BAKCHANTĖS

Alkani akropoliai ir mirštanti gamta

Monika Meilutytė

Euripido „Bakchantės“, Gintaro Varno režisuotos Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, – tai spektaklis, po kurio Lietuvos žalieji galėtų rinkti parašus įvairioms peticijoms ar kitais būdais skatinti visuomenę rūpintis gamta. Tačiau jų nepakankamas aktyvumas galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl skaudi gamtosaugos tema lyg opus pūlinys atsivėrė teatro scenoje.

Gintaras Varnas – šiuo metu vienintelis Lietuvoje teatro režisierius, neabejingas gamtai ir tai viešai deklaruojantis ne vien žodžiais. Jis buvo vienas iš 2008 m. gimusio judėjimo „Už gamtą“ iniciatorių, skatinusių atkreipti dėmesį ir spręsti įvairias gamtos saugojimo problemas, pavyzdžiui, sustabdyti miškų kirtimą paukščių perėjimo metu. Miškais ir paukščiais G. Varnas domisi nuo paauglystės, jau daugelį metų šis režisierius – dažnas profesionalių ornitologų kompanionas paukščių žiedavimo ar stebėjimo ekspedicijose. Aistra paukščiams kartais nežymiu potėpiu – aktoriaus paukštiška laikysena, balsu imituojamu čiulbėjimu ar pan. – įsismelkdavo į ankstesnių režisieriaus pastatymų molbertus. Tačiau „Bakchantėse“ ne tik paukščiai, bet ir visa gamta tapo svarbiausiu spektaklio veikėju. Kaip Euripido drama scenoje virto gamtosaugininkų biblija?

Euripido „Bakchantės“ paprastai suvokiamos kaip dievo, žiauriai keršijančio žmonėms už jo nepripažinimą, tragedija. Tačiau galimą žmonių bedieviškumo ar, priešingai, dievų egoizmo kritiką G. Varnas pakeičia gamtos ir vartotojiškos visuomenės konfliktu. Režisierius primena, kad antikinės dramos veikėjas Dionisas – ne tik vyno ir svaigulio globėjas, bet ir svarbiausias graikų mitologijoje gamtos dievas. Todėl kai pirmomis spektaklio akimirkomis žiūrovai vaizdo projekcijoje mato naftos liūne skęstantį paukštį, atrodo logiška, kad čia pat šokančio Dioniso (Kipras Chlebinskas) judesiai primena ne triumfuojančio didvyrio tvirtybę, o sunkiai sužeisto, su mirtimi iš paskutiniųjų kovojančio žvėries bejėgiškumą (choreografija Krzysztofo Pastoro). G. Varno „Bakchantėse“ gamta nėra atskiras dievo kūrinys, į kurį lyg į savo tapytą paveikslą galerijoje galėtų pažvelgti pats dailininkas. Gamta Dionisui – lyg jo paties oda, raumenys, kaulai: pažeidus juos, dievas kenčia skausmus.

Kas labiausiai žeidžia gamtos globėją? Režisieriaus atsakymas tikslus – šiuolaikinis besaikis vartojimas, t.y. tie, kurie organizuoja beribę prekių gamybą ir skatina kuo daugiau pirkti ir vartoti, ir tie, kurie galbūt net nesusimąstydami įklimpsta į tą užburtą liūną, patys tampa vartojimo aukomis, o kartu propaguoja gamtos niokojimą. G. Varnas nusitaiko į geriausiai Lietuvoje matomą vartojimo viršukalnę – prekybos ir pramogų centrą „Akropolis“. Kai prieš daugiau nei dešimtmetį Vilniuje, laukinėje pievoje, išdygo šis parduotuvių lizdas, įprotis vartoti Lietuvoje ėmė sparčiai vystytis. Šiandien ne tik vilniečiams ir jau netgi ne tik Lietuvos gyventojams „einu į "Akropolį“ reiškia „einu šopintis“.

Todėl logiška, kad Tėbų rūmai G. Varno „Bakchantėse“ – tai prekybos ir pramogų centro skruzdėlynas, o jų valdovas Pentėjas – tvarkinga šiuolaikine eilute (kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius) vilkintis vyrukas, kuriam lygiai taip pat atrodantys jo pavaldiniai naujienas pristato planšetinio kompiuterio ekrane. „Akropolio“ rūmų direktoriaus vaidmeniui pasirinkęs jauną, bet ryškiais darbais scenoje jau galintį pasigirti aktorių Marių Repšį režisierius akcentuoja Pentėjo ambicingumą, nepatyrimą ir užsispyrėliškumą. Šis į griežtos darbotvarkės ir karjeros garbinimo ribas įspraustas veikėjas kategoriškai nesutinka dievu pripažinti Dioniso, puoselėjančio laisvę, džiugų šėlsmą, ekstazę, susiliejimą su gamta, kitaip tariant, netvarką. Susitelkimas tik į „Akropolio“ gerovę įmonės vadovą galiausiai pražudo.

Įvairiabriaunį Pentėjo oponento Dioniso pavidalą lietuviškose „Bakchantėse“ kuria trijų scenos menų atlikėjai: šokėjas Kipras Chlebinskas, sopraninas Viktoras Gerasimovas ir dramos aktorius Martynas Nedzinskas. Nereikėtų stebėtis šokio ir operos inkliuzais šiame dramos pastatyme – G. Varno režisūrai būdinga suvyti skirtingus menus. Išpuošti dailiomis plaukų garbanomis ir vynuogių lapais išmargintais, šviesiai žaliais laisvo stiliaus kostiumais, šie trys atlikėjai, vikriai keisdami vienas kitą, primena apie teatrališką Dioniso prigimtį ir jo pomėgį keistis (graikų mitologijoje šis Dzeuso vaikas turi ne vieną vardą ir ne kartą persikūnija į jautį, ožį ar kitą gyvūną). Toks dievas nenuspėjamas: vieną akimirką jis švelnus ir meilus, kitą – griežtas ir nuožmus. Todėl nenuspėjami ir jo sprendimai.

Viena svarbiausių G. Varno kūrybos temų – žmogaus būties iliuziškumas. Daugelyje šio menininko darbų vienaip ar kitaip svarstoma apie tikrovės netikrumą ir žmogaus buvimą. Kaip ir kodėl kai kurie gyvenimo pokyčiai, likimo vingiai ar kitų žmonių elgesys kartais sugeba sugriauti buvusią tvirtą individo nuomonę, pakeisti jo mąstyseną taip, kad vieną aiškų teiginį galvoje keičia daugybė klausimų, o viskas aplinkui atrodo lyg miražas? „Bakchantės“ – dar vienas G. Varno spektaklis, kuriame taip pat kuriamos ir atskleidžiamos apgaulingos tikrovės iliuzijos, tik šįkart jomis manipuliuoja pats dievas.

M. Repšio Pentėjas, priešais save vėl išvydęs M. Nedzinsko Dionisą, apstulbsta, nes vos prieš kelias akimirkas manė supančiojęs ir įkalinęs savo priešą taip, kad šis tikrai neištrūksiąs. Panašiai per kelias akimirkas subyra ir Pentėjo rūmų didingumo iliuzija: Dionisui sudrebinus žemę, scenoje pasvyra kolona prie laiptų, nukrenta milžiniškų raudonų raidžių užrašas (scenografas Gintaras Makarevičius), o vaizdo projekcijose pedantiškai prekių prikrautos lentynos netenka savo taisyklingų formų. Sugriuvus „Akropoliui“ nebelieka ir Pentėjo galybės: jo pavaldiniai kažkur dingę, jis lyg paklaikęs blaškosi iš vieno kampo į kitą, bando šauktis pagalbos, desperatiškai ima viską tvarkyti pats – savo rankomis nešioja didžiules raides A, K, R, O, P, O, L, I, S, vynioja „Stop“ juostą aplink savo šventovės griuvėsius ir kt. Milžiniškas vartojimo burbulas ir jo teikiama gerovė pasirodo esą tik efemeriškos žmogaus iliuzijos.

Toks siužetinės linijos posūkis, atrodo, leistų spektaklio kūrėjams nugramzdinti Pentėją (o su juo ir spektaklio žiūrovus) į niūrių minčių gelmę ir tragiško žmogaus likimo apmąstymus. Tačiau G. Varnas pasirinko kitą kelią – pirmiausia Pentėjo žlugimą įvilko į komedijos kostiumą. Vyno ir Dioniso kalbų įtikintas M. Repšio herojus persirengia ilga juoda suknele, kaklą papuošia vynuogių kekių vėriniu, o galvą – grakščių garbanų peruku. Šioje scenoje Pentėjas, nors jau pamišęs, akivaizdžiai mėgaujasi vaisiais, kuriuos anksčiau sau draudė, o gal net nebuvo jų ragavęs. Buvusį „Akropolio“ direktorių pagal mocartišką muzikėlę žaismingai šokdina visa dionisų trijulė, o tas, nieko blogo nenujausdamas, su malonumu įsisuka į gyvenimo džiaugsmu trykštantį sūkurį taip, lyg niekada ir nebūtų vilkėjęs judesius varžančiais verslininko rūbais. Kartais užtenka kelių stiprių postūmių, kad žmogus, visą laiką skubėjęs tiesiu keliu klaidinga kryptimi, pasuktų takeliu, leidžiančiu džiaugtis pačiu pasivaikščiojimu.

G. Varnui sumaniai vadovaujant aktorių sukurta „Pentėjo naujosios tapatybės“ teatrališka komedija suformuoja itin ryškią opoziciją tragiškajam beveik natūralistiniam spektaklio finalui. Pasirodo, Dionisas vis dėlto yra lyg klastingas grobuonis, suviliojantis savo auką ir paskui staiga negailestingai ją nužudantis. Žinoma, dievo rankos lieka nesuteptos – Pentėją į gabalus sudrasko apkvaišusi ir sūnaus neatpažinusi motina Agavė (Viktorija Kuodytė). Lietuvių režisieriaus „Bakchantėse“ ši moteris labai panaši į savo sūnų: juodas švarkas, balti marškiniai ir juodos kelnės pabrėžia jos vyriškumą, o žodžiai išduoda nuolatinį norą šiame gyvenime „siekti ko nors daugiau“. Todėl į sceną V. Kuodytės Agavė išdidžiai įneša ant ilgo stiebo pamautą sūnaus galvą, manydama, kad tai jos sumedžiotas liūtukas. Panašu, kad ir Pentėjui, ir jo motinai buvo įskiepytas suvokimas apie darbą, karjerą ir valdžią kaip didžiausią gėrį, nors pagal prigimtį tai jiems galbūt visiškai netinka. Jie abu atrodo lyg į svetimą tinklą įkliuvę vorai, kurie nemato ir neieško būdų, kaip iš jo ištrūkti, todėl patys mezga naujas gijas, pratęsdami jau esamas.

G. Varnas leidžia suprasti, kad ne Pentėjas ir ne jo motina pirmieji užvirė šį didžiulį vartojimo katilą. Apskritai režisieriui nėra taip svarbu surasti tikrąjį gamtos niokojimo sistemos išradėją. Spektaklio „Bakchantės“ kūrėjai greičiau atkreipia dėmesį į tuos, kurie net nesusimąstydami, kad gali būti kitaip, intensyviai propaguoja gaminti–parduoti–pirkti grandinę, kuri masiškai žudo gamtos kūriniją. Ar mums tikrai reikalingi akropoliai, kad nebūtume alkani? Ar tikrai neišgyventume be švarkelių, rankinių ir kepurių iš kupranugario odos?

Režisierius G. Varnas nesvarsto, kokį poveikį aplinkai ir žmonėms turi vartotojiškas godumas. Jis aiškiai deklaruoja, kad tai besąlygiškai niokoja gražiosios mūsų planetos augmeniją ir gyvūniją. Dokumentinių filmų kadrai spektaklio vaizdo projekcijose (jų autorius Mikas Žukauskas) bene ryškiausiai perteikia gamtos ir šiuolaikinės pramonės įtampą: naftos gręžinių „gervės“ ir žaliuojančios atogrąžų miškų viršūnės, užteršto vandens klampynėje įstrigęs paukštis ir niekieno nevaržomas šuoliuojantis leopardas. Šie vaizdai kartu su taikliomis kompozitoriaus Lino Rimšos muzikinėmis pastabomis vis užlieja spektaklio sceną grėsmės nuojauta arba trapia harmonijos nuotaika. Galiausiai gamtos ir žmogaus kūrinių kova spektaklyje išsprendžiama kraupia Pentėjo žūtimi. Tačiau tam, kad žiūrovai nepradėtų gailėti „Akropolio“ vadovo, jo mirtis sugretinama su šokiruojančiu pjaunamo kupranugario epizodu vaizdo projekcijoje. Akis už akį, dantis už dantį – tokiu principu Dionisas ima vadovautis, kai žmogus nenori suvokti ir pripažinti, jog klydo rūpindamasis tik savo gerove ir nepaisydamas žalingo savo veiklos poveikio aplinkai.

G. Varno „Bakchantės“ primena, kad gyvename erdvėje, kurioje viskas susiję, ir kad gamtai kenkianti žmonių veikla išsiplėtojo taip, kad jau nebepakanka nemėtyti savų šiukšlių bet kur. Greičiausiai jau nepakaktų ir surinkti svetimas. Tačiau spektaklyje tai pavyzdingai bando daryti bakchančių būrelis – kelias minutes jos tiesiog renka „Akropolio“ prieigose ant žemės išmėtytas šiukšles. Kituose Euripido dramos pastatymuose šios moterys neretai vaizduojamos kaip viliojančios, ištvirkaujančios ir savo aukoms negailestingos būtybės. Tačiau G. Varnas į sceną išveda skirtingų charakterių ir įvairių subkultūrų, bet Dioniso vertybes vieningai puoselėjančių keliautojų grupelę. Jos stebi ir fiksuoja, patiria ir bando keisti, mokosi ir rodo pavyzdį, džiaugiasi mažais pasiekimais ir liūdi dėl didelių nesėkmių, rūpinasi aplinka ir skatina kitus atsisakyti abejingumo. Tokias funkcijas atlieka ir G. Varno spektaklis.

 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras

EURIPIDAS

BAKCHANTĖS

Spektaklyje naudoti pjesės tekstai,
kuriuos iš senosios graikų kalbos vertė
Sigitas NARBUTAS ir Jonas DUMČIUS,
tikslino ir redagavo Elžbieta BANYTĖ

Vienos dalies spektaklis, trukmė – 2 val.
Premjera – 2013 m. balandžio 24 d.

Režisierius – Gintaras VARNAS
Scenografas – Gintaras MAKAREVIČIUS
Kostiumų dailininkas – Juozas STATKEVIČIUS
Kompozitorius – Linas RIMŠA
Choreografas – Krzysztof PASTOR
Vaizdo projekcijų autorius – Mikas ŽUKAUSKAS
Šviesos dailininkas – Vilius VILUTIS

Vaidina:

Dionisas – aktorius Martynas NEDZINSKAS
solistas Viktoras GERASIMOVAS
šokėjas Kipras CHLEBINSKAS
Pentėjas – Marius REPŠYS
Agavė – Viktorija KUODYTĖ
Bakchančių choras – Airida GINTAUTAITĖ, 
Vesta GRABŠTAITĖ, Elzė GUDAVIČIŪTĖ,
J
urga KALVAITYTĖ, Nelė SAVIČENKO,
Eglė ŠPOKAITĖ, Aurelija TAMULYTĖ,
Toma VAŠKEVIČIŪTĖ

Teiresijas – Vytautas RUMŠAS
Kadmas – Juozas BUDRAITIS
Pentėjo tarnas – Ainis STORPIRŠTIS,
Paulius TAMOLĖ
Pirmas pasiuntinys – Dovydas STONČIUS
Antras pasiuntinys – Marius ČIŽAUSKAS