PUBLIKA

„Tikras teatras“ pagal Gintarą Varną

Elona Bajorinienė

Režisierius Gintaras Varnas nori nusilaužti sprandą. Taip buvo galima pagalvoti, kai jis prieš keliolika metų siūlė paskaityti Valdo Petrausko išverstą Federico García Lorcos nebaigtą pjesę „Publika“. Tekstas – be ryšio (kitaip tariant – siurrealistinis). Personažų – be galo (kiek reikia aktorių?). Parašytas 1930 m. ir skirtas, anot autoriaus, ateities teatro kūrėjams. Prasmę jame galėjo įžvelgti tik režisieriaus akis, padrikus epizodus į visumą sujungianti statytojo vizija ir valia. Gintaro Varno akys blizgėjo. Kirvis atitiko (rado) kotą. Kaip tik tuo metu, 1996 metais, buvo rengiamas Atviros Lietuvos fondo tarptautinis teatro forumas „Kaitos taškas“, kuris ieškojo „bepročių“ anuomet naujam, iki tol nepraktikuotam eksperimentui – viešiems pjesių skaitymams.

Gintaras Varnas persistengė – nesvarbu, ar iš užsidegimo, viešo pasirodymo baimės, ar iš nežinojimo, kas yra „pjesės skaitymas“ prieš publiką (niekas tuo metu Lietuvoje to nežinojo). Per forumą jis faktiškai parodė beveik baigtą spektaklį, kuris sukėlė euforiją ir netrukus, kiek pakoreguotas, buvo įtrauktas į Nacionalinio dramos teatro repertuarą.

Gintaras Varnas grįžo prie „Publikos“ pastatymo 2010 metais, jau turėdamas savo įkurtą „Utopijos“ teatrą ir tikrai turtingą patirtį – padirbęs kūrybos vadovu Kauno valstybiniame dramos teatre, dėstęs Muzikos ir teatro akademijoje, pastatęs daug išskirtinių dramos ir operos spektaklių klasikinėse scenos dėžutėse ir specifiškose erdvėse, dirbęs tarptautinėje aplinkoje. Pakartotinas to paties veikalo pastatymas – šiaip jau neretas reiškinys įvairių režisierių kūryboje – padovanojo išskirtinę progą ne tik geriau suprasti šio menininko kelią, bet ir palyginti Lietuvos teatro situaciją prieš penkiolika metų ir dabar.

Federico Garcia Lorcos „Publika“ – poetinis ir autorinis, asmeniškas tekstas apie teatrą. Arba apie meno paskirtį apskritai. Vieninteliai aiškesni herojai – Režisierius ir jo daugiavardis padėjėjas, ieškantys „tikro teatro“. (Garcia Lorca jį vadino „teatru po smėliu“, koks nors Artaud – „žiaurumo teatru“, o, pavyzdžiui, Brookas – „tuščia erdve“.) Visa kita – archetipinių personažų nuotrupos (Arlekinas, Džiuljeta), bevardžių flirtuojančių žmogystų grupelės, užkulisių vaiduokliai, kaukės ir kostiumai, žodžiu – teatro sapnai.

Kas yra „tikras teatras“ pagal Gintarą Varną?

Praėjus penkeriems metams nuo nepriklausomybės atgavimo, Lietuvos teatras dar nebuvo atsigavęs iš nokdauno, kurį patyrė iš jo išėjus publikai. Publika persikėlė į gatvę, ištirpo dainuojančios revoliucijos gretose, ir po jos atgal į teatrą taip paprastai negrįžo. Ta žiūrovų ir kūrėjų dalis, kuri liko teatrui ištikima, buvo jau kitokia, laisvę rinktis turinti dalis. Teatro misijos, visuomeninio pašaukimo, vaidmens naujoje santvarkoje, kitaip tariant, pa(si)tikėjimo teatru klausimas buvo labai aktualus. Atsakymo į šį esminį klausimą nepriklausomos Lietuvos teatras ieškojo pirmiausia kameriniuose, eksperimentiniuose pastatymuose ir „kitokio“, užsienio šalių teatro pavyzdžiuose, kurie, atsivėrus sienoms, pagaliau pradėti sistemingai pristatinėti Lietuvoje.

Šiandien savo pirmąjį „Publikos“ pastatymą pats režisierius vertina atlaidžiai – kaip šiek tiek naivų, paviršutinišką, „užsižaidusį“ teatru, neva neišsemiantį giliųjų Garcia Lorcos siūlomų prasmių. Iš tikrųjų, anoji „Publika“ buvo vaidinama tarsi vienu atsikvėpimu, pusantros valandos, sulig Michaelio Nymano – Giedriaus Puskunigio muzikos protrūkiais sukinėjant didžiosios scenos ratą, ant kurios buvo susodinta spektaklio publika, atskirta nuo didžiosios žiūrovų salės masyvia uždanga. Tai, kad publika buvo pakviesta į švenčiausią teatro vietą – sceną, anuomet veikė ypatingai. Juo labiau kad tai buvo daroma ne dėl to, kad teatrui būtų trūkę kamerinių ar kitoniškų erdvių. Žiūrovai buvo įsileisti tarsi į teatro repeticiją, panardinti į teatro užkulisių atmosferą, ir tai buvo konceptualus žingsnis. Gyvas teatras, pagal Gintarą Varną, turi išlikti žaismingas, improvizuojantis, bohemiškas „a la Dali“. Ryškiausi to meto jaunieji aktoriai (Arūnas Sakalauskas, Dainius Kazlauskas, Andrius Bialobžeskis, Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė) pasimėgaudami kvailiojo, improvizavo, kūrė personažus ir čia pat juos parodijavo.

Kai finale turi prasidėti išsvajotasis „tikras spektaklis“, scenos uždanga prasiskleidžia ir prieš publiką atsiveria tuščia, nyki Nacionalinio dramos teatro žiūrovų salė. Joje po vieną išsibarstę sėdi ką tik vaidinto „įžanginio“ spektaklio aktoriai ir stebi scenoje susispaudusius žiūrovus. Ši nejaukios tylos akimirka tapo tikrąja kulminacija. Susikeitę vietomis ir vaidmenimis aktoriai ir žiūrovai įdėmiai vienas kitą tyrinėjo ir taip fiksavo trumpą ir trapią „tikro teatro“ atradimo akimirką. Teatro, kuris, anot Varno, privalo atkurti ryšį su dabartimi. Anuomet teatrui Publika buvo tikras Nepažįstamasis, kurį reikėjo iš naujo atrasti ir prisivilioti, tapti jam svarbiam.

Iš esmės pirmoji Varno „Publika“ baigėsi klaustuku dėl teatro ateities.

2010-ųjų „Publika“, natūralu, sugėrė keturiolika Lietuvos teatro metų, kaip juos patyrė ir išgyveno režisierius.

Naujasis trijų dalių spektaklis persikėlė į pirmąją Lietuvoje „juodąją dėžutę“ – „Menų spaustuvės“ sceną, kuri tapo universalia „nepritapėlių“ prie valstybinių teatrų sistemos menininkų platforma. Naujosios „Publikos“ teatrinės stilistikos raktas – baroko veidrodiniai atspindžiai, baroko, kurį Varnas mėgsta, išmano ir prie kurio kartkartėmis grįžta (P. Calderono pjesių, C. Monteverdi baroko operų pastatymai).

Šįkart publikai vaidinamo spektaklio scena slepiasi už milžiniškų paslaptingų durų scenos gilumoje (scenografas Gintaras Makarevičius). Kiek vėliau aktoriai „Menų spaustuvės“ sceną įrėmina iš spalvoto smėlio supiltais magiško kvadrato kontūrais, kritikų taikliai pakrikštytais mandala. Čia užklysta įvairių Varno spektaklių daiktai, apdarai ir naujos „Publikos“ personažai, apsirėdę elegantiškais minimalistiniais ar egzaltuotais barokiškais Juozo Statkevičiaus kostiumais. Numerius – scenas jungia „kastrato“ dainavimas, stebėtinai organiškai įsiliejantis į spektaklio audinį.

Palyginti su pirmąja „Publika“, kuri pirmiausia skleidė teatro žaidybinę pusę, Gintaras Varnas tapo tikru teatro prigimties virtuozu. Jo vedami jaunieji „Utopijos“ teatro aktoriai Ainis Storpirštis, Vainius Sodeika, Eglė Špokaitė ir kiti kuria stilingą, fantasmagorišką, truputį „trenktą“, ekscentrišką (epitetus galima vardinti be galo), dar kitaip – svinguojantį sapną-karnavalą. Bet Varno teatras, kaip dylantis mėnulis, turi ir kitą pusę. Kai prabyla patyrę jo „tikrojo teatro“ mediumai Gytis Ivanauskas, Edmundas Mikulskis ar Viktorija Kuodytė, šventai patiki, kad didžiausia aktoriaus svajonė – „numirti teatre“. Kad kitą kartą prisikeltų ir vėl apgaudinėtų, kaip tie kyšantys nešiko sportbačiai iš po grandiozinės suknios, kai nežemiško dydžio antikinė Elena „išplaukia“ su keistų personažų eisena ieškoti to, kas neįmanoma. Viena įdomiausių Varno „Publikos“ metaforų ta, kad teatras – amžinas ir laikinas kaip mandala, kurios sutvertas pasaulis suyra į scenos dulkes pasibaigus spektakliui. Ne veltui aktorius Mikulskis sako – čia sočiai visko, kiekvienas gali iškristalizuoti savo požiūrį į teatrą.

Iš esmės visas pirmas spektaklio veiksmas (ilgokas, trunkantis tiek, kiek visa pirmoji „Publika“) skirtas dviejų svarbiausių – homoseksulios meilės ir teatro – linijų eksplikacijai. Varno teatras yra šių dviejų prigimčių kentauras, kurio nesupainiosi su jokio kito režisieriaus teatru.

„Tikras teatras“ – tas, kuriame gali būti savimi“, – sako Gintaras Varnas, ir antrojoje „Publikoje“ galutinai nuplėšia bent vieną kaukę, ne viename jo spektaklyje slypėjusią gėjų meilės temą. Tai jau pozicija, kurios neįmanoma ne(į)vertinti dabartinėje homofobiškoje Lietuvoje. Talentingo, brandaus menininko apsisprendimas nesislėpti, kalbėti tiesą skamba kaip moralinis imperatyvas. Iš esmės Varnas, kaip kadaise Valentino Masalskio Kaligula, siekia „mėnulio“ – to, kas neįmanoma. Maksimalistinio, „neįmanomo teatro“ kūrėjus Lietuvos scenos mene skaičiuojame po vieną. Gintaras Varnas – vienas iš jų.

Bekompromisiška režisieriaus akistata su savim, kaip ir teatro – su dabartim, antrojoje „Publikoje“ įgavo visiškai kitą prasmę. Antrame spektaklio veiksme kyla maištas – prieš teatro kurtuaziją ar „kurtizaniją“, jei spręstum iš to, ką ir kaip iki tol vaidino aktoriai. Tiesą sakant, iš spektaklio nelabai aišku, „prieš ką“, čia daugiau padeda kontekstas ir režisieriaus aiškinimai, kad jis turi omenyje pramoginį, tiesos idealus išdavusį dabartinį Lietuvos teatrą. „Revoliucija“ nušluoja dabitiškus aprėdus ir blizgučius, į sceną išvelkami smėlio maišai, ji virsta karo ligonine ar beprotnamiu su kenčiančiu nukryžiuotu aktorium priešakyje ir teatro labirintuose pasiklydusiais, išėjimo nerandančiais aktoriais – personažais.

Pagaliau trečiame, vos keliolika minčių trunkančiame veiksme spektaklio žiūrovai įleidžiami į sceną, kur stovėdami stebi, kaip „ant revoliucijos griuvėsių“ – tų pačių smėlio maišų – neįmanomo teatro iš naujo ieško herojai.

Ir vėl apgavystė, dar viena pervarta: uždanga prasiskleidžia, ir prieš akis atsiveria tuščia, tamsi „Menų spaustuvės“ (kaip kadaise Nacionalinio dramos teatro) salė. Kviesti žiūrovai neatėjo – jų kėdėse spingsi Vėlinių žvakės, o „numirę vaidmenyse“, niekam nereikalingi aktoriai sugulę take tarp eilių. Publikos nebėra. „Tikro teatro“ šiandien nereikia.

P.S. Vis dėlto Gintaras Varnas, kaip dera teatro žmogui iki kaulų smegenų, gudrauja. Publika yra. Kad ir ta, kuri eina į F. Garcia Lorcos „Publiką“.

 

Teatras „Utopia“

Federico GARCÍA LORCA

PUBLIKA
Pagal F. García Lorcos pjeses „Publika“ ir 
„Jei praeitų penkeri metai“

„Publiką“ iš ispanų kalbos vertė 
Valdas PETRAUSKAS,
vertimą redagavo 
Aurelijus KATKEVIČIUS, 
„Jei praeitų penkeri metai" iš ispanų kalbos vertė Aurelijus KATKEVIČIUS

Dviejų dalių spektaklis, trukmė – 2 val. 30 min.
Premjera – 2010 m. lapkričio 10 d.

Režisierius – Gintaras VARNAS

Scenografas – Gintaras MAKAREVIČIUS
Kostiumų dailininkas – Juozas STATKEVIČIUS
Kompozitorius – Giedrius PUSKUNIGIS

Vaidina:

Elzė GUDAVIČIŪTĖ, Gytis IVANAUSKAS,
Sergejus IVANOVAS, Mindaugas JANKAUSKAS, Viktorija KUODYTĖ, Eimutis KVOŠČIAUSKAS, Emilija LATĖNAITĖ-BELIAUSKIENĖ,
Edmundas MIKULSKIS, Martynas NEDZINSKAS, Antanas OBCARSKAS, Marius REPŠYS,
Arūnas SAKALAUSKAS, Vainius SODEIKA, Dovydas STONČIUS, Ainis STORPIRŠTIS,
Eglė ŠPOKAITĖ