MIEGANČIOJI GRAŽUOLĖ

Piotro Čaikovskio baletas „Miegančioji gražuolė“, sukurtas pagal Ivano Vsevoložskio ir  Mariaus Petipa libretą, Lietuvoje statomas jau penktą kartą: 1934 m. Valstybės  teatre Kaune jį sukūrė Nikolajus Zverevas, 1955-aisiais jau Vilniuje – Michailas Moisejevas, Klavdija Salnikova ir Vytautas Grivickas, 1967 m. – Erkis Tanas.

Ketvirtąją „Miegančiosios gražuolės“ redakciją daugelis dabartinių baleto žiūrovų dar puikiai pamena: ji po truputį užgeso prieš porą metų, garbingai atlaikiusi politinių, visuomeninių ir kultūrinių permainų vėjus. 1981 metų pabaigoje, pirmąją Šv. Kalėdų dieną, pirmą kartą parodytas spektaklis buvo tapęs  meistriškumo mokykla net kelioms baleto artistų kartoms – parengtas šviesaus atminimo baletmeisterio, klasikinės choreografijos ir Marijaus Petipa kūrybos žinovo Piotro Gusevo, šis spektaklis žavėjo savo ryškiais vaizdais, prie kurių nemažai prisidėjo ir scenografas Eldoras Renteris.

Naujausios „Miegančiosios gražuolės“ choreografė statytoja peterburgietė Liudmila Kovaliova, rekonstruodama P. Gusevo režisūrinę redakciją, taktiškai ir stilingai papildė ją viena kita detale, pažįstama iš Marijos teatre Sankt Peterburge rodomos „Miegančiosios gražuolės“ – tarp jų ir įspūdingas Alyvų  fėjos sukinių solo fėjų scenos kodoje, choreografiškai labiau išplėtotas Alyvų Fėjos ir Fėjos Karabos ginčas prologo pabaigoje. Į spektaklį grąžinta pastaraisiais metais kupiūruota medžioklės scena antrojo veiksmo pradžioje (tiesa, be valstiečių šokių), kitaip sukomponuotos nereidžių pasaulio, iškylančio princo Dezirės vizijose, pradžia, paskutinio vestuvių veiksmo svečių eisena, vykstanti pagrindinės spektaklio uždangos fone, kelios kordebaletinio akompanimento scenos.

Spektaklio rekonstruktorė galėjo daugiau dėmesio skirti nešokantiems spektaklio personažams – Katalabiutui, Karaliui, Karalienei, jų sceninei elgsenai, išryškinančiai libreto vingius, pabrėžti; juk baleto spektaklis – ne tik grupiniai ar solo šokiai, bet ir plastinės estetikos visuma. Gerai, kad baleto pabaigoje tinkamai, pagal senovinio baleto principus surežisuota apoteozė,  kurioje ant senoviškai kybančio debesies jaunavedžius, visus jų puotos dalyvius – taip pat ir žiūrovus – laimina Alyvų – Išminties – fėja. Naujas „Miegančiosios gražuolės“ pastatymas gali būti vadinamas scenografo ir kostiumų dailininko Viačeslavo Okunevo benefisu – būtent vaizdinis baleto aspektas pareikalavo daugiausia jo fantazijos ir finansinių investicijų.

Kaip ir „Gulbių  ežeras“, „Miegančioji gražuolė“ statytojų pateikiami kaip pasakos-paveikslai, kuriuos pradeda tapytos uždangos. V. Okunevas (tai jau šeštas šio dailininko darbas Lietuvos operos ir baleto teatre) sukūrė įspūdingus prologo ir paskutinio veiksmo scenovaizdžius, kuriuose dominuoja ažūriniai monumentalių  statinių motyvai. Pirmame ir antrame veiksmuose – daugiau peizažinių elementų. Galbūt išradingiau, pasitelkiant scenos techniką, buvo galima išspręsti Auroros užmigimo sceną. „Miegančiosios gražuolės“ scenografijos puošmena – panorama, kurios fone drauge su Alyvų Fėja į šimtmečio miege nugrimzdusius Auroros rūmus keliauja Dezirė.

Formų, stilių, spalvų įvairove pasižymi V. Okunevo sukurtas itin gausus kostiumų ansamblis – Karalius  ir Karalienė, dvariškiai, tarnai, fėjos ir jų palydovai, nereidės ir iškilmingojo vestuvių veiksmo divertismento dalyviai – C. Perrault ir M.-C.  d’Aulnoy pasakų personažai. Būtent dauguma jų – įdomių siluetų, netikėtų faktūrinių bei spalvinių derinių – ir suteikia šiam pastatymui solidumo, prašmatnumo. Muzikinė „Miegančiosios gražuolės“ partitūra dirigento Martyno Staškaus parengta atsakingai ir įdomiai, atskiriems epizodams suteikiant netikėtų, jaudinančių spalvų, partitūrą papildant ir prologą bei pirmąjį veiksmą jungiančiu muzikiniu epizodu. Įspūdingas naujojo „Miegančiosios gražuolės“ pastatymo elementas – grąžintas muzikinis antraktas, jungiantis antrą ir trečią veiksmus, sukuriantis svajingą, poetišką nuotaiką, užburiančiai besiliejančią iš po smuikininko Dainiaus Puodžiuko stryko.

Spektaklyje be pamainų Auroros vaidmenį šoka Miki Hamanaka, debiutavusi šiame balete prieš porą metų. Jos šokis stebina tikslumu ir techniškumu, taisyklingomis pozomis, kurias šokėja su pasimėgavimu akcentuoja naudodamasi pavydėtinu pusiausvyros jausmu. Jos princai – Aurimas Paulauskas ir Nerijus Juška – tinkamai išnaudoja impozantiškas savo fizines savybes: abu aukšti, aristokratiški, šoklūs.

Alyvų Fėja (Olga Konošenko) kreipia dėmesį aukštais žingsniais, išbaigtomis variacijų formomis, grakščiomis pozomis ir gestais. Po ilgesnės pertraukos prie klasikinio šokio vėl grįžo Eglė Špokaitė – Alyvų Fėją  balerina šoko sklandžiai, veido išraiškomis, santūriais gestais tinkamai išryškino Fėjos, kaip gėrio personifikacijos, bruožus. Šią partiją su vis ryškesniu techniniu ir artistiniu įprasminimu šoka ir Nailia Adigamova. Fėją  Karabos vaidina Valdemaras Chlebinskas – pavydėtinai gyvas, plastiškas, ekspresyvus artistas, kuriantis įtikinamą, muzikalią savo herojės istoriją iš ryškių pykčio, pagiežos, keršto spalvų, saugantis savo įvaizdį iki pat  paskutiniųjų reveransų.

Antroji  klasikinė spektaklio pora – Princesė Florina ir Mėlynasis Paukštis – charakterizuojami nedideliu, bet ypač skaidriu, melodingu pas de deux paskutiniame spektaklio veiksme. Mėlynąjį Paukštį  šokančio Eligijaus Butkaus personažas pasižymi vaidybos santūrumu ir ekspresyvia, tačiau neegzaltuota šokio forma: plačiais, muzikaliais rankų mostais, aukštais šuoliais. Temperamentingai, ryškiai Mėlynojo paukščio paveikslą kuria ir Nerijus Juška.

Princesė Florina (Inga Cibulskytė) rodo neblogą klasikinio šokio techniką, grakštumą ir lengvumą. Kitos Princesės Florinos (N. Adigamovos) šokyje dėmesį atkreipia nuoseklesnė nei iki šiol matytuose šios šokėjos vaidmenyse artistinė linija, baikštumą, susikaustymą prarandančios šokėjos veido išraiškos, kuriose po truputį pradeda atsispindėti mėgavimasis šokiu, įsijautimas į plastines choreografijos formas – bene svarbiausias šokėjo artistiškumo bruožas.

Spektaklyje turi galimybių pasireikšti visa baleto trupė – jame gausu smulkesnių partijų (prologo ir III veiksmo fėjos, Charles’o Perrault pasakų personažai), masinių šokių, pantomima pagrįstų vaidmenų.