BOHEMA / LA BOHÈME

Stebukladarys scenografas Dickas Birdas iš Kongresų rūmų padarė kažką neįtikėtina. Ilgesinga Paryžiaus stogų panorama su į gilumą nusidriekiančio dangaus alegorija (pasidarbuota šviesų dailininko Peterio Mumfordo) sugebėjo ankštoje koncertų scenoje išgauti optinę perspektyvą. Akis paganyti masinėse scenose buvo kur – paryžietiškos 1950 metų mados, atkurtos J. Statkevičiaus, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choristes pavertė stilingomis poniutėmis. Miuzetės (Asmik Grigorian) pasirodymas antrajame veiksme – tikras dizainerio benefisas. (...)

Nuolatinis veiksmas, plastiški solistų judesiai malonino akį, vaidybos įtaiga buvo akivaizdi. Tai, kad operoje dainuoja ne aktoriai, o dainininkai, išryškėdavo tik kartkartėmis.

(...) E. Montvido vokalas kerėjo įvairiaspalve veristinio dainavimo maniera – jo balsas mainėsi įvairiausiais niuansais, frazė „Che gelida manina!“ („kokia šalta rankelė“) prisipildė neapsakomos šilumos, o realistinė skausmo išraiška „Mimi!“ operos pabaigoje taikė tiesiai į dešimtuką. Tuo tarpu D. Stumbrui ar A. Grigorian teko nepalyginti siauresnių vokalinių atspalvių Marčelo ir Miuzetės partijos. Jų kuriamų vaidmenų kuklią vokalinę paletę kompensavo patiems dainininkams tikrai nepašykštėta gamtos dovana – viską skrodžianti balso jėga. O L. Pautienius ir E. Dauskurdis nuolat meistriškai manipuliavo savo vaidybine įtaiga. (...)

Tačiau bene labiausiai vykusiu sprendimu tapo Joanos Gedmintaitės Mimi. Solistei Mimi partija leido atskleisti ne tik jos balso technines galimybes (o ribų solistės balsas, atrodė, išties neturi jokių), bet ir turtingas psichologines gelmes. (...) Dainininkė atrado ir iškėlė tai, kas slypi tarp natų, savo interpretacijoje išryškindama Mimi emocinius klodus.

Rima Povilionienė. „Bohemos“ artistai įtikino dainavimu ir vaidyba. Lietuvos rytas, 2006 10 31


„Bohemoje“ spektaklio režisierė neturi ką mums pasakyti nei apie meilę, nei apie mirtį. Partitūroje ji tik mokiniškai įžvelgia kompozitoriaus ir scenaristų remarkas. Apie jokį konceptualumą ar režisūrinį teatrą čia nėra nė užuominos. Perkeldama „Bohemos“ veiksmą iš XIX a. vidurio, ji to niekaip nemotyvuoja. Tiesa, motyvai bandyti išdėstyti bukletėlyje ir daug kartoti įvairiose žiniasklaidos priemonėse, tačiau scenoje jų nėra. (...) „Bohemoje“ orientyras yra tik kostiumų stilistika ir iš dalies scenografija. Žvelgiant į realistinius scenovaizdžius, šmėkšteli tik mintis, kad režisūriškai šis spektaklius tikrai nugarmėjo į XX a. vidurį, kai operos teatruose viešpatavo kartoninė butaforija. Dabar ji iš geresnių medžiagų. Tiesa, kostiuminei dramai režisieriaus pozicijos ir nereikia, gal net ir režisieriaus nereikia, juk viskas nurodyta partitūroje. Gražūs kostiumai ir scenovaizdžiai daug svarbesni. O jie išties buvo gražūs. (...)

Valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo patyręs veristas Gintaras Rinkevičius. Logiškai sudėlioti akcentai, iškalbingos medinių pučiamųjų replikos, per nugarą šiurpuliukais nuvilnijantys crescendo... Aukšta emocinė temperatūra. (...)

Romantiškieji Mimi ir Rudolfas – mielas Joanos Gedmintaitės ir Edgaro Montvido balsų derinys. Gedmintaitės vokalinė branda, gražiai balansuojamas garsas, turininga lyrinė paletė ir saikingos, neforsuotos viršūnės nuoširdžiai žavėjo. Jau po I veiksmo Mimi pasakojimo „Si, Mi chiamano Mimi“ Puccini apsidžiaugtų – štai Mimi, apie kurią jis svajojo. (...) Taip pat giliai įstrigo III veiksmo Mimi ir Rudolfo scena. Tai buvo vienas paveikiausių spektaklio momentų tiek vokaliniu, tiek režisūriniu požiūriu – jokių teatrališkų glamonių, perdėtos patetikos. Tad gražių, išraiškingų niuansų pateikė ir Montvidas – organiška, įtikinama vaidyba, plastiška vokalinė linija, nuostabus įsiklausymas į partnerę atliekant duetus. (...)

Koketiškoji Miuzetė – didžiuliu balsu ir puikia išvaizda Dievo apdovanota Asmik Grigorian. Tikras malonumas buvo klausytis jos valso „Quando m‘en vo“. Gražiu vokalu žavėjo ir Marčelas – Dainius Stumbras.( ...) Stumbro dėka labai gerai skambėjo ir I, ir IV veiksmo ansamblinės scenos, puiki III veiksmo scena su Mimi. Ypač įstrigo IV veiksmo duetas su Rudolfu „O Mimi, tu piu non torni“ – dar vienas stipresnių spektaklio momentų.

Jūratė Katinaitė. Apie realizmą ir idėjų ilgesį „Bohemoje“. Literatūra ir menas, 2006 11 17

Šiuo atveju ryški veristinė muzika bandyta įkomponuoti į pokario Paryžiaus peizažą. Būtent peizažą. To, kas rašoma knygelėje apie „mūsų tėvų gyvenimo laikmetį“, „hipių kultūrą“ ar „susidūrimo su masinių trėmimų siaubu“, scenoje, juolab muzikoje nė kvapo nėra. XX a. vidurys dar buvo nepriteklių metas ir net grizetės neturėjo šansų atrodyti kaip aukštuomenės damos iš madų žurnalų puslapių. Todėl vertinti antrą veiksmą galime tik kaip „labai gražų“ J. Statkevičiaus sukurtą reginį, bet – netikrą. Juolab kad gražios operos choro moterys įsijautė į puikius drabužius demonstruojančiųjų vaidmenį ir tai jau nelipo prie jokios operos koncepcijos. Akys tiesiog ganėsi po žavingai komponuotus ir antro veiksmo mizanscenoje balkone pateiktus Miuzetės kailius, trečiojo veiksmo gorsetų įmantrybes, ketvirtojo veiksmo ištaigingo „bolero“ fantaziją. Tai vis tokia teatro menui prieštaraujanti stilizacija. Tiesa, publiką pribloškianti: gražu. Tačiau pagrindinis vyrų ketvirtukas ir Mimi – jau G. Puccini herojai.

Režisierė D. Ibelhauptaitė kartu su kitais statytojais išmoningai ir logiškai formavo mizanscenas vaidinantiems. Tokioje mažoje, bet, pasirodo, jaukioje erdvėje podraug su muzika galima buvo justi realistinę minties, valios, jausmo ir veiksmo sintezę. Pagrindinių veikėjų mizanscenos labai gyvybingos, kartais net utriruojančios jaunatviškumą. Gyvybingas ir choras. Antrame veiksme pagalvota apie individualizuotą jų veiksmą.

(...) Tiesiog sunku pervertinti grojusį orkestrą. G. Puccini muzika teikia tiek spalvų, dramatinių emocijų, kad visada gaila girdėti orkestrą, užslėptą teatro duobėje. Kartu su greta esančiais lygiaverčiais partneriais orkestras kūrė ir veristinę partitūrą, ir peizažus, ir veikėjų charakterių kontūrus.

(...) Pagrindinių vaidmenų atlikėjai buvo labai lygiaverčiai – sukaupę sceninės patirties, muzikalūs, vis darantys pažangą tobulindami dainavimo meną ir aktorystę. Sakyčiau, solistai įtikino publiką, kad tai, ką jie nori išreikšti, žodžiais pasakyti neįmanoma, tegalima sudainuoti. Puikiai mokėdami savo partijas, girdėdami orkestrą, nebuvo priversti dairytis į dirigentą, bet organiškai jautė ekspresyvią G. Rinkevičiaus ranką. Jis siuntė sceninį ritmą palaikančius impulsus, tarsi inspiruodamas muzikos kalbos vaizdinį perteikimą scenoje. Vienas svarbiausių spektaklio sėkmės kriterijų – muzikos ir pagrindinių veikėjų sceninio veiksmo prasminių akcentų sinchroniškumas.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. „Bohema“ Kongresų rūmuose. Giacomo Puccini operos premjera. 7 meno dienos, 2006 11 10

Parengė Junija Galejeva

 

 

Giacomo PUCCINI

BOHEMA / LA BOHÈME

Libreto autoriai – Giuseppe GIACOSA, Luigi ILLICA

Keturių veiksmų opera, trukmė – 2 val. 30 min.
Premjera – 2006 m. spalio 25 d. Vilniaus kongresų rūmuose

Dirigentas – Gintaras RINKEVIČIUS
Režisierė – Dalia IBELHAUPTAITĖ
Scenografas – Dick BIRD (Didžioji Britanija)
Kostiumų dailininkas – Juozas STATKEVIČIUS
Šviesų dailininkas – Peter MUMFORD
(Didžioji Britanija)
Choreografė – Jūratė SODYTĖ

Vaidmenys ir atlikėjai:

Rudolfas – Edgaras MONTVIDAS
Mimi – Joana GEDMINTAITĖ, Sandra JANUŠAITĖ
Marčelas – Dainius STUMBRAS
Miuzetė – Asmik GRIGORIAN
Šonaras – Laimonas PAUTIENIUS
Kolenas – Egidijus DAUSKURDIS
Benua ir Alčindoras – Arūnas MALIKĖNAS
Parpinjolis – Mindaugas BARGAILA
Policininkai – Eugenij BARKOVSKIJ,
Alfredas CELIEŠIUS

Aktoriai: Josif BALIUKEVIČ, Daumantas CIUNIS, Renius JUODZEVIČIUS, Mindaugas LATAITIS, Dovilė PETKŪNAITĖ, Indrė RADZEVIČIŪTĖ,
Agnė RAMANAUSKAITĖ, Tomas RINKŪNAS,
Giedrė UBARTAITĖ, Vaiva UŽAITĖ

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choras (vad. Česlovas RADŽIŪNAS)

M.K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivių choras (vad. Romas GRAŽINIS)

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras RINKEVIČIUS)