BEMBILENDAS

Yana Ross gimė 1973 m., mokėsi Jeilio dramos mokykloje, yra gavusi prestižinę Fulbrighto stipendiją. Vokietijos mėnesinis teatro žurnalas „Theater Heute“ neseniai Ross pavadino „Berlyno vitaminu“ ir „naujuoju Amerikos avangardo derliumi, galinčiu pamaitinti radikalųjį meną“. Ross į teatrą atėjo iš eksperimentinių filmų ir TV laidų režisūros programoms „HBO“, „Paris-Première“ ir „E! Entertainment“ (ji režisavo daugiau nei 200 naujosios žiniasklaidos, mados bei kultūros programų, filmavo Johanesburge, Paryžiuje, Londone, Naujajame Delyje ir Antverpene). Ross Amerikos žiūrovams pristatė Nobelio premijos laureatės Elfriede Jelinek kūrybą, 2006 m. sausį pastačiusi jos „Miegančiąją gražuolę“. Tarp naujausių režisierės pastatymų Amerikoje – Lolos Arias „Karalystė“ (2006, „PS 122“ teatras), Jeano-Paulio Sartre’o „Išėjimo nėra“ (2004) ir Eugene’o Swartzo politinės satyros adaptacija „Drakonas“ (2005). Ross taip pat režisavo Pulitzerio premijos finalistės Sarah’os Ruhl pjesę „Švarūs namai“, kuri buvo parodyta Naujosios dramos festivalyje Maskvoje 2005 m. Yana Ross dirba Tokijuje, Seule, Berlyne ir Niujorke. 2007 m. ji pastatė antrąjį spektaklį Lietuvoje – Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“.

***
Režisierė viename interviu prisipažino, kad Jelinek pjese „vaikščiojusi tarsi nėščia kone metus, žaidusi su ja, šokusi“. Rezultatas – senokai Lietuvos teatre matytos aštrios, atviros teatrinės formos, mintį provokuojantis, vizualiai pribloškiantis spektaklis. Retas teatrinis įvykis – „Bembilendo“ kraujyje ir purve išmirkyti teatriniai „paveikslėliai“ ne emocijų gniaužtais (kaip įprasta) spaudžia žiūrovų gerkles ar širdis. Anaiptol, spektaklis – vertingiausias apeliacija į žiūrovo protą, jis verčia karščiuoti smegenis, verčia spręsti lygtis su daugybe nežinomųjų, atsakyti į nepatogius klausimus, išviešina religinius ir politinius marazmus, socialinių, rasinių žmonių grupių ir lyčių kovos beprasmybę, medijų ir visokios komunikacijos išsigimimą bei nepakantumą, pakeltą kvadratu. (...) Užteko fanatiškai profesijai atsidavusios ir aiškią teatrinę filosofiją išpažįstančios režisierės, ir nuo trupės lyg kas dulkes nubraukė. Aktoriai pademonstravo, kad, net nelabai suprasdami ar sutikdami su dramaturgės pozicija, gali dovanoti žiūrovams kūrybos džiaugsmą ir sukurti tokius vaidmenis – perliukus, kokių niekas iš jų nesitikėjo.

Ingrida Daunoravičiūtė. „Bembilendas“ – šūvis į lietuviškas smegenis. Literatūra ir menas, 2007 04 26

Gal todėl, kad mes esame globaliai visiškai apolitiški, režisierė kūrė šį akivaizdžiai politinį teatrą dar ir be dabarties atpažinimo ženklų, numanydama, kad Bagdado bombų sprogimai neataidės mūsų smegenyse. Gal todėl čia karas yra visiškai abstraktus, paklusnūs sraigteliai-kareiviai kruvinais veidais po minutės tampa žeminamais kaliniais sukruvintais veidais, gyventojais, vaikais, – visų uniformos ar rūbai taip pat itin sąlygiški, bet gali išskaityti parafrazes paveikslams biblinėmis temomis. (...) Įspūdis, kad režisierė nėra tvirtai apsisprendusi, ar ji kuria medijinį teatrą, kuriam tinka mikrofonai, vaizdų ir garsų ataka, ar kabaretą. Kol kas visiškai nesutvarkytas scenos apšvietimas, ir faktūrinių vaizdų, reljefų įtaigą frontalios šviesos paverčia plokščiais buitinio teatro vaizdeliais. Panašiai įkliuvę tarp tų spąstų ir aktoriai: tarsi jiems būtų nejauku tapti scenos sraigteliais, lyg jie norėtų būti labiau individualizuoti – tačiau šio, tipingai amerikietiško minimalizmo esmė bei religija ir yra ta, kad visi sraigteliai turi suktis itin tiksliai, o svarbiausia – su stipriu energijos užtaisu. Patys aktoriai šiuo atveju turi tapti politiški ir suvokti, kad tai – visai netipiškas jų teatro spektaklis ir net ne spektaklis, o savotiška akcija.

Vaidas Jauniškis. Pasakų šalies ligos ir vaistai. Verslo žinios, 2007 04 27

Gimė ne tik vaizdiniais ir garsiniais štampais neapaugęs spektaklis, pirmiausia provokuojantis žiūrovus aktyviai interpretuoti jo ženklus, bet ir demonstruojantis režisūrinio-autorinio darbo galimybes su tokiu tekstu, kuris pats neigia teatrines konvencijas – nuo aktorių, kaip vaidmenų atlikėjų, nuo temų, kaip komunikacinių kelrodžių, nuo emocijų, kaip išgyvenimo ar susitapatinimo galimybių, juolab nuo tam tikros dramatinės struktūros, kuriai būtų galima suteikti formą ar žanrą. (...)

Tikslus, funkcionalus ir daugiareikšmis Jūratės Paulėkaitės scenovaizdis, muzikiniai Gintaro Sodeikos motyvai ir režisierės Yanos Ross vaizdinių kompozicija, iš pirmo žvilgsnio chaotiška, stokojanti griežtesnės atrankos ar stipresnės, labiau atskiriančios vaidinančiuosius ir žiūrinčiuosius intonacijos, spektakliui įpusėjus susijungia į dramatišką liudijimą, pasibaigiantį jei ne emocinga, tai nuščiūti verčiančia gaida. Būtent finalinėse scenose, kai režisierė nesistengia smulkinti autorės teksto į miniatiūrinius vaidybinius inkliuzus, Jelinek „prakeiksmai“ suskamba visa savo žeidžiančia tiesa, atveriančia akis į mus supantį „Bembilendą“ (sakyčiau, į tą patį bembilendą, į kurį veržiamės, kuriame esame laukiami ir nuo kurio „gėrybių stalo“ jau renkame sau skirtus gardėsius kaip dar viena ne tik (o gal tik?) karo mėsmalei ar aklam naikinimui tinkanti tauta).

Rasa Vasinauskaitė. „Bembilendo“ vaikai. 7 meno dienos, 2007 04 26

Parengė Vlada Kalpokaitė