PASIJA PAGAL JONĄ / JOHANNES PASSION

Režisierius, scenografas ir šviesų dailininkas bei choreografas R. Wilsonas (...) savo sumanymą grindė spalva, šviesa ir gestu. Iš šių komponentų buvo kuriama sceninių vaizdų – savotiškų gyvųjų paveikslų – partitūra, kurios kitimas akimirkomis priminė sulėtintą senojo kino juostą. Bene įspūdingiausias buvo šviesos ir šešėlių žaismas, kai sustingęs žmogaus siluetas virsdavo gyvu kūnu ir vėl grįždavo į bekūnio silueto būvį.

Živilė Ramoškaitė. Žvilgsnis į vasarą vykusį Vilniaus festivalį. Bravissimo, 2007 Nr. 7–8

Žiūrėdamas spektaklį jautiesi iš dalies lyg barokinėje operoje: pastatymo vizualioji pusė nepaprastai iškalbinga ir turtinga įvairių prasmių. Ji kupina simbolių – nuo scenos gilumą lėtai skrodžiančių milžiniškų brūkšnių, mėginančių susijungti į kryžių, iki krintančios ašaros iš kabukio teatro. Ši erdvė prisodrinta detalių, kurių nežinodamas nesuprasi konkretaus judesio reikšmės. (...) Esame tam tikra prasme nuskriausti – neturime senosios muzikos atlikimo tradicijų, juolab mokyklos, o labai reti senosios muzikos projektai būna tarsi apžiūrinėjami pro padidinamąjį stiklą. Todėl spektaklyje „Pasija pagal Joną“ Evangelisto vaidmuo išties maloniai nustebino – jaunas lietuvių tenoras Kęstutis Alčiauskis šia partija tarsi „pataikė į dešimtuką“. Imponavo minkštas, kamerinis tenoro tembras, lygus skambėjimas, iškalbinga rečitacija be jokio romantizavimo.

Rima Povilionienė. Režisierius tauriai nusilenkė baroko muzikai. Lietuvos rytas, 2007 06 19

Po daugybės spektaklių, prikimštų atrakcijų ir detalių, „Pasija“ tarsi vėl nuvalo teatrą iki pirmavaizdžio, žavi santūrumu, estetizmu, aukščiausio lygio kultūra ir skoniu. Labai gražu ir netikėta.

Gražina Mareckaitė. Pasijos pagal J.S. Bachą ir R. Wilsoną. Lietuvos žinios, 2007 16 18

Ne veltui kalbama apie „Pasijas pagal Wilsoną“. Apdovanotas daugybe talentų, nors ne muzikantas, Robertas Wilsonas sustiprino kūrinio dvasią, sukūrė harmoningos pusiausvyros kūrinį, suradęs organiškas jungtis tarp muzikos ir reginio, solo partijų ir grafinės plastikos, skulptūrinių ansamblių, rečitatyvo ir choro dainavimo, spalvų ir šviesų, paskirų atlikėjų ir visumos. Baroko muziką pasaulyje apėmęs pakilimas – puiku, kad gyvendami Vilniuje galime jaustis esą pasaulio piliečiais.

Audronė Žiūraitytė. Dieviškasis scenovaizdis ir Johanno Sebastiano Bacho muzikos interpretavimo pamokos. Kultūros barai, 2007 Nr. 7-8

Spektaklio stilistika stebėtinai vientisa, nugludinta, lyg ir racionali, pamatuota, tačiau kartu labai paveiki. Išlikdamas modernus ir ištikimas savo braižui, R. Wilsonas sugebėjo pagarbiai ir atidžiai prisiliesti prie griežtai kanonizuoto bažnytinio žanro. (...) Evangelisto partiją atlikęs Kęstutis Alčiauskis tapo svarbiu šio spektaklio atradimu. Išgrynintas tembras, meniški niuansai, raiški retorika, patobulinta dikcija – patys didžiausi komplimentai jaunam solistui. Regis, jis bus atradęs savo muziką, savo stilių, kur, tikėkimės, jo laukia įdomi ateitis.

Jūratė Katinaitė. Kristaus kančia pasaulietiškoje scenoje. 7 meno dienos, 2007 06 22

Solistai dainavo sustingę pozose – tarsi barokinės bažnyčios statulos (beje, nejudant dainuoti sudėtinga), tačiau dinamikos netrūko. Ją kuria apšvietimo kaita, kitų personažų – dalis jų nebylūs – judėjimas scenoje arba jų skulptūriškos, sustingusios kompozicijos. Būdamas scenografas ir dizaineris (Wilsonas net kuria baldus), jis kuria labai stilingą ir švarų scenovaizdį, kurį organiškai papildo lygiai tiek pat stilingi ir būtent tuo stiliaus pojūčiu šiuolaikiški Fridos Parmeggiani kostiumai. Savo tikslą – iškelti muziką – režisierius pasiekė.

Beata Baublinskienė. Barokinė J.S. Bacho „Pasijų“ Katedra pastatyta Vilniuje. Verslo žinios, 2007 06 22


Parengė Laima Vilimienė