PATRIOTAI

Režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis „Patriotai“ sukurtas pagal lietuvių dramaturgo, poeto ir vertėjo Petro Vaičiūno (1890–1959) pjesę. Į teatrą žiūrėdamas kaip į pilietinio auklėjimo priemonę, rašytojas dramos veikaluose gvildeno aktualias tautines, socialines ir moralines problemas. Tarpukariu aktyvi kūrybinė partnerystė siejo dramaturgą Vaičiūną ir režisierių Borisą Dauguvietį (1885–1949). Legendinis režisierius kiekvieną sezoną sukurdavo po kelis spektaklius pagal P. Vaičiūno pjeses, parašytas specialiai Valstybės teatro trupei. 1926 m. B. Dauguviečio režisuotuose „Patriotuose“ – aštri ir atvira sumiesčionėjusios tuometinės Lietuvos visuomenės kritika. Dauguvietis, dirbdamas su aktoriais, ragino kurti ryškius realistinius charakterius, kurių pagrindą sudarė paties dramaturgo pateikti „gyvenimiški“ herojai, dauguma jų – valdžios atstovai, patriotizmu dangstantys savanaudiškumą ir niekšybę.

Apdovanojimai:
2008 metais „Patriotai“ pelnė svarbiausią lietuvių teatro sezono apdovanojimą „Auksinį scenos kryžių“. Spektakliui teko net keturi apdovanojimai: geriausio režisieriaus, scenografo, dramos aktoriaus (juo tapo Rolandas Kazlas) ir dramos aktorės (Asta Baukutė).

2008 m. Rygoje vykusiame Baltijos šiuolaikinės dramos festivalyje „Žvilgsnis“ režisieriui Jonui Vaitkui įteiktas prizas už politinį aktualumą. Rolandui Kazlui už sukurtą Napoleono Šereikos vaidmenį atiteko „Mažasis prizas“.

Rokiškyje vykusiame XXIV Lietuvių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams – 2008“, „Patriotai“ pelnė pagrindinę premiją. Aktorius Rolandas Kazlas nominuotas kaip geriausias vyro vaidmens atlikėjas.

Kauno festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris“ „Patriotai“ festivalio žiūrovų išrinktas geriausiu spektakliu, aktorius Rolandas Kazlas – geriausiu vaidmens atlikėju. 

***
Priešingai nei buvo galima tikėtis, režisierius nemodernizuoja Vaičiūno, nekuria „naujo teatro“ – jis pasikliauja dramaturgu, kalba, kaip ir jis, savo laiko žiūrovams, tačiau vaičiūniškieji personažai, „užvesti“ iš pirmo žvilgsnio pagal senojo Valstybės teatro principus, pataiko į dešimtuką.

Netobula pjesės forma, naivoka ir lokali intriga, utriruoti veikėjai tampa spektaklio privalumais – žiūrovai godžiai gaudo aktorių kai kur „paspaustą“ ar „perspaustą“ valstybės vairą sukiojančių antiherojų elgesį, mėgaujasi jų tipizacija, reaguoja į šmaikščias frazes. Pats atpažinimo ir gyvos reakcijos į aktualijas faktas, atrodo, skatina režisierių ir aktorius varijuoti, improvizuoti valstybines ir šeimynines apsimelavimo ir išdavystės, intrigavimo ir apsigavimo, bukumo ir patiklumo schemas, ir šįkart jos yra ne vien smagi, sultinga medžiaga aktorių vaidybai, bet ir publikos skonį bei poreikius atitinkantys efektai.

Rasa Vasinauskaitė. „Patriotų“ fenomenas. Teatro šventei  pasibaigus. 7 meno dienos, 2008 04 04

Laikas kaip tik tas: Lietuvos valstybės šventės išvakarėse Jaunimo teatro scenoje Jonas Vaitkus ištarė „amžinatilsį” šiai 90-metei. Bet laikas gali būti ir bet kuris kitas – Petro Vaičiūno pjesė skambės aktualiai tiek ilgai, kiek šaliai vadovaus įvairiausi „patriotai“. (...)

Viskas rodosi ne tik atsietai aktualiai, kur galėtum lyginti valstybinio parsidavėliškumo principus, modelius ar aplinkybes, – viskas skamba netgi aktualiai asmeniškai, – gali durti pirštu į personažą ir išvardinti mažiausiai tuziną jo prototipų valstybės institucijose. (...) ...schema iki skausmo pažįstama: korumpuotas departamento vicedirektorius, vedęs rusę, suka machinacijas su savo viršininku, o šis plačių mostų patriotas, pasirodo, visai neseniai dar vedė liaudį į šviesų rytojų – t. y. ir tuomet dirbo Lietuvai. Čia ir jo kiek haliucinuojanti žmonikė, ir romanas su savo pavaldinio žmona, ir pasitraukę į nuošalę inteligentai, vėl naiviai įtikintys nauju premjeru gelbėtoju ir plojantys jam prie jo vaišių stalo, ir net kai kurios frazės (sutvarkyti pagaliau Kultūros ir Švietimo ministerijas!), būtinai sukeliančios salės pritarimų audrą. Atpažįstamumo tiek, kad net naivu scenoje statyti plastiko veidrodį.

Vaidas Jauniškis. Jonas Vaitkus: amžinatilsį Lietuvai. Verslo žinios, 2008 02 22

Vienu sėkmingiausių režisūrinių sprendimų laikyčiau istorinio spektaklio laiko konstravimą. Jo koordinates Vaitkaus spektaklyje nužymi greta vienas kito dėliojami tarpukarinės ir šiandienos Lietuvos laiko ženklai, savotiškas palimpsestas, kur vienas per kitą prasimuša dviejų skirtingų laikotarpių klodai. Neredaguota tarpukarinė kalba su šiandien nebenaudojamomis žodžių formomis iš senojo pjesės leidimo, ano laiko Šereikos ir Veličkos kostiumai ir šukuosenos (kostiumų dizainerė Sandra Straukaitė, asistentė Giedrė Vaitkutė), Šereikienės suknelė-apatinukas iš liūdnų tikrovės anekdotų apie kiek vėlesnio laiko rusų karininkų žmonų nešioseną, senovinis telefono aparatas ir t.t. – visa konstruoja ano, praeities laiko audinį. O jį „permuša“ (ar – pro jį „prasimuša“) šiandiena su visais savo atributais: apsauginiu juoda striuke, mūsų laikų krėslais su sostų aukštumo atkaltėm aplink ąžuolinį stalą (tokios naujalietuviškos skobnys) svetainės viduryje, šarvo durim ir, žinoma, į smetoniško valdininko svetainę be jokių atsiprašymų įsiveržianti šiandieninė Lietuva stiklinėm sienom ir nenutrūkstančiu automobilių srautu – vaizdas, galintis pretenduoti į naujausios Lietuvos simbolį, į šoną nustūmusį Seimo rūmus su visom jo barikadom ir laužais (scenografas ir videodizaineris Gintaras Makarevičius, šviesų dailininkas Gintautas Urba).

Alma Braškytė. „Patriotai“ be rožinio finalo. www.menufaktura.lt, 2008 02 19


Šiandien daugelyje teatro spektaklių matome anemišką, bejėgę, beformę aktorių vaidybą – tą darkymąsi ir maivymąsi dar labiau „sustiprina“ režisierių, „ieškančių“ to, ko nepametę, koncepciniai kliedesiai, todėl Vaitkaus meistriškas darbas su aktoriais yra tikra dovana žiūrovams. Kiekvienas „Patriotų“ personažas gerai išminkytas, „pasūdytas“, „papipirintas“ žiupsniu ironijos, satyros ar sarkazmo. Nuovokesni žiūrovai nesunkiai atpažins juose kai kuriuos vietinės reikšmės mūsų „patriotus“, nenuilstamai plušančius savo šeimos ir kitų gentainių gerovės labui. (...) Štai Napoleonas Šereika, departamento vicedirektorius (Rolandas Kazlas), nenustygsta vietoje, bėga ristele, be paliovos bruzda, taškosi seilėmis, šnypščia, stena, dejuoja… Negaliu atsistebėti, kiek daug į savo personažą artistas „įtalpina“ tuščių pastangų ir tariamo reikšmingumo, pripumpuoja jį „šilto oro“, turinčio tik vieną išėjimą… Šis visuomenės veikėjas iš esmės – tuščias burbulas, ambicingas kvailys, bailus primityvas, žodžiu – niekas. Toks „patriotas“, jei pasistengtų, ko gero, „atgaliniu“ savo instrumentu „sugrotų“ net „Lietuva, Tėvyne mūsų…“.

Karingą, bet irgi patriotiškai nusiteikusią jo žmoną Liubą Šereikienę temperamentingai vaidina Asta Baukutė. Vicedirektorienė mėgsta demonstruoti „aristokratams“ būdingas manieras, įmantriai išlenkusi apatinę kūno dalį, striksi baleto eisenėle, bet netyčia išsiduoda subaubusi taip vulgariai, kaip kokia traktoristė. Apgalvota kiekviena detalė, kiekvienas niuansas – pradedant atpažįstamu „kaimyninės šalies“ akcentu ir baigiant nuspėjama protine Liubos potencija.

Irena Aleksaitė. Laikmečių kaktomuša. Kultūros barai, 2008 Nr. 4

„Patriotuose“ atsiranda aitriai tragedinis posluoksnis, tarytum disonuojantis su Vaičiūno idealizmu. Jis juntamas iš nerimo intonacijų, kurios tvinkčioja po satyriniu paviršiumi ir padeda išvengti publicistinio vienadieniškumo. (...) Nuosekliai artėjama į beveik absurdo dramos neviltimi dvelkiantį finalą, kuriame, atrodė, jau praregėję „patriotai“ vėl bukai, tarytum ištrūkę iš praėjusiais metais Vaitkaus pastatytos Witoldo Gombrowicziaus „Ivonos, Burgundo kunigaikštytės“ aptvaro, šoka pagal naujojo „ministerio“ Arno Rimvydo (Andrius Bialobžeskis) „muziką“ – tai primena atgimimo ar apsivalymo vilties laidotuves.

Šarūnė Trinkūnaitė. Teatras, belaukiant teatro. Kultūros barai, Nr. 7/8  

Parengė Šarūnė Trinkūnaitė