DARIUS MEŠKAUSKAS

Garsios lietuvių teatralų giminės palikuonis Darius Meškauskas tuometinę Valstybinę konservatoriją baigė tarybinės eros pabaigoje. Pagal tuomet gyvavusią praktiką vilnietis aktorius buvo paskirtas dirbti vegetuojančiame provincijos teatre. Tikrasis kūrybinis startas buvo atidėtas dviem metams. 1990-aisiais, Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo metais, jaunas vaidmenų ir dialogo su publika alkstantis aktorius sulaukė kvietimo vykti į savotišką renesansą išgyvenantį Klaipėdos, uostamiesčio, trečio pagal dydį Lietuvos miesto, teatrą.

Klaipėdos dramos teatre Darius Meškauskas dirba iki šiol. Per beveik du dešimtmečius šis repertuarinis, bet tvirtos režisieriaus rankos dažnai stokojantis teatras išgyveno nedidelius kūrybinius pakilimus ir atoslūgius, o kelerius pastaruosius metus yra atsidūręs ypač sudėtingoje padėtyje: ėmus griūti teatro pastatui, trupė neteko savo scenos, todėl yra priversta daug gastroliuoti provincijoje; kurti naujus spektaklius, suprantama, irgi labai komplikuota. Tačiau kai kuriems trupės artistams tokia teatro situacija, galima sakyti, išėjo į gera, nes atsirado daugiau galimybių vaidinti kitų teatrų spektakliuose, dalyvauti įvairiuose nepriklausomuose projektuose, filmuotis kine ir televizijoje. Darius Meškauskas – vienas iš jų. Pastaruoju metu jį buvo galima pamatyti vaidinant didelio populiarumo sulaukusiame vieno aktoriaus šou „Urvinis žmogus“ ir televizijos seriale, dainuojant keliuose miuzikluose. Be to, Klaipėdos universitete Meškauskas dar dėsto būsimiems aktoriams. „Viską noriu išbandyti. Tai yra profesija, – sako aktorius ir priduria: – Man įdomu keistis.“

Nors penktą dešimtį įpusėjęs Darius Meškauskas visada buvo tarp Klaipėdos teatro trupės lyderių, jo talentą įvairūs režisieriai naudojo gana vienpusiškai. Iš dalies tai lėmė ir meninė teatro politika, trūkstant stiprių režisierių, orientuota į neambicingą, daugiausia komišką arba melodraminį repertuarą. Šiuose spektakliuose Meškauskas vaidino įvairius personažus, dažniausiai ne pagrindinius, bet svarbius spektaklio koncepcijai (2002 metais jis ir įvertintas aukščiausiu šalies teatro apdovanojimu nepagrindinio vaidmens kategorijoje). Iš dalies tai, matyt, lėmė aktoriaus gebėjimas atsiriboti, pažvelgti į situaciją ar reiškinį iš šalies ir pateikti jo vertinimą. Bet kartu jo vaidmenys pasižymi detalia ir jautria psichologine charakteristika.

Jasonas S. Šaltenio „Jasone“, Ruprechtas H. von Kleisto „Sukultame ąsotyje“, Haris W.Saroyano „Geriausiame gyvenimo laike“, Matis B. Brechto pjesėje „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“, Impresarijus „Ožyje“ pagal Moliére’o „Žoržą Dandeną, arba Apgautą vyrą“ – nors šie veikėjai skirtingi, visus juos atpažįstamus daro savita aktoriaus sceninė kaukė. Šiai kaukei būdingas ekstravertiškumas, paradoksaliai išryškinantis introvertiškas veikėjų savybes. Meškausko personažų komunikabilumas ir bendravimas su aplinka atskleidžia jų vienatvę, o jų komizmas atveria dramatizmą. Išoriškai efektingi ir charakteringi Meškausko vaidmenys paradoksaliai atspindi aktoriaus polinkį į savianalizę ir dramatišką jį supančio pasaulio refleksiją. Vaidmuo yra nuolatinis Meškausko sceninio herojaus antrininkas. Aktoriaus kuriamas herojus gali slėptis už vaidmens kaip už kaukės, padedančios jam tyrinėti aplinką ir bendrauti su kitais, bet geriausiuose šio aktoriaus vaidmenyse yra nuolat girdimas šios kaukės šeimininko balsas, jo komentaras ir refleksija.

Paradoksali Dariaus Meškausko artistinė prigimtis pasirodė artima paradoksus mėgstančiam režisieriui Oskarui Koršunovui. Šių dviejų menininkų bendradarbiavimas prasidėjo nuo 2003 metais Koršunovo Klaipėdos dramos teatre režisuoto spektaklio „Šaltas vaikas“ pagal Mariaus von Mayenburgo pjesę, kur aktorius sukūrė ekshibicionisto Heningo vaidmenį. 2007 metais Augusto Strindbergo „Kelyje į Damaską“ Koršunovas Meškauskui patikėjo vaidinti pamišėlį Cezarį. Iš pradžių pasirodęs kaip aktoriaus Vytauto Anužio Nepažįstamojo antrininkas, D.Meškausko Cezaris spektaklio pabaigoje susikeičia su juo vietomis.

2008-aisiais Darius Meškauskas suvaidino Hamletą ir būtent šis vaidmuo apnuogino aktoriaus prigimtį. Apie tai kalba ir pats D.Meškauskas: „Spektaklio tema – akistata su savimi. Tai reiškia, turiu ne suvaidint, o turiu būti Dariumi Meškausku. Niekad nesu daręs to, ko iš manęs reikalauja režisierius. Tai yra labai giliai asmeniški ir vidiniai dalykai, kitas atvirumo sau laipsnis.“

Oskaras Koršunovas yra prasitaręs, kad iš pradžių pats norėjo vaidinti Hamleto vaidmenį, bet persigalvojo ir rinkosi profesionalų aktorių. Meškausko amžius, išvaizda, temperamentas, mąstymo būdas liudija pasirinkimo tikslumą. Jis yra ne tik režisieriaus alter ego, bet spektaklyje atlieka Hamleto, kaip režisieriaus, vaidmenį. Dariaus Meškausko Hamletas nėra jaunas. Visi O.Koršunovo spektaklyje vaidinantys aktoriai, išskyrus Nelės Savičenko Gertrūdą, yra jaunesni už jį. Apskritai D. Meškausko Hamletas iš pradžių nelabai išsiskiria iš aplinkos. Pirmiausia į akis krinta keisti jo veido bruožai – tarytum pasenusio vaiko...

D. Meškausko Hamletas neišvengiamai lieka vienišas. Jį veda ne keršto siekimas, nors Hamletas iš visų jėgų stengiasi vykdyti Tėvo šmėklai duotą priesaiką. Stipriausias magnetas yra jo vaizduotė. Andriaus Mamontovo Hamletas Eimunto Nekrošiaus spektaklyje sprendė klausimą, kaip išlikti žmogumi nežmoniškame Elsinoro pasaulyje. D. Meškausko Hamletui atsakyti į klausimą „būti ar nebūti“ reiškia peržengti mąstymo ir vaizduotės ribas, kad patirtų, kas yra ta „neištirta šalis, iš kur negrįžta nė vienas keleivis“. Jis to negali padaryti būdamas gyvas, bet vaizduotė jam neleidžia nebūti. Jis kankinasi, „sielos akimis“ pamatęs atgijusią mirusio tėvo šmėklą, jo akyse pavirstančią Klaudijumi. Hamletas negali atsikratyti minties apie įsivaizduojamą mylimosios Ofelijos nuopuolį ir siautulio apimtas sudaužo ją kaip brangų indą. Jis kovoja su vaizduotės šmėklomis net tada, kai aplinkui lieka tik jas kūrę aktoriai...

Spektaklio pradžioje dar svarstęs, „kas prakilniau“, jam įpusėjus Hamletas peržengia visas ribas ir veržiasi ten, „iš kur negrįžta nė vienas keleivis“. Ir išeidamas pamišėliškai išrėkia klausimą „būti ar nebūti“ tarsi liudijimą, kad gyvam atsakyti neįmanoma, nes mąstymas, kaip ir vaizduotė, „padaro mus bailiais“. Todėl O. Koršunovo „Hamletas“ yra vaizduotės tragedija, o režisieriaus alter ego įkūnijęs D. Meškauskas – tobulas jos instrumentas.