muzikinis vadovas deda lygybės brūkšnį tarp sąvokų „ekspresionizmas“, „emocija“ ir „labai garsiai“, atrodo, atmesdamas šios muzikos ypatingas dinamines subtilybes, jos virpesius? Įsijautęs į forsuojamą vieną spalvą, dirigentas, regis, pamiršta ir solistus scenoje.

Justa Adomonytė-Šlekaitienė. „Salomėja“ ir stebina, ir šokiruoja. Respublika, 2006 12 05

Parengė Junija Galejeva

 

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

Richard STRAUSS

SALOMĖJA / SALOME

Į vokiečių kalbą vertė Hedwiga LACHMANN

Vieno veiksmo muzikinė drama pagal Oscaro WILDE’O to paties pavadinimo dramą, trukmė 1 val. 50 min.
Premjera – 2006 m. lapkričio 24 d.

Muzikinis vadovas ir dirigentas – Jacek KASPSZYK (Lenkija)
Režisierius – David ALDEN (JAV)
Scenografas – Paul STEINBERG (JAV)
Kostiumų dailininkė – Constance HOFFMAN (JAV)
Šviesų dailininkas – Adam SILVERMAN (JAV)

Vaidmenys ir atlikėjai:

Erodas – Michael ROIDER (Austrija),
Pawel WUNDER (Kazachstanas)
Erodiada – Inesa LINABURGYTĖ,
Ligita RAČKAUSKAITĖ
Salomėja – Eliana LAPPALAINEN (Kanada),
Sigutė STONYTĖ
Johananas – Johannes von DUISBURG (Vokietija), Mikołaj ZALASINSKI (Lenkija)
Narabotas – Audrius RUBEŽIUS
Erodiados pažas – Fausta SAVICKAITĖ
Penki žydai – Mindaugas ZIMKUS, Rafailas KARPIS, Andrius APINIS, Aurimas RAULINAVIČIUS,
Vladas BAGDONAS
Nazariečiai – Egidijus DAUSKURDIS,
Liudas NORVAIŠAS, Ramūnas URBIETIS
Kareiviai – Vytautas BAKULA, Liudas NORVAIŠAS
Kapadokietis – Vladas BAGDONAS
Vergas – Mindaugas ZIMKUS
Vaikai – Greta ANDRIJAUSKAITĖ,
Karina PANCEREVA, Vaidilė VALATKAITĖ,
Liucilė VILIMAITĖ, Goda VILIŪTĖ,
Raminta ALŠAUSKAITĖ, Gabrielius VISOCKAS

Mimanso ir „Polėkio“ artistai

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestras