STUMBRAS ANT TABURETĖS

„Psilikono teatrą“ sudaro miniatiūrinės tąsios silikoninės lėlės. Kiekvienas sugadintas egzempliorius bet kada gali būti pakeistas identiška nauja gipsinės formos atlieja. Specialiuosius efektus sukuria skystyje tirpdomi vaistai (pvz., putojantys nuskausminamieji), buitinės chemijos ir grožio industrijos preparatai (šampūnai, kremai, lūpų dažai). Visa, kas vyksta mažoje plokštumoje, tampa matoma veiksmą filmuojant ir projektuojant dideliame ekrane. „Psilikono teatro“ vaidinimas yra viešas videožaidimas silikoniniais personažais, tekstais, asmeniniais ir iš žiūrovų pasiskolintais daiktais. Veiksmą palaiko ir lydi muzika. „Psilikono teatras“ pakoreguos liūdesio raukšlių subjaurotą lietuvių tautos veido tarpuakį meninio silikono implantu.

Teatro pavadinimas kilo iš svarbiausios jame naudojamos medžiagos – silikono. Tačiau tai ne viskas. Pasirodymas persmelktas paslaptingojo psichosilikono; silikonas ne tik naudojamas statybos darbuose plyšiams sandarinti, bet ir gali hermetizuoti žmogaus sąmonę. Dėl šios priežasties atsirado prierašas „PSI“.

***
Tokio tipo teatras, kuriame „vaidina“ silikoninės lėlytės, – kol kas vienintelis pasaulyje. (...)

Gali kilti klausimas, kodėl toks performansas vadinamas teatru, o ne daile ar grafika. Tačiau jis kuriamas visai kitaip nei vaizduojamųjų menų kūriniai ir kitaip pristatomas žiūrovui. Pirmą kartą „Psilikono teatras“ pasirodė per grafikos bienalę „Now Art Now Future“ 2005 metais Klaipėdoje. Palaipsniui performansą tapo vis sudėtingiau parodyti dailės ar grafikos parodose. „Psilikono teatrui“ teko peržengti ribą, skiriančią vaizduojamuosius ir scenos menus.

Agnė  Taurinskaitė. Teatralizuota silikono istorija. Miesto IQ, 2008 Nr. 8